Norisi tikrų dalykų

Dalia Truskaitė – šiuolaikinė menininkė, kurianti įvietintas instaliacijas. Savo kūryboje stiklu, viela ir šviesa ji plečia medžiagų galimybių ribas, švelniai apgaudinėdama žiūrovą. Su Dalia kalbamės trijų instaliacijų – rugpjūtį vykusios personalinės parodos „Kai“ VDA parodų salėse „Titanikas“, Helsinkio Katariina galerijos erdvei kurtos instaliacijos „Kiss & Hug“ ir MO muziejaus parodoje „Iš vidaus“ eksponuojamo kūrinio „Iš aukščiau II“ – apsuptyje.

Ruošdamasi interviu ir peržiūrėdama jūsų kūrybą pastebėjau, kad kūriniai labai tylūs, o aprašymai lakoniški. Atrodo, kad kūrinys yra tik „apie save“, nereferuoja į kažką kita. Man įdomu, ar aiški racionali forma ir neilgi pasisakymai – jūsų kūrybinė strategija?

Strategija – rimtas terminas, gal labiau tinkamas kovos veiksmams. Bet jeigu buvimą savimi – darymą taip, kaip nori ar manai esant reikalinga, rašymą tiek, kiek atrodo būtina, – galima vadinti strategija, tuomet taip. Bet būna situacijų, kai bandai erdvėje įgyvendinti naują idėją ir nepaisant pasiruošimo nesi tikras, kaip viskas pavyks, ar iš viso pavyks, todėl, kol dar tas kūrinys negimė, kol nepamatai, „kas jis“, sunku jį įžodinti, pavadinti. Atrodo, kad tai būtų pernelyg spekuliatyvu. O kartais materija kelia tiek problemų, kad kažkam kitam tiesiog nebelieka laiko. Tuomet ir rašai lakoniškai, nes tekstų, pavadinimų negali palikti parodos uždarymui rašyti, kai jau kažkiek „pagyveni“ su kūriniais.

Vargu ar tai trūkumas. Greičiau lyg tam tikra kūrinio tąsa – glaustas, nuosaikus tekstas.

Kai kurie dalykai, inspiravę kūrinius, yra labai asmeniški, jautrūs, todėl bandydamas juos aprašyti, „segti“ pavadinimus tarsi įrėmintum, siaurintum interpretavimo lauką. Man norisi netrukdyti žiūrovams kurti savų interpretacijų, savaip išgyventi kūrinių, nes kiekvieno mūsų tiek gyvenimiška, tiek emocinė patirtis, momentinė jausena labai skirtinga. Toks būdas man atrodo tiesiog talpesnis, pagarbesnis. Kai veikė paroda „Titanike“, man persiuntė vieną komentarą iš instagramo, nežinau net kieno...

Tai galėjo būt mano draugų Marijono ir Samuels jungtinė instagramo paskyra (@eat_shit_judge), kurioje jie rašo parodų apžvalgas. Anglų kalba buvo? Jie labai buvo patenkinti ta paroda.
Taip, anglų. O aš buvau patenkinta jų komentaru.

Kūrybiniame procese taip užsisuki, „užsipergyveni“, kad nebegali atsitraukusi suvokti, kaip ta paroda veikė, ką „perskaitė“ lankytojai. Man tas komentaras buvo svarbus. Buvo įdomu ir net netikėta, kad jie atkreipė dėmesį, jog nėra pavadinimų, nėra aprašymų. Jie gana tiksliai pastebėjo ir pakomentavo dalykus, kurie man, rengiant parodą ir tekstą, buvo svarbūs.

Ta paroda ne apie tokias deklaratyvias idėjas, o apie gyvenimą, apie asmenines patirtis, tiksliau, apie daugybę mūsų asmeninių patirčių, nes tam tikrus dalykus visi anksčiau ar vėliau patiriame. Mane sujaudino, kai Vidas Poškus pavadino parodą „Titanike“ „saga apie pasirinkimus ir iššūkius“. Žinoma, vaizdine saga. Kai turi tik kūrinį, esi visiškai laisvas jį priimti taip, kaip tu jį jauti šiandien, kad ir kokia būtų tavo gyvenimiška patirtis. Iš tikrųjų man atrodo, kad detaliais aprašymais nubrėži ribas. Tai galbūt galima sakyti, kad toks neapibrėžtumas yra mano strategija. Bet jeigu sugalvočiau, kad labai reikia kažką parašyti, tai, be abejo, parašyčiau. Nors kai kartais parašau, paskui stengiuosi išmesti, ko nebūtinai reikia. Stengiuosi palikti tik tai, ko nebegalima išmesti. O paskui, po kelerių metų, vis tiek atrodo, kad liko per daug...
 

Galiu ir apibendrintai, ir asmeniškai sakyti, kad su mano bendraamžiais esame pavargę nuo didelių tekstų, didelių interpretacijų ir išsiilgę tiesioginio santykio su kūriniu. O jūs kurdama ar galvojate apie žiūrovą, ką jis turėtų jausti ar norėtumėte, kad pajustų?

Aš negalvoju, kas jis, bet tikiuosi, kad yra žmonių, kuriuos tai palies. Labiausia jiems ir darau. Būtų labai jau arogantiška ištaškyti tiek resursų, kad pasidarytum parodą tik sau pažiūrėti, kaip čia atrodo. Būtų neracionalu tiek vargti. Bet man buvo žiauriai įdomu ją daryti. Ir įsivaizduoju, kad parodas verta rengti tol, kol vis dar įdomu. Kalbu apie parodas, nes pastarieji mano kūriniai neatsiejami nuo erdvių, gulėdami dėžėse jie nebetenka prasmės.

Kelias savaites budėjau savo parodoje „Titanike“. Maniau, kad sėdėsiu ir dirbsiu savo darbus. Bet nieko taip ir nenuveikiau, nes vis ateidavo žmonės, buvo labai įdomu stebėti, kaip jie reaguoja. Man buvo neįtikėtina, kad žmonės parodoje apsiverkia. Kažkas sėdi užsigalvojęs valandą... šituo laiku, kai visi taip skuba...      Manau, jie kažką išgyvena, kažkaip, kažką kūriniai užkabina. Lankytojai pasakojo, ką įsivaizduoja, prisimena žiūrėdami. Viena moteris pasakojo, kad vielos „spindulių“ instaliacija jai primena vaikystės potyrius senelių sodyboje. Kad ir kaip ten būtų, žmogus tuo momentu užsimiršta. Jis vėl išgyvena tuos šviesius prisiminimus. Atsijungia nuo savo rūpesčių, reikalų ir viso ko. Minutę jis kažkur kitur. Man tai atrodo svarbu. Nes žmogus grįžta iš tos minutės tarsi „persikrovęs“. Gyvenime ir taip visko pilna. Kiek įtampos aplinkui. Karas vyksta, juk tai realybė. Prisimenu, kaip per estetikos egzaminą dėstytojui, sakiusiam, kad, jo nuomone, blogis triuškina paskutinius gėrio likučius pasaulyje, prieštaravau, jog vis dėlto tarp šviesos ir tamsos yra pusiausvyra (mano gyvenimiška patirtis dar buvo gerokai mažesnė...). Tai aš vis dar taip naiviai ir gal net tikriausiai juokingai iš visų jėgų bandau tą šviesią pusę palaikyti.

Visą laiką dirbote su stiklu. Kai žiūrėjau ankstesnių darbų nuotraukas, buvau apgauta, kad tai popierius. Mes stiklą įsivaizduojame visai kitokį. Ir šita apgaulė tampa labai smagi, kai tokį ribotą įsivaizdavimą sugriauna kūrinys. Man įdomu, koks jūsų santykis su medžiaga.

Aš studijavau vitražą, daug laiko praleidau dirbdama su stiklu, pažįstu jį. Kai kurie dalykai net nešautų į galvą, jeigu nebūtum susipažinęs su medžiaga. Man stiklas svarbus tiek, kiek jis kuria papildomų prasmių arba kiek padeda įgyvendinti vizualų sumanymą. Medžiagos prisijaukinimas, pažinimas leidžia tam tikras vizualines savybes geriau įžiūrėti, atskleisti, pajausti, kokių prasmių ji gali suteikti kūriniui. Be to įdirbio neištrauktum iš jos visko, ką gali.

Bet man būna šiek tiek keista, kai mane pavadina stiklo menininke. Juk nevadiname menininkų molio, dažų ar medienos menininkais – tai tik medžiaga. Tai gal mane pastaruoju metu vielų menininke galima vadinti?

Kaip tik mano kitas klausimas – apie vielas. Kaip jos atsirado? Pirma sunertos, po to ištemptos.
Nežinau. Kažkodėl. Gal iš dalies todėl, kad su jomis galiu dorotis pati, gal mane traukia jų vizualinės savybės. Jos tiko mano sumanymams. Jos man įdomios. Beje, dabar pagalvojau, kad vitražas – taip pat metalas ir stiklas. Tos medžiagos tinka tarpusavyje, sutaria. Kiek prisimenu savo darbų, netgi iš to pereinamojo laikotarpio tarp vitražų ir pastarojo dešimtmečio, daugelyje jų buvo bent kažkokia metalinė detalė, metalinis stovas, truputis vielos.

Grįžkime prie stiklo. Kaip perėjote nuo matinto stiklo prie itin skaidraus, o dabar ir veidrodinio? Kaip vyko šita stiklo transformacija?
Taip pat nežinau. Dirbi su tokiu stiklu, koks tinka sumanymui, kūrinio idėjai perteikti. Pati medžiaga nėra savitikslė. Jei kyla mintis sukurti tūrinį objektą, kuris veiktų kaip skulptūra, tuomet tą stiklą formuoji ir prašai gerojo Daumanto Kučo „nusmėliasrovinti“. Taip ta skaidri efemeriška stiklo materija įgauna skulptūrišką kūną. Kitaip tariant, iš „nieko“ tampa „kažkuo“. Bet juk šauna įvairių idėjų... Skaidrus stiklas veikia visai kitaip, renkiesi jį, kai svarbios atspindėjimo savybės. Veidrodinį stiklą naudojau „Arkoj“ ir dabar MO muziejuje . Jo dar neperpratau. Jis labai sudėtingas, reikėtų daugiau praktikos ir stebėjimo, kad geriau suprasčiau, ką ir kaip daryti, kaip jį suvaldyti (tą atspindžių gausą). Man tai dar sudėtinga medžiaga, galinti suteikti daugybę galimybių, bet tuo pačiu metu ji balansuoja ant kažkokios lėkštumo ribos ir man nesinorėtų į tą banalią pusę nuslysti. Bet tas mokymosi procesas – kartu ir vis nustebinantis: nemaniau, kad kūrinys gali veikti jo dar nematant. Per MO parodos atidarymą lipdama laiptų spirale netyčia pakėliau akis ir... virš galvos išvydau savo veidrodinių „balų“ atspindžių kosmosą. Ir, tiesą sakant, šitas rakursas, kai paties darbo net nematai, vienas iš man gražesnių. Keista?

Dar norėjau pakalbėti apie šviesą jūsų kūryboje. „Titanike“, kiek prisimenu, nebuvo dirbtinio apšvietimo, bent jau dienos metu.
Taip, dirbtinio apšvietimo nebuvo. Toks pirminis sumanymas. Buvo natūrali dienos šviesa. Kodėl viskas turi būti specialiai apšviesta? Aš visąlaik galvoju apie erdvę. Kol nėra konkrečios erdvės, nežinau, ką daryti. Architektūrinė erdvė suponuoja idėjas ir padeda apsispręsti.

„Titanike“ mane patraukė tas kampinis langas. Pro medžių lapus besiskverbianti žalia šviesa, slystanti ir stringanti tarp kolonų. Norėjau tą šviesą dar labiau įvilioti į vidų. Stiklus kabinau kelių aukštyje, kad jaustumeisi lyg įsibridęs į vandenį. O ta visa žalia gamta stiklo paviršiumi įlindo tarp kolonų besidriekdama iki kito salės galo. Arba pirma „Titaniko“ salė – norėjau atidengti langus, įsileisdama dienos šviesą. Saulei pašvietus, vėliau apsiniaukus, viskas keitėsi. Mano vielų instaliacija kartu – ji tai sušvisdavo gaudydama nuo apšviesto Dailės akademijos pastato atsispindinčius refleksus, tai beveik pranykdavo. Atrodė, kad erdvėje atsirado daug oro, tarsi atidarius langus būtų išvėdinta, ir ta erdvė ilsėjosi nuo gausybės meno ir visko, kas joje buvo iki tol. Neįsivaizduoju, kur tarp viso to galėjo įsiterpti dirbtinė šviesa.

O ir šiaip man norisi tikrų dalykų. Kai išjungi lempų šviesą, kai dingsta visi nuostabūs efektai, atspindžiai ir blyksniai, matai, ką turi iš tikrųjų. Nuogą kūrinį. Žinoma, papildoma šviesa gali nebūtinai apgauti, gali padėti – viskas priklauso nuo situacijos. Bet šiuo atveju man norėjosi tikro apšvietimo, tikro kismo. Kodėl viskas turi matytis? Kodėl turi būti ryšku? Kai mes sėdim ir žiūrim niuansus gamtoj ar danguj – viskas veikia, nereikia papildomų šviesų. Norisi sugrąžinti žmogų į „čia ir dabar“, į save. Jei ir nesugrąžinti, tai sudaryti sąlygas patirti tai.

Aš galvoju apie meno procesus, man įdomu slinkti ribas. Gal aš naiviai įsivaizduoju, gal jau viskas seniai paslinkta į tą pusę. Tačiau bent jau mūsų aplinkoje, jeigu visi viską nori apšviesti ir sureikšminti, man norisi daryti kažkaip kitaip. O jei visi nebešvies ir nebus nė vieno apšviesto daikto, gal aš tada galvosiu, kad būtinai reikia papildomos šviesos.

Jūs daug kalbėjote apie erdvę, apie buvimą joje, apie galvojimą, kaip kūriniai joje atrodys. O kai ruošėtės parodai „Kiss & Hug“ Helsinkyje, kaip vyko procesas, jei turėjote tik brėžinius ir erdvės nuotraukas?

Visada geriausia nuvažiuoti. Erdvės pajautimas gali pakoreguoti sumanymą. Pavyzdžiui, „Meno parke“ idėjos pavidalas transformavosi tiesiog sėdint ir galvojant toje erdvėje. Aš tą erdvę žinojau, buvau ten daug kartų buvusi, bet, matyt, trūko to pasėdėjimo.

Į Helsinkį tiesiog nepavyko nuvažiuoti, bet negalėjau nuvažiuoti ir į Veneciją 2020 metais . Tada dirbi su tuo, ką turi, – patalpų planais, nuotraukomis.

Tačiau šį sykį gal ir gerai, kad nevažiavau. Tikriausiai būčiau kūrusi kitokią instaliaciją, tik vargu ar tai būtų buvę geriau. Helsinkyje mane sudomino kolona. Buvo kažkuo panaši situacija kaip Pamėnkalnyje . Pamėnkalny mane sutrikdė tos galingos kolonos ir aš įsivėliau į diskusiją su jomis... O kolona galerijoje Helsinkyje buvo mažų mažiausiai keista. Ką ji ten veikia kampe? Galerija turėjo ir vieną didelį vitrininį langą. Tas langas ir kolona tarsi sudarė tam tikrą priešpriešą.

Helsinkyje buvo tik viela? Viela nuo kolonos iki lango?

Ant dviejų kolonos pusių, atsuktų į langą, pritvirtinom stiklą. Dieną gatvės vaizdai blausiai atsispindėdavo ant kolonos. Šita idėja gal truputį humoristinė, gal truputį formali, bet man tai tiesiog erdvės tyrinėjimas, užsikabinus už keisto objekto. Kolonos buvimas neatrodė pagrįstas kokia nors architektūrine logika. Toks keistas radinys. Atrodė, kad ji turėtų trukdyti ekspozicijoms, užstoti kūrinius.

Ir ištempta viela, kaip ir kolona, trukdo praeiti.

Viela ėjo nuo vieno lango angokraščio ir, apglėbusi koloną, grįžo prie kito angokraščio. Išėjo kaip glėbys. Šviesa tarsi apkabino koloną. Ir pabučiavo atspindžiais. Čia labai suliteratūrintas pasakojimas. Bet iš tikrųjų pirminis ir išlikęs sumanymas buvo pakeisti įprastą lankytojų įprotį ir jauseną – tradicinę atėjusio į parodą žiūrovo intenciją „pamatyti kūrinius“ pakeisti erdvės ir kūrinio simbiozės „atradimu“, kitokiu žvilgsniu. Žiūrovai, kurie dabar galėjo judėti tik galerijos pasieniais, tarsi susikeitė su kūriniu įprastinėmis vietomis, o kolona, niekada niekam nebuvusi svarbi, tapo kompozicijos ašimi. Tikriausiai tokie pasakojimai atrodo keistoki, bet realybėje jie veikia.

Dabar man aišku, kodėl sunku fotografuoti jūsų kūrinius, nes labai sudėtinga suprasti, kas ir kaip pakabinta ar ištempta, nebūnant erdvėje ar neįdėmiai pažiūrėjus, nepastebėjus kokios nors detalės. Tad ir nesupratau, kad kolona apkabinta.

Taip, tokias instaliacijas sunku dokumentuoti, ypač jei nesi profesionalus fotografas. Gal filmavimas kartu su pasakojimu būtų geriau...

Aš vėl galvoju apie „Kiss and Hug“. Kaip pavadinimas susijęs su pačiu kūriniu? Pradėjau tada per daug literatūriškai mąstyti, kad tai kūrinys apie artumą, apie švelnumą. Tada galvojau apie atstumą, kad rašai žmonėms, kurių ilgiesi, žinutes, kad apkabini, bučiuoji. Bet iš tikrųjų jūs esate atskirti. Ir instaliacijos vieta geografiškai nutolusi.

Taip ir yra. Viskas egzistuoja vienu metu. Man svarbu, kad kūrinys liktų atviras įvairiems „galvojimams“ – ir abstraktiems, ir literatūriniams, o geriausia tiems, kurie žiūrovui natūraliai kyla apžiūrint kūrinį. Langas, kolona – man čia ir apie vienišumą, bet kitą dieną gal atrodys, kad apie šviesą...

Tęsiant savo mintį apie švelnumą – viela man, priešingai, kelia baimę, aš nenoriu prisiartinti, bijau įsipjauti. Jei tai stiklas – bijau nepamatyti, užkliūti, sudaužyti. Nerimauju dėl savo nerangumo erdvėje.

Kartais trukdo žinojimas ir galvojimas. Kai nežinai, tai matai atspindį, o ne stiklą, matai mirgėjimą, bet ne vielą, ir tada nebaisu, bet smalsu. Kurdama tą instaliaciją stiklą naudojau tokį ir taip, kad jis būtų tik atspindys – vizualiai jis „nedirbo“ kaip stiklas. O viẽlos, nutiestos tarsi šviesos srautas, dėl apšvietimo atrodė kaip miražas, kaip Šiaurės pašvaistė. Šviesos atspindžiai krinta priklausomai nuo žiūros kampo, skirtingai lūžta. Tu eini ir jie eina, keičiasi, seka tave. Toks efemeriškas, mistinis šydas. Jis neatrodė nei aštrus, nei baugus, greičiau – gražus. Kad tai nerūdijančio plieno viela, visiems buvo netikėta, ji atrodė kaip kažkokia kita medžiaga.

Vėl apgaulės.

Taip, ypač „apgaulingai“ viskas atrodė žiūrint iš lauko pro langą. Galerija rodėsi tarsi tuščia, bet erdvėje kažkas mirgėjo ir tas mirgėjimas judėjo kartu su praeivio žvilgsniu. Toks yra–nėra įspūdis. Bet aš nevadinčiau to apgaulėmis. Mes čia vis kalbame apie tikrus dalykus.

Tai pavyko dar stumtelėti ribą?

Nežinau. Pati sau tas ribas bandau stumtelėti kiekvieną kartą ką nors darydama. O kaip suomiams atrodo tos ribos, pasakyti sunku. Kūrinys jiems buvo netikėtas. Man buvo svarbu kažkaip kitaip pažiūrėti į jiems įprastą erdvę, kurioje dažniausiai eksponuojamas tradicinis menas, norėjau, kad jiems būtų įdomu. Pavyko padaryti tokią gana subtilią invaziją į jų erdvę, sukeičiant akcentus. Ir man smagu, kad po parodos neliko jokių „daiktų“, nereikėjo transportuoti jokių dėžių – keletą stiklo lakštų suomiai panaudos savo tikslams, o kilogramą vielos galės atiduoti perdirbti.

Toks ekologiškas požiūris.

Nedarau to tyčia, bet džiaugiuosi, kai taip susiklosto. Šį kartą taip pat negalvojau apie ekologiją. Dažniau galvoju apie saiką ir daiktų gausą. Ir mes čia kalbėjom apie žodžių, tekstų, vaizdų mirgėjimo perteklių. Aš stengiuosi dar daugiau to mirgėjimo nedaryti, veikiau savo kūriniais bandau sukurti vizualias mirgėjimo pauzes. Bet kalbant apie daiktus (ir kūrinius) – jiems reikia vietos, dėmesio. Tada vis prisimenu, kaip Snusmumrikas guodė Snifą , nespėjusį pasiimti brangakmenių, kad neverta apsikrauti daiktais, nes taip visą gyvenimą teks paskui save tampyti lagaminus, ir kad geriau viską nešiotis širdyje... Šventa tiesa. Pasaulis ir taip pilnas, tiesiog perkrautas daiktų, ir tu taip pat vis gamini ir gamini jų dar daugiau. Galima ir taip galvoti. Aš nežinau. Bet tada nieko nebedarysi. Tik sėdėsi ir kvėpuosi, ir galvosi, kad gaila oro. Tai gal visame kame tiesiog išlaikyti saiką?

Ačiū už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama