Gabrielio Fauré muzikos milimetrai ir miligramai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Pradžioje perfrazuočiau vieną girdėtą mintį: nežinia, ar yra kitas kompozitorius, kuris taip garbinamas savo tėvynėje ir taip mažai pažįstamas svetur. Tai apie Gabrielių Fauré (1845–1924) – kompozitorių, vargonininką, pianistą, mokytoją, Paryžiaus konservatorijos kompozicijos pedagogą, šios mokyklos direktorių. Fauré reikšmingiausiais mentoriais tapo šveicarų bei prancūzų kompozitorius Louis Niedermeyeris, bet ypač Camille’is Saint-Saënsas, jam dar paaugliui podraug atvėręs ir šiuolaikinės muzikos pasaulį. Už tą pedagogiką dėkingumą ir prieraišumą Fauré jaus visą gyvenimą.
Žinoma, Fauré nėra „paraščių“ kompozitorius, tačiau jo visumos anaiptol neatskleidžia keletas smarkiau (ar net smarkiai) išpopuliarėjusių kūrinių, nes kūrėjas paliko įspūdingą muzikos visumą, siekiančią per šimtą opusų, tarp kurių – dainų ciklai, kamerinių ansamblių bei sceninė muzika, sonatos, bažnytiniai, simfoniniai kūriniai, gausybė fortepijoninių miniatiūrų – barkarolės, preliudai, ekspromtai, noktiurnai. Jo gyvenimas buvo gana netrumpas – pradžią dar lydėjo amžininkais tapę Fryderykas Chopinas, Robertas Schumannas, o pabaiga jau klostėsi leidžiantis impresionizmo saulei, žybčiojant džiazo amžiaus (jazz age) švyturėliams. Bet Fauré liko savimi, nors ir ugdęs būrį labai gabių jaunesnės kartos kompozitorių – Maurice’ą Ravelį, George’ą Enescu, Nadią Boulanger, Charles’į Koechliną ir kt. Pastarieji du – Boulanger ir Koechlinas – savaip įsilieja ir į tarpukario lietuvių kompozitorius formavusį peizažą, nes pas juos 1936–1939 m. studijavo tuometiniai stipendininkai Antanas Račiūnas ir Jonas Nabažas.
Vis dėlto šio rašinio raktiniai žodžiai būtų šie: Fauré, visi 13 noktiurnų, Jurgis Karnavičius. Koncerto data ir vieta – gruodžio 6 d., „Organum“ koncertų salė. Praėjusią vasarą Tarptautiniam Thomo Manno festivaliui Nidoje teko didelė garbė klausytis pianisto Karnavičiaus rečitalio, sudaryto vien iš Fauré noktiurnų (retenybė!), – skambėjo devyni iš trylikos, specialiai atrinkti koncertui. Fauré noktiurnų leitmotyvas jau senokai lydi pianisto Karnavičiaus gyvenimą, o šiuo žanru susidomėta bemaž prieš 36 metus, kai ruošiantis vienam tarptautiniam konkursui paaiškėjo privalomas II turo kūrinys – Fauré noktiurnas. Tuomet buvo pasirinktas Pirmasis (anksčiau visiškai nežinotas). Po kelerių metų, tvarkant natų spintą, netikėtai radosi Šeštojo noktiurno natos – pianisto tėvo Jurgio Karnavičiaus (1912–2001) pirktos Paryžiuje, kur jis studijavo 1934–1938 metais. O tada ir prasidėjo noktiurnų „karštinė“ – repertuaras gausėjo – I, VI, IV, III, VII, XIII etc. Kol galop susidarė visas Noktiurnų ciklas – nuo I iki XIII. Tai užėmė nemažą gyvenimo etapą. Bet ar galėjo būti kitaip?
Trylika Fauré noktiurnų – tarytum kompozitoriaus dienoraštis, mat juos – nuo Pirmojo iki Tryliktojo – skiria 46 metai. O Tryliktasis – vienas paskutinių Fauré kūrinių apskritai. Pianistas Karnavičius, ko gero, besimokydamas visus noktiurnus irgi pasirinko permainingos kompozitoriaus gyvenimo tėkmės režimą. Kiekvienas noktiurnas jam tapo tarytum atskiru gyvenimu, gyvenimo etapu. Nedetalizuodama Fauré asmeninio gyvenimo reljefo, stabtelėčiau tik ties tuo sunkiuoju etapu, kai paskutinius gyvenimo dešimtmečius paženklino klausos praradimas. Radosi netikėti kompoziciniai sprendimai, stiliaus mutacijos, kai supaprastėja kūrinio forma, pranyksta įprastos virtuazerijos, tamsėja koloritas, plėtojasi begalinės harmonijos. Ir ne vienas pianistas išsako mintį: nesuprantu, apie ką šie noktiurnai? Daugelis pianistų neįtraukia jų į repertuarą.
Kažką panašaus apie tai mąstė Karnavičius, pamilęs šio žanro Fauré palikimą, siekdamas visus 13 noktiurnų atskleisti kaip permainų kupiną kompozitoriaus gyvenimą. Šiame rečitalyje nebuvo kalbos apie atlikimo įmantrybes, nes, svarbiausia, buvo kalbama apie išraišką, apie visuotinio balanso jausmą, apie garso projektavimą vertikalėje ir horizontalėje. Pianistas ne visai buvo tik atlikėjas, veikiau ir garso režisierius, organizuojantis vertikalės ir horizontalės visumą, garso išgavimo vektorius ir ypatingą laiko pojūtį.
O subtiliausi garso išgavimo niuansai buvo skaičiuojami milimetrais ir miligramais – čia pasiskolinta pianisto mintis iš pokalbio Th. Manno festivalyje, vykusio jo rečitalio metu, kai Karnavičių kalbino muzikologė Rima Povilionienė. Šiame Vilniaus rečitalyje galėjai patirti tobulą klausymo būseną – kada įsiliejama į kūrybos procesą iš estetinės perspektyvos, nebūtinai akivaizdžios, visuotinai suprantamos. Tačiau kontempliuojame jos išraiškos plotį.
Komentuodamas paskutinį Fauré Noktiurną, Karnavičius sakė: „Man tai nuostabiausia liūdesio išraiška muzikoje.“ Dera šiai minčiai pritarti, galvojant apie tai, kad anaiptol ne tik humoro ar džiaugsmo protrūkiai – tiesą sakant, veikiau net priešingai – suteikia didžiausią dvasinę palaimą.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
