Lašas po lašo
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Įdomus tas pasaulis. Pradžioje nebūna nieko (čia ne apie baletą „Pradžioje nebuvo nieko“, pastatytą choreografės Živilės Baikštytės), o po kiek laiko iš kažkur atsiranda neryški srovelė. Atrodo, palyginti taip neseniai viename savaitraštyje („7 meno dienos“) buvo paskelbta žinutė apie prieš šimtą metų vykusius įvykius, vertus paminėti valstybės mastu. Keista, bet dauguma mūsų tik iš šios žinutės sužinojome, kad Lietuvos baletas neįtrauktas į „laimingųjų sąrašą“. Leisiu sau pacituoti iš 2023 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos „Dėl 2025 metais minimų Lietuvai svarbių įvykių ir asmeninių sukakčių“: „Lietuvos universitete buvo įregistruota Žemaičių studentų Simono Daukanto draugija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės draugija, Vilniuje įkurtas Žydų mokslo institutas, tapęs jidiš kultūros ir mokslinių tyrimų centru, 2025 m. sukanka 100 metų nuo šių įvykių.“
Kiek aprimęs nuo tokio požiūrio į šios šokio meno srities vertinimą, pasiknaisiojau archyvuose ir „atkasiau“, kaip Lietuvos baletas atšventė savo penkiasdešimtąsias metines. 1975 m. „Kultūros barų“ 12 numeryje rašiau: „Kitaip ir būti negalėjo. Kai keli žmonės, „apsėsti“ vienos ir tos pačios idėjos, apsigyvena viename mieste, ypač tokiame, kaip trečiojo dešimtmečio Kaunas, anksčiau ar vėliau jie vis tiek susitinka ir...“ Gal skamba kiek paradoksaliai, tačiau panaši situacija susiklostė ir mūsų laikais: štai atsiranda keli žmonės, „apsėsti“ tos pačios idėjos, apsigyvena ne laikinojoje sostinėje Kaune, o istorinėje – Vilniuje, tarsi kaupdami jėgas kažkokiam veiksmui.
Kurį laiką viskas vyko, jeigu vyko, be didelio triukšmo. 2023 m. vasario 1 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktorės pareigas pradėjo eiti Laima Vilimienė, ne naujokė šioje srityje. Anaiptol. Naujosios direktorės siekiai teikė daug vilčių. Tuo labiau kad viešai ir oficialiai buvo prabilta apie renginius, skirtus Lietuvos baleto jubiliejui. Tikėjimas pažadais dar labiau išaugo, kai LNOBT baleto meno vadove buvo paskirta Jurgita Dronina, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, Anglijos, Švedijos, Olandijos, Kanados teatrų primabalerina, ne kartą ir ne du šokusi ir mūsų teatro scenoje. Šį kartą užteko dviejų „apsėstųjų“, kad viltys ir planai įgautų pagreitį ir taptų realybe. Kas galėjo tikėtis, kad ta vos įžiūrima srovelė mūsų akyse taps upokšniu? Bet čia buvo tik pradžių pradžia.
To, kas vyko toliau, LNOBT scena nebuvo mačiusi per visą savo gyvenimą: efektingas Droninos „atsisveikinimas su ginklais“ – paskutiniai šios unikalios balerinos spektakliai scenoje, atgimęs Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, pažintys su naujais, nors ir anksčiau matytais, veidais, atsiskleidusiais „Žizel“ spektakliuose.
Visi dar nuo mokslų laikų žinojome, kas profesionalioje scenoje laukia „čiurlioniuko“ Edvino Jakonio. Tačiau tai, ką pamačiau lapkričio 6-osios „Žizel“ spektaklyje, viršijo visus lūkesčius. Nepriekaištinga šokio technika, atlikta lyg mėgaujantis kūno laisve, natūralus dvasingumas, paklūstantis širdies plakimui, ir kaltės suvokimas atvedė Edvino Albertą į netikėtą finalą: jis lieka su Žizel. Be abejo, tokio partnerio verta buvo Marijos Kastorinos Žizel. Galima tik gėrėtis tokiu duetu. Puikiai suderintas personažų interpretavimas, subtiliai valdomos emocijos ne tik vilisų pasaulyje, bet ir pirmame veiksme. Kastorinos Žizel tiek realiame gyvenime, tiek ir kitame pasaulyje išlieka kukli, nuoširdi, pasitikinti, tačiau drįstanti nepaklusti Mirtai, vilisų valdovei. Noros Straukaitės Mirta – šalto, bejausmio personažo etalonas. Personažo, nepripažįstančio visko, kas prieštarauja jo prievolei, o tai reiškia – ir jo egzistavimui. Šių trijų pagrindinių veikėjų įsijautimas į kuriamų vaidmenų gyvenimą ir jausmus nė kiek netrukdė be priekaištų susitvarkyti su klasikinio baleto technika. O tai – vienas profesionalumo rodiklių.
Artėjant šimtmečio jubiliejui, buvo dar vienas mums neįprastas įvykis – simpoziumas „Baleto meistriškumas: fizinės ir psichinės sveikatos svarba“. Šią visiems aktualią temą analizavo fizioterapeutas Shane’as Kelly, daktarė Imogen Aujla, teatro gydytoja Austėja Pečeliūnienė, Rūta Lataitė, studijuojanti praktinę psichologiją Žmogaus studijų centre, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baletui Eligijus Butkus. Tai išties opi problema, dešimtmečius slėgusi mūsų baletą, pradedant pirmąja Svanilda – Olga Malėjinaite, baigiant šiais laikais. Dar 1975-aisiais šią problemą kėlė gydytojas psichiatras dr. Antanas Šimkūnas, savo laiške rašydamas: „Paradoksas, tačiau kol kas baleto trupė neturi savo masažisto, chirurgo, terapeuto. Susirgus arba gavus profesinę traumą, baleto artistai priversti kreiptis į savo rajono poliklinikas. <...> Baleto artistų labai jautri psichika, tą jautrumą apsprendžia ne tik protinis bei alinantis fizinis darbas, bet ir milžiniškas emocinis krūvis spektaklių metu.“
Manau, neužteks abiejų rankų pirštų, kad suskaičiuotume visus, per anksti atsisveikinusius su scena. Todėl didesnis dėmesys, skiriamas šiai problemai, tikrai turės įtakos baleto artistų emocinei savijautai ir profesionalumo išsaugojimui.
Artėjantis Lietuvos baleto šimtmetis lemia ir kitus renginius, skirtus šiai datai, – parodas, susibūrimus. Įsivaizduokime: 2025 m. gruodžio 4-oji, 18 valanda 30 minučių vietos laiku. Suskamba pirmieji muzikos garsai, pakyla uždanga ir žengiami pirmieji žingsniai antrame šimtmetyje. Ilgai laukta „Kopelija“ – jau de facto. Kokia ji ir kas jos laukia, parodys laikas, bet jau dabar formuojasi pliusas ir minusas. Juk tai sveikintina – vadinasi, bus kibirkštis.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
