Karo maršrutas per Vilnių
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Nors gatvėse spingsi kalėdinės lemputės, šventė neįtikina. Galvoje ir aplink tvyro karas – kasdien ir kasnakt rusijos žudomi ukrainiečiai, mūsų valdžioje šnypščiančios priešo gyvatės. Traukia tik šią būseną atitinkančios parodos. Galbūt į jas eidama ruošiuosi gyventi būsimame pasaulyje. Skaitau, ką pasakoja iš Donbaso kilusi menininkė Kateryna Aliinyk: „Šiuo metu rusija kasnakt paleidžia daugiau dronų, nei pernai paleido per visą sezoną, o aš atradau naują, stiprų, net perversišką džiaugsmą, kurio anksčiau taip dažnai nejausdavau, – atidėtos mirties džiaugsmą. Kiekvieną naktį susigūžiu kaip pelė, pasislėpusi nuo virš galvos skrendančios pelėdos, – tik slepiuosi ne nuo pelėdos, o nuo raketos. O džiaugsmas jai praskridus – neprilygstamas!“
Iš varpų lydome patrankas
Kateryna raminasi tapydama susiraizgiusius žolynus iš pelės perspektyvos. Anksčiau tapė karo niokojamus Donbaso kraštovaizdžius, bet jie trinasi iš atminties – seniai savo gimtųjų vietų ji nematė. Dabar jos paveikslai kabo Šiuolaikinio meno centre. Parodoje „Varpai ir patrankos“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Virginija Januškevičiūtė) menininkai kalba ir apie kitus karus, net apie dirbtinio intelekto karą su žmonija, bet mūsų geografinėje platumoje viską nustelbia rusijos agresija. Kaip Kateryną ramina gamta, taip mane – per kraujo tvenkinį pergalingai plaukianti Rūta Meilutytė.
Parodos pavadinimas primena, kad prasidėjus karui varpai perliejami į patrankas. Menas tampa ginklu arba turi trauktis. O karui pasibaigus, jo architektūra tampa turistine pramoga. Indrė Rybakovaitė, regis, tik dokumentuoja praeities karų simbolius Vokietijoje – tapo „Stasi“ muziejų, perėjimo iš Rytų į Vakarų Berlyną punktą, buvusį karinį oro uostą, o dabar parką. Užmarštyje skendinčios erdvės tarsi snaudžia, kad pabustų kitam karui, kaip apie nacių statytus bunkerius rašė menininkės cituojamas filosofas Paulis Virilio. Bunda ir ta baisi nacių operacinė – kankinimų lova išsiskėtusi laukia naujų aukų.
Artėjančio karo nuojautas tikrina Bjørno Melhuso filmas „Aš ne priešas“. 2011 m. į Afganistane kariavusios Vokietijos priemiesčius perkelti Vietnamo karą kritikavusių amerikietiškų filmų dialogai 2025-aisiais papildyti Lietuvoje filmuotais pastatais ir bunkeriais. Šis komplikuotas intertekstualumas pabrėžia traumos visuotinybę – nesvarbu, kur kariausi ir už ką, galutinė tiesa bus ta pati. Jis miręs. Taip. – Jis buvo mano sūnus. – Užjaučiu dėl netekties, – kaip užstrigusi plokštelė kartoja nepažįstamas įsibrovėlis ir motina, vis dar mėginanti kalbėtis su namo grįžusia sūnaus vėle. Jis buvo mano sūnus. – Jis miręs. Taip... žuvo kažkokiame beprasmiame kare, ne gindamas tėvynę. Lietuvoje dislokuotiems vokiečiams ši žemė tokia pat svetima kaip Afganistanas. Bet jie kartu su mumis ruošiasi karui. Jis buvo mano sūnus. – Užjaučiu dėl netekties skamba kaip perspėjimas apie ateitį. O gal priminimas apie pralaimėtą praeities karą?
Praeities karo kaltė glūdi pastato rūsyje lyg pasąmonėje – tai Deimanto Narkevičiaus filmas „Legendos išsipildymas“ (1999). Vaikišką pasididžiavimą kėlusi legenda apie Vilniaus įkūrimą, pasirodo, slėpė kraupią tiesą. Geležinio vilko staugimą interpretavęs žynys pamiršo paminėti, kaip miestas išgarsės pasaulyje. Jis nepasakė, kad geležinis vilkas simbolizuoja ginkluotus rudmarškinius, kurie išžudys beveik visus čia gyvenusius žydus. Iš Vilniaus geto pabėgusios ir prie partizanų prisijungusios Fanios Brancovskajos pasakojimas klaidžioja Vilniaus gatvėmis, užsibūna kiemuose, kurie visą parą filmuojami po vieną kadrą per minutę. Tekančios saulės iš tamsos ištrauktus mūrus kasdien linksmina tas pats šviesos mirgėjimas, kurį vėl praryja tamsa. Žmonės čia tik šmėsteli. Tokie nereikšmingi, kaip ir visi jau mirę visų laikų gyventojai. Amžinai tuščias miestas – nuogi būties griaučiai.
Požemiuose glūdi ne tik Holokaustas, bet ir dujotiekio vamzdynai. Parodoje jie iškelti į šviesą, rangosi antro aukšto salėje. Philippo Gollo, Oleksiyʼaus Radynskio ir Hito Steyerl instaliacija „Nuotėkis. Dujotiekio pabaiga“ pasakoja apie Vokietijos ekonominį bendradarbiavimą su rusija. Nuo XIX amžiaus Vokietija gauna pigių dujų ir jai nerūpi, kam jos iš tiesų priklauso. Bendradarbiavimą tik trumpam pertraukė Antrasis pasaulinis karas. Paskui, kai okupuotos tautos nė nebesvajojo kada nors pamatyti pasaulį už geležinės uždangos, po ja driekėsi dujotiekis, o virš jos pirmyn atgal sklandė kultūriniai mainai. Į tą „rusų“ kultūrą buvome integruoti ir mes, tapatybę praradę tarybiniai žmonės. Tokie pat bevardžiai kaip nencai, jakutai, evenkai, čiukčiai (o iš tikrųjų – lygjoravetljanai), prieš šimtmetį ar seniau „savanoriškai prisijungę“ prie imperijos. Užkariavimų istorijas pasakoja kinematografinis dienoraštis apie lokacijų kuriamam filmui paieškas Sibire. Vietos gražios, bet nuniokotos ir užnuodytos pramonės, beprasmių BAM’o statybų. Kartais pasirodo ir skurdžios lūšnelės, vietos gyventojai, dabar jau simboliškai kolonizuoti filmo kūrėjų.
Nors dujotiekis Baltijos jūros gelmėse susprogdintas 2022 m. prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, čia jis tebesidriekia į praeitį. Vamzdynais tekėjo ir teka išdavystė, pavergtų tautų užmarštis, palengvinusi sąžinę patogiai gyvenusiems vokiečiams. Net išgaravus patogumui, užmarštis leidžia ir toliau kolonizuotas žemes vadinti rusija, tarsi iki caro pavaldinių atvykimo čia niekas negyveno, nesidalijo gamtos ištekliais su paukščiais, žvėrimis ir augalais, nekūrė savo kultūros.
Rekrūtai
Dabar tas į praeitį nutiestas simbolinis vamzdynas jungia skirtingus Vilniaus taškus. Einu, kur jis veda. Patenku į galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančią parodą „Ne savo noru“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Kol jie ten, Vakaruose, mėgavosi tūkstančius kilometrų atkeliavusių dujų teikiama šiluma, mūsų vyrai gaudavo šaukimus į kariuomenę, buvo vežami į artimas ar tolimas Sovietų Sąjungos vietas ar net į karą Afganistane. Menininkai – taip pat. Ne vieną šauktinį nesiliaujantis ir neapskundžiamas smurtas privedė iki savižudybės – kaip Kęstutį Mažylį, kurio brolis Saulius vėliau iš kariuomenės į namus siuntė mirties nuojauta įtvinkusius paveikslėlius. Arvydo Šaltenio, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Romano Vilkausko nutapytų kareivių veidai – akmeniniai, žvilgsniai – kaip robotų. Paveiksluose tarsi atsainiai, kad neprislėgtų, brūkštelėti prievartos infrastruktūros kontūrai. Žalia uniformos ir karo mašinų spalva čia tampa šleikšti.
Parodos katalogu paverstas „7 meno dienų“ 35 numeris publikuoja prievartos sistemą ištvėrusių buvusių karių-menininkų pasakojimus. Ten daug nevilties, pažeminimų, tyčinio žmogaus naikinimo, kurio tapytojai nevaizdavo. Nedokumentavo ir fotografai, nes pavojinga ar neįmanoma. Darius Žiūra fiksuoja nepasiduodančio nevilčiai draugo bravūrą. Romas Juškelis – į sborus pašauktų rezervistų pažeidžiamus kūnus. Gintaras Zinkevičius ironiškai imituoja „didvyriško“ kario albumą, kuriame – tik propagandos absurdas, priverstinės draugystės, tvartą primenanti aplinka. Tik viename puslapyje menininkas pratrūksta eilėraščiu: atsitrenkiu į laiko sieną, nes čia nėra nei ateities, nei praeities / tiktai šlykštus DABAR / tylus, beprotiškas ir tuščias / kaip niekam nereikalingas šulinys / kuris išdžiūvo, nes nebuvo niekad niekad reikalingas.
Šlykščiame dabar pabuvojo ir poetas Ričardas Šileika, tekstus apie tai siuntęs Jonavos laikraščiui: „Armijoj – agonijos glėby – protas sustingsta įsakymų ledan, telieka primityviausi jutimai – šilta, šalta. Agonijos glėby konvulsijos yra beprasmiškos. Ir aš tame glėbyje – smirstantis mėsos gabalas, aklas robotas. Jei priešinsies puvimui, būsi aptaškytas krauju. Iš tavo gi paties venų. Tavo laimė – kančia.“
Ar galėjo priešintis išvežtas šaudyti į afganistaniečius Aidas Bareikis? Jis nieko nepasakoja, tik nudrebia išskrostą gaublį, virtusį kraupiu „Kompasu“ dabarčiai. Tai orientyras visiems manantiems, kad nieko tokio, jei čia „užeis rusai“, – tik valdžia pasikeis, koks skirtumas, kokia kalba ji kalba? Ogi toks, kad vėl susems jaunus vyrus ir veš užkariauti kitų tautų, kaip dabar veža buriatus, sirus, korėjiečius į Ukrainą. Paskui leis arba neleis parsivežti namo kūnus cinkuotuose karstuose, kuriuos 9-ajame dešimtmetyje aptikdavau kiekvienoje kaimo bažnytėlėje. Užkalti karstuose – žudę ne savo noru ir nužudyti. Be jokios prasmės. Ratas užsidaro.
Bet dujotiekio vamzdis veda tolyn, per Nerį, į Nacionalinę dailės galeriją.
Šiaurės kraštovaizdžiai
Čia veikia dvi viena kitą papildančios parodos. Didžioji pavadinta „Šešėliai palieka pėdsakus“. Pasitelkdamos Latvijos, Estijos, Norvegijos, Suomijos ir Lietuvos menininkų darbus kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė žvelgia į Arkties regioną kaip į visumą. Pasakojimas prasideda romantiškomis XX a. pradžios kelionėmis po kalnus, mitinio Kalevo laivo vizijomis, Kazio Pakšto suprojektuota karingąja sąjunga „Baltoskandija“. Tačiau net romantikai Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Ivanauskas fotografavo caro kolonizuotas Šiaurės tautas – ainus, vadinamuosius samojedus.
Po keturias dabartines šalis išsibarstę samiai yra vienas pagrindinių parodos veikėjų. Suomis Jorma Puranenas juos tarsi sugrąžina namo – snieguotame kraštovaizdyje eksponuoja išdidintus samių portretus, kuriuos užfiksavo XIX a. antropologai. Pati į savo tėvų vietas simboliškai grįžta pusiau samė, pusiau suomė Marja Helander. Į sniegynus ji atsitempia batutą ir šokinėja apsivilkusi tradicinį samių kostiumą, lyg čia būtų įmanoma džiaugtis gyvenimu kaip bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Radusi Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus tapytą „Autoportretą su pypke“ pagalvoju, kad lietuvius, latvius, estus sovietai irgi agresyviai vertė tokiais pat savo žemės nešeimininkais kaip samiai, evenkai ar jakutai. Pašaukti į kariuomenę visi turėjo „ginti“ svetimą kraštovaizdį. Stankui teko Karelija. Primesta tarnystė imperijos kariuomenėje sulaužė jo dvasią, atėmė ateitį.
Tundros ir ledynų tuštuma kursto įsivaizduoti, kad Šiaurės kraštovaizdyje niekas negyvena, tad jį galima pasisavinti, pervadinti ar jame steigti blogį. 1912 ar 1913 m. keliautojui Jurijui Sedovui Prano Juozapo žemėje pasivaidena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Ramybė“ (1903–1904). Taip atsiranda Čiurlionio kalnai. Po Antrojo pasaulinio karo sala tampa įslaptinta karine zona, į kurią beveik neįmanoma patekti. Bet atkakliausi lietuviai patenka – ir fotografuoja, nes viltį žadino bet koks kitur aptiktas lietuvybės pėdsakas. Ir, priešingai, Nyderlandų tyrinėtojo Williamo Barentso XVI a. nuskendusios karavelės pėdsakų paieškos sovietmečiu buvo kolonizacijos projekto dalis – tyrinėtoją reikėjo nusavinti, kad Špicbergenas ir Naujoji Žemė būtų „tikros rusiškos“ teritorijos. Tačiau į ekspediciją leidęsis Juozas Kazlauskas filmais ir fotografijomis liudijo ne tai, ko norėjo valdžia, bet kolchozų santvarkos iškreiptą vietos tautų gyvenimo būdą.
Kazlauską Šiaurė traukė, matyt, ir kaip vaikystės prisiminimas, nes būdamas aštuonerių jis su mama buvo ištremtas į Sibirą. Rusijos užmojį iš kitur atvežtais žmonėmis apgyventi atšiaurias teritorijas liudija daugybė kūrinių. 1863–1864 m. sukilimo dalyvis Juozapas Berkmanas irgi buvo ištremtas, o grįžęs į Vilnių pavaizdavo save kartu su kitais valtele per ledonešį tempiantį pašto siuntas į ten, kur, regis, neturėtų būti jokių adresatų. Apie vergišką darbą tremtyje pasakoja dienoraštiniai Daumanto Birznieko, Gintauto Martynaičio piešiniai, Pranciškaus Poručio akvarele ir tušu piešti peizažai, Aleksandro Kostkaus-Kostkevičiaus aliejiniai paveikslai, Aleksandros Pūtvytės-Kulnienės iš tremties parsivežtos džiovintos gėlės. Jau Atgimimo metais Londone gyvenusi Elena Gaputytė iš baltų kūgių sudėliojo instaliaciją „Už arktinio rato – Trofimovsko aukoms atminti“.
Taip dujotiekis atveda į dar vieną parodą, kurioje vėl susitinka Vokietija ir Rusija.
Tremtis
Fotografė Claudia Heinermann pirmą kartą išgirdo apie tremtis fotografuodama pokariu Lietuvoje išsigelbėjusius Prūsijos vokiečių vaikus. Pamenu, fotografijos simpoziume Nidoje prieš porą metų ji pasakojo, kaip ją sukrėtęs faktas, kad į atšiauriausias Žemės vietas buvo tremiamos beveik vien moterys su vaikais. Ji ėmė kalbėtis su tremtį išgyvenusiais Baltijos šalių piliečiais. Paskui važiavo į Jakutiją, sutiko ten pasilikusius lietuvius, latvius ir estus, juos fotografavo, užrašinėjo jų patirtis. Iš tos medžiagos ji jau sudarė ne vieną knygą ir parodą (kuratoriai Fritsas Gierstbergas ir Ieva Mazūraitė-Novickienė). Ant sienų – portretai, kraštovaizdžiai ir tekstai. Štai Irena Valaitytė: „Vaikų brigadoje turėjau dirbti po 12 valandų per dieną. Kartais kuris nors vaikas nepasirodydavo, ir tada mes žinojome, kad vėl kas nors mirė.“ Taip gyveno vaikai. O štai Valentinos Samsonovos mama: „Iš Čiurapčios turėjome 200 kilometrų pėsčiomis eiti iki upės. Mano motina tuo metu buvo nėščia ir pakeliui tvarte pagimdė sesutę.“ Epizodas tiktų kalėdinei pasakai, bet nuotaika – ne ta. Kiek tokių marijų buvo Sibiro platybėse?
Jų juozapai nebuvo šalia, nes kalėjo gulage ir kaip vergai kasė anglis, kirto taigą, statė dujotiekius, kęsdami badą, šaltį, prievartą. Dauguma neišgyveno. Imantas Grāvītis prisimena: „Turėjai susitaikyti, kad su tavimi nežmoniškai elgiamasi...“ Dalis į sugriežtinto darbo režimo stovyklas pateko todėl, kad po karo pasitraukę į miškus kovojo su okupantais, tikėdami, kad tuoj tuoj į pagalbą ateis Vakarų kariuomenės. Bet pagalbos taip ir nesulaukė. Dabar žinome: Vakarams svarbesni buvo ekonominiai ryšiai, pigios dujos iš rusijos užgrobtų žemių. Prekyba juk neleis kariauti, vylėsi vokiečiai. Ir užsimerkė prieš faktą, kad Semipalatinsko poligone buvo bandomos vandenilinės bombos. Su šeima į stepes prie Kazachstano ištremta Marju Toom matė pirmąjį sprogimą, kai sudrebėjo dangus. Užaugusi ji stebisi, kad radioaktyvūs eksperimentai buvo daromi netoli gyvenviečių, – dar vienas liudijimas, kad žmogus sovietiniam režimui nieko nereiškė.
Šiapus geležinės uždangos gyvenusioms tautoms teko radioaktyvi tarša, vergystė, skurdas ir badas. Anapus – pigios dujos ir vartojimo malonumai. Viena kryptimi tiekiami Žemės ištekliai, kita – pinigai, abiem kryptimis – kultūra kaip minkštoji galia. Už pinigus gaminami ginklai, kuriais gąsdinami kultūrine propaganda užliūliuoti Vakarai, tad jie irgi turi gaminti ginklus, vėl perlieti varpus į patrankas. Ratas užsidaro.
Paroda „Varpai ir patrankos“ veikia iki 2026 m. kovo 1 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Paroda „Ne savo noru“ veikia iki gruodžio 31 d.
„Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Parodos „Sibiro tremtys“ ir „Šešėliai palieka pėdsakus“ veikia iki 2026 m. vasario 8 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
