Nesėkmingas triukas

„Tai taps didžiausia visų laikų nesėkme“, – teisėjui Robertui Džeksonui (Michael Shannon) taria kolega, kai išgirsta jo ambicingą planą nuteisti aukščiausius nacių vadus. Ironiška, kad šis teiginys tampa pranašyste pačiam „Niurnbergui“ („Nuremberg“, rež. James Vanderbilt, JAV, Vengrija, 2025), kuris, kaip filmas, galbūt ir nėra didžiausia, tačiau tikrai nesėkmė.

Nacistinės Vokietijos istorija pastaruoju metu vis dažniau sugrįžta į kino ekranus (prisiminkime kad ir „Interesų zoną“). Nuspėti priežastį nesunku – norima priminti apie žmogui būdingą blogį, jo nešamą tamsą, kurios šiomis dienomis pasaulyje randasi vis daugiau. Paties Vanderbilto pasirinkimas kurti filmą apie Niurnbergo procesą nestebina – kadaise jis parašė scenarijų Davido Fincherio režisuotam „Zodiakui“ (2007), kalbėjusiam apie blogio prigimtį. Vis dėlto pastarasis labai spalvingoje kūrybinėje biografijoje („Nepaprastas Žmogus Voras“, pora „Klyksmo“ dalių, „Jaunystės fontanas“), ko gero, labiau išimtis nei taisyklė.

Niurnbergo proceso tema kine taip pat nėra nauja – turbūt geriausiai žinomas Stanley Kramerio „Niurnbergo procesas“ (1961), kuris, be aktorių žvaigždyno ir stiprių jų pasirodymų, kartu tapo ir autentiška blogio bei kaltės studija. Vanderbilto „Niurnbergo“ siužetas paremtas žurnalisto Jacko El-Hai knyga pagal tikrus įvykius „Nacis ir psichiatras“. Amerikiečių psichiatras Daglasas Kelis (Rami Malek) atvykęs į Niurnbergą gauna užduotį stebėti aukšto rango teisiamuosius ir užbėgti už akių galimai jų savižudybei. Kelio dėmesį iš karto patraukia Hermanas Gėringas (Russell Crowe), nacistinėje Vokietijoje buvęs antras žmogus po Hitlerio. Kelis praleidžia daug laiko Gėringo vienutėje, vėliau smulkmeniškai užrašų knygelėje dokumentuodamas kiekvieną jų susitikimą. Psichiatras mano galįs perprasti Gėringą, tačiau netrukus pats tampa jo charizmos auka.

Crowe nemoka vokiečių kalbos, todėl filmo kūrėjų sprendimas priversti jį kalbėti vokiškai gana keistas (kaip ir tai, kad tarp filmo aktorių apskritai gana mažai vokiečių). Ir vizualiai jis neprimena Gėringo, todėl galėčiau spėti, kad pagrindinė priežastis, kodėl Crowe buvo pakviestas atlikti šio vaidmens, yra jo pavardė ir žvaigždės statusas, padedantis filmo sklaidai. Gėringo personažas filme vienplanis, tačiau pats Crowe akivaizdžiai mėgaujasi vaidmeniu, gal net per daug, kad gebėtų įkūnyti išties siaubingą asmenybę. Ekrane jis sąmojingas, intelektualus, nepasiduodantis provokacijoms, kalbantis sklandžiai ir argumentuotai. Atsvara turėjusiam būti Maleko Keliui pritrūksta svorio ir jis tik dar labiau sumenksta bendrose scenose su Crowe. Ypač toje, kai supratęs, jog buvo apžaistas, tiesiog pratrūksta.

Kartais atrodo, kad Gėringo charizmai pasidavė ne tik Kelis, bet ir pats Vanderbiltas. Finalinė apklausos scena, turėjusi nuvainikuoti Gėringą, viena silpniausių filme, o pats Kelis, kaip psichiatras, taip ir nepateikia jokių kitų elgesį paaiškinančių išvadų, išskyrus tai, kad Gėringas yra narcisistinė asmenybė ir negali prieštarauti Hitleriui. Todėl ekrane taip ir neįvyksta Gėringo, kaip blogio, dekonstrukcija. Tai nutinka dėl aiškių priežasčių – visi filmo personažai plakatiški, psichologiškai nepagrįsti (neįtikina net ir Kelio „lūžis“, kai jis pakeičia požiūrį į Gėringo elgesį), nekeliami klausimai apie blogio prigimtį, motyvus, kaltę.

Visas filmo siužetas vienaip ar kitaip veda į teismo salę. Tačiau šios scenos nepasiūlo jokios atomazgos. Vietoje to geras penkias minutes ne tik teismo dalyviams, bet ir žiūrovams rodoma dokumentinė medžiaga apie koncentracijos stovyklas. Netaktiška, net ciniška šiomis scenomis bandyti kompensuoti savo prastą scenarijų, išsekusius realių žmonių kūnus paversti emocinio svorio centru, kai pats filmo scenarijus nepajėgus to padaryti savo pasakojimu.

„Niurnbergui“ trūksta nuoseklumo – į vieną ir taip ištęstą filmą bandyta sutalpinti ir teismo, ir psichologinę dramą. Yra balastinių linijų, tarp jų – vertėjo Houvio Triesto (Leo Woodall) emocinga kalba perone, Kelio išvykos lankant Gėringo šeimą ar sprendžiant jų suėmimo klausimą. Yra stilistinio netolygumo – vienoje scenoje net pasigirsta užkadrinis personažų planus nupasakojantis balsas. Neapsieita ir be visiškų banalybių – nuo amerikiečių kario šlapinimosi ant skardos su svastika, prieš Gėringą drebančių karių iki pianinu skambinančios ir Kelį apkabinti skubančios Gėringo dukters. Apmaudžiausia dėl tų keleto scenų su teisėju Džeksonu, atskleidžiančių pasiruošimą teismui ir tai, koks sudėtingas, daug abejonių sulaukęs procesas tai buvo. Be kita ko, kartu tai ir įdomiausios filmo vietos, kurios, deja, taip ir lieka antrame plane. Filmo pabaigoje pasirodo užrašas, kad Džeksono sukurta teismų praktika tapo pagrindu šių laikų teismams, sprendžiantiems karo nusikaltimus. Tačiau tai – tik Vanderbilto deklaruotas faktas, beveik neatsispindintis filme.

Kelis mėgsta rodyti magiškus triukus – priverčia stebėtojus patikėti iliuzija. Tačiau šį kartą Vanderbilto triukas nepavyksta, kelios deklaratyvios tiesos nepajėgios paslėpti filmo nesėkmės. Neabejoju, kad Vanderbiltas filmą kūrė skatinamas gražaus tikslo – išsiaiškinti, kaip galėjo įvykti Holokaustas. Sunku nuneigti, kad Kelio išvada iš esmės teisinga: žmonės, galėję daryti tokius nusikaltimus, nėra niekuo išskirtiniai ar izoliuoti vienos valstybės teritorijos. Jie gali egzistuoti ir savo blogį auginti bet kur, bet kuriuo metu, ir su nacistinės Vokietijos žlugimu blogis iš pasaulio nedingsta. Tai šiuo metu ir matome pasaulyje. Vis dėlto dviejų su puse valandos filmas to taip ir neištransliuoja – jam trūksta ir sudėtingų, daugiaplanių personažų, ir įtikinančio, nuoseklaus scenarijus.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama