Smegenų gali ir neprireikti

Nuo sezoninės depresijos kiekvienas gelbstisi, kaip išmano, bet mintis apie gerą kavą gali priversti atsikelti iš lovos. Kad maistas suteikia džiaugsmo, žino visi. Todėl televizijos prisigalvojo kulinarinių laidų su keistais vedėjais, kurie gamina kartu su garsiais žmonėmis. Gal jie ir garsūs, bet nykūs. Kad būna kitaip, pamatysite Noros Ephron filme „Džiuli ir Džulija“ (LRT, 14 d. 22 val.). Esu šios esė autorės, scenaristės, režisierės gerbėjas: jos filmai „Nemiegantys Sietle“ ar „Kai Haris sutiko Salę“ gali praskaidrinti niūriausias dienas. Nors 2009 m. pasirodęs „Džiuli ir Džulija“ – ne iš geriausių, neabejoju terapiniu filmo poveikiu, net jei jis ir sufleruoja, esą svajones moteris gali įgyvendinti tik virtuvėje.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Prancūzijoje, Julia Child, neturėdama ką veikti, pradėjo mokytis gaminti maistą. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Julie Powell jautėsi nevykėlė rašytoja, bet virdama ir kepdama internete sulaukė šlovės, išleido knygą, kurią vėliau ekranizavo. Jei filmą apie šias moteris būtų sukūręs vyras, greičiausiai jį apšauktų šovinistu. Bet filmą kūrė Ephron ir jos komediją galima pavadinti profeministine, nes Džulija Čaild (Meryl Streep) filme įžengs į vyrų karalystę, kad sugriautų prancūzų įsitikinimą, jog tikri kulinarai gali būti tik vyrai.

Moterų žvilgsnį pabrėžia Olivios Wilde filmas „Nesijaudink, brangioji“ (LNK, 17 d. 22.30), kuriame vaidina dainininkas Harry Stylesas ir Florence Pugh. Veiksmas rutuliojasi 6-ajame dešimtmetyje, miestelyje, pavadintame Pergale. Čia vyrai – tikri gyvenimo karaliai, turintys pinigų, gerą darbą ir atsidavusias žmonas. Nereikia išmanyti kino istorijos, kad suprastum, kur link veda pasakojimas: iš išsipildžiusios amerikietiškos svajonės dažnai gimsta pabaisos.

Alisa iš pradžių gerai jaučiasi miestelyje, kur malonu laiką leisti virtuvėje, o pokalbiai su kaimynėmis tik patvirtina, kad pasirinkai teisingai. Gyventi kliudo vienintelė taisyklė – miestelio negalima palikti. Alisa ją sulaužys ir pradės abejoti pasauliu, kuriame gyvena.

Artėja didžiausios šventės, bet jau pavargau nuo eglučių įžiebimo pompastikos, dirbtinių šviesų ir kitų metų pabaigos ženklų. Televizijos gruodį rodo sentimentalius filmus „visai šeimai“ ir filmus apie šeimą – tokie neįtempia smegenų. Robertas Zemeckis – šių filmų specialistas. Jo „Čia“ (LNK, 14 d. 15.10) įkvėpė Richardo McGuire’o komiksas, kurio herojė yra viena konkreti vieta kažkur Amerikoje. Vieta filme taip pat neįvardyta, joje pastatoma kino kamera ir beveik visą laiką galima stebėti, kas vyksta priešais ją. Zemeckis rodo (su nedidėlėmis išimtimis) XX amžių. Bet tai, ką „prisimena“ vieta, nerodoma nuosekliai: siužetai ir laikai vis susipina, o daugiausia dėmesio skiriama Ričardo (Tom Hanks) šeimai, jo tėvui (Paul Bettany) ir žmonai (Robin Wright).Trūkinėjantis pasakojimas gali erzinti, bet „Čia“ laukia ir gana įtaigus  komentaras apie tai, kas dabar vyksta Amerikoje.

Tradiciškesnis bus Lucios Aniello „Mergų balius“ (LNK, 14 d. 00.20), nors lietuviškas filmo „Rough Night“ pavadinimas ir dvelkia provincija. Mergvakaris šįkart baigsis bjauriai, mat miršta striptizo šokėjas, o kokainas ir pagirios nežada šviesaus rytojaus. Tačiau penkios vakarėlio dalyvės neskuba už grotų, juolab kad alterglobalistė Frenkė (Ilana Glazer) turi lygtinį nuosprendį, Bler (Zoë Kravitz) kovoja dėl sūnaus globos, o Džesė (Scarlett Johansson) rengiasi vestuvėms ir JAV Senato užkariavimui.

Cleos DuVall filmo „Laimingiausias laikas“ (LRT, šįvakar, 12 d., 22.45) herojė Ebė (Kristen Stewart) svajoja sutikti šventes mylimosios Harper (Mackenzie Davis) šeimoje ir jai pasipiršti. Tačiau ji sužino, kad Harper slepia ryšį nuo šeimos, ir suabejoja išrinktosios jausmais. Vyro jausmais pradeda abejoti ir Daniele Luchetti filmo „Ryšiai“ (LRT, šįvakar, 12 d., 21.30) herojė. Filmas nukels į 9-ojo dešimtmečio Neapolį, kur Vandos ir Aldo šeima išgyvena krizę, kai vyras įsimyli jaunutę Lidiją.

Rašytojos ir režisierės Rebeccos Miller filmas „Ir čia atėjo ji“ (TV1, 14 d. 01.10) sugrąžins į Niujorką. Stivenas (Peter Dinklage) – kompozitorius, išgyvenantis kūrybinę krizę. Jo žmona Patricija (Anne Hathaway) yra psichoterapeutė, bet vis labiau pasiduoda švaros apsėdimui – mieliau viską valytų nei klausytųsi pacientų. Prie tų problemų pridėkite poros sūnų, kuris susidėjo su jaunesne Teresa, o šiam ryšiui priešinasi merginos motina – imigrantė iš Lenkijos, visiškai paklūstanti savo valdingam vyrui. Dvi šeimos, du skirtingi požiūriai į save ir į vaikų ateitį. Kažką primena, tiesa?

Įdomu bus grįžti į kitą Niujorką, kurį 2007 m. filme „Aš esu legenda“ (LNK, šįvakar, 12 d., 22.30) parodė Francis Lawrence’as. Tai lyg sugrįžimas į neseną praeitį, nes, pasak kūrėjų, 2012-aisiais Niujorke, o gal ir visoje Žemėje, bus tik vienas gyvas žmogus. 90 procentų žmonijos išnyks dar 2009-aisiais, o likusieji dešimt pavirs vampyrais. Filmo pagrindas – 1954 m. parašytas Richardo Mathesono romanas. Virusologą Robertą Nevilą suvaidino Willas Smithas. Ir tai bene didžiausias filmo pliusas.

Nevilas – simpatiškas žmogus. Jis žavisi „Šreku“, Bobu Marley ir svajoja išgelbėti žmoniją. Prasidėjus epidemijai jis liko Niujorke, kad išrastų vakciną. Nevilas kasdien leidžiasi į namo rūsyje įrengtą laboratoriją, bet kol kas jo vakcina bejėgė. Kita vertus, Nevilas įrodo, kad bet kokiomis, net nepalankiausiomis, aplinkybėmis svarbu neprarasti gyvenimo ritmo, tiksliau, jo rutinos. Jis gyvena pagal tiksliai laikrodžio matuojamas dienos atkarpas. Kasdienė rutina išgelbsti Nevilą nuo beprotybės. Nuo vienatvės daktarą gelbsti vilkšunis. Jam pasitraukus iš šios ašarų pakalnės, filmas pradės ristis retorikos bedugnėn. Kai šuns vietą Nevilo namuose užims pabėgėliai – seselė Ana (Alice Braga) ir berniukas Itanas, filmas taps pigia pasakėle apie visagalį Dievą.

Paskutiniuose „Aš esu legenda“ kadruose virš išlikusių žmonių kolonijos plevėsuoja JAV vėliava. Propaganda nesikeičia. Gali keistis pasaulinės katastrofos priežastys bei aplinkybės, bet sunkiausia yra rasti racionalią išeitį. Daug paprasčiau prisiminti Dievą ir sentimentalią retoriką.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama