Dedikacija JAI
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Lapkričio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko 9-ojo Vilniaus fortepijono festivalio uždarymo koncertas „Dedikacija JAI. Teįvyksta premjera!“. JAI – tai festivalio įkvėpėjai ir organizatorei profesorei Mūzai Rubackytei, kuri su Stefano Lano diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru paskambino jai dedikuotą kūrinį.
Pirmoji koncerto dalis buvo skirta austrų kompozitorių kūrybai. Pradžioje skambėjo Ericho Wolfgango Korngoldo „Straussiana“, girdėjome mažai žinomas melodijas iš Johanno Strausso operečių „Princesė Nineta“, „Kaliostro Vienoje“ ir vienintelės komiškos operos „Riteris Pasmanas“. Pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta kito austrų kompozitoriaus Franzo Schreicherio miniatiūra „Lėtas valsas“ – jausminga, vaizduotę sužadinanti ir atpalaiduojanti partitūra. Pirmą dalį užbaigė Lietuvos publikos jau girdėta, šių metų kovo mėnesį Giedrės Šlekytės su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru diriguota Richardo Strausso simfoninė fantazija iš operos „Moteris be šešėlio“. Sudėtinga fantazijos (muzikinės pasakos) kalba, didelė orkestro sudėtis nuteikė antrajai koncerto daliai, kurioje išgirdome Stefano Lano kūrinio premjerą, padariusią stiprų įspūdį.
Stefanas Lano – pianistas, dirigentas ir kompozitorius, turintis ir biologo išsilavinimą, didžiąją dalį kūrybinio gyvenimo susiejęs su opera. Jis įgijo kompozicijos daktaro laipsnį Harvardo universitete, kompozicijos studijas tęsė Berlyne. Jo kūryba atliekama visame pasaulyje, yra pelniusi BMI prizą, Rockefellerio fondo premiją bei „Firestone Award“. Pažintį su Lietuva muzikas pradėjo prieš gerą dvidešimtmetį, kai 2003 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vadovavo Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymui, o 2004-aisiais Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą kartą atliko jo Trečiąją simfoniją. Stefanas Lano su Mūza Rubackyte susipažino dar 2001-aisiais Čilėje, koncertinėse gastrolėse, ir ši kūrybinė draugystė tęsiasi iki šiol: jis dirigavo programas Vilniaus fortepijono festivalyje, o šįmet įvyko ilgai laukta ir puoselėta kūrinio, dedikuoto Rubackytei, premjera.
Kūrinio atsiradimo istorija įdomi. Beveik baigta partitūra dingo su visais kitais daiktais per gastroles Argentinoje (kopijos autorius neturėjo), ir truko nemažai laiko, kol kompozitorius vėl prisėdo ir šį kūrinį atgamino. Gimęs kaip užsakymas Egidijaus Mikšio rūpesčiu dar 2004 m., jis „tapo meilės ir susižavėjimo Mūza bei puikiu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru išraiška“; į jį kompozitorius įdėjo daug širdies.
Trijų dalių Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, à Mūza Rubackytė avec admiration et affection (2024, pasaulinė premjera) – ekspresyvus, su daug akordinių faktūrų, tirštų sąskambių, užburiančių lyrinių epizodų. Plataus užmojo muzikinė idėja (joje užkoduota ir detektyvinė rašymo istorija...) pareikalavo atitinkamų raiškos priemonių. Koncerto kalba vientisa, prasminga, dramaturginę mintį plėtojanti nuosekliai, sklandžiai, patraukli sodrumu ir tembrine įvairove. Šiame kūrinyje naudojamos tritonio slinktys nuo As-dur iki d-moll ir atvirkščiai; tritonis nuo viduramžių bažnyčios laikomas blogio simboliu. Pirmoji dalis Moderato – Allegro energico – Adagio, panaši į arką, įspūdinga plačiais, skambiais akordais, tiesiogiai pereina į išplėtotą antrąją dalį Larghetto. Dėmesį patraukia dramatiškas poliritminis epizodas, lydimas timpanų. Finalas Allegro giusto – Tranquillo – Tempo primo, į kurį pereinama atacca, vėl kitokio ritmo ir dermės, kampuotas, tačiau joje sugrįžta antrosios dalies lyrinė tema, o „Dies Irae“ įgauna aiškų pavidalą. Solo kadencija prikaustė dėmesį individualia kalba. Tai buvo kažkas nauja, neįprasta ir intrigavo iki pabaigos: koda su „Dies Irae“ – tiesiog spalvų sprogimas.
Rubackytė ne tik galėjo atsiskleisti visu grožiu ir jėga kaip ryški, virtuoziška pianistė, bet tuo kūriniu tarsi buvo atskleista jos vidinė, mažiau žinoma individualybės pusė – ugninga ir subtili, gili ir dramatiška. Šis koncertas nemažas iššūkis tiek solistui, tiek dirigentui ir orkestrui, nes tenka ilgai išlaikyti nesiliaujančią dramaturginę įtampą per sudėtingą muzikinės kalbos audinį lygiai taip, kaip ir sudėtingas technikas (kaip spaudos konferencijoje sakė pianistė, „kūrinys parašytas daugiau nei dviem rankom, o kiekvienoje rankoje daugiau nei penkiems pirštams“). Kita vertus, jis turi aiškią struktūrą ir atpažįstamas temas, todėl neabejoju, kad taps vienu ryškiausių koncertinių opusų tiek Rubackytės, tiek kitų pianistų repertuare. Pačiai profesorei šis kūrinys yra „sudėtingumo, grožio ir gilumo viršūnė“.
Po koncerto Lano sutiko pasikalbėti apie kūrinio idėją. Jis sakė: „XXI amžiuje turėtume gyventi taikoje. Bet mes taikos neturime, o turime karą visur, kur tik pažvelgiame. Koncerto įžanga – tai karo laukas, nusėtas nukautais ukrainiečiais, rusais, vokiečiais, prancūzais, amerikiečiais... Vardan ko? Nes pasaulio lyderiai tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra kvailiai, kurie negali atvykti į Šveicariją, Ženevą, kuri tapo mano namais, ir susėsti prie stalo, išspręsti problemas kaip civilizuoti žmonės. Dėl to „Dies Irae“ tema kūrinio pabaigoje parašyta C-dur tonacijoje. Kai kalbame apie pinigus – tai yra C-dur. Apie pinigus ir sukasi visi karai. Bet kuris kūrėjas – poetas, rašytojas, kompozitorius – gyvena apsuptas smurto, nereikalingo skurdo frustracijoje. Taip gyvena ištisos visuomenės. Mes nieko neišmokome nuo Antrojo pasaulinio karo, ir XXI amžius prasidėjo gana prastai. Tai toks buvo impulsas kūriniui atsirasti. Žinoma, jį rašydamas galėjau atsitraukti nuo daugybės blogų žinių.
Parašiau intensyvią kūrinio dalį Mūzai dėl to, kad ji yra didi artistė. Jeigu jai rašysiu kitą koncertą, pažadu būti lyriškesnis ir ne toks sudėtingas. Pradinis kūrinio akstinas buvo atonali ir dodekafoninė muzika, su kuria išaugau, nes studijavau tarp Arnoldo Schönbergo mokinių. Tačiau jeigu apleisime tonalios muzikos likučius, nepaliesime klausytojo ir nesužadinsime jam teigiamų emocijų, ką, manau, padarėme šįvakar. Visada siekiu paliesti klausytoją net ir tokiu kūriniu, kurio pobūdis, reikia pripažinti, smarkus. Bet Mūza į jį įnešė šviesos elementą, ypač antroje dalyje, nors finalas yra pesimistinis – d-moll tonacija, kaip žinome, naudota graikų norint įkvėpti karius mūšiui. Mano muzikinė kalba politonali. Nebenoriu naudoti dodekafonijos, nes kažkuriuo metu reikia palikti mokymą, mokytojus ir kurti ką nors sava.“
Šis koncertas tapo istorinis ir vainikavo 9-ojo Vilniaus fortepijono festivalį dar vienu aspektu: ES projektas „Repertorium“ jame pristatė interaktyvią erdvinę garso sistemą. Specialiai įrašytas koncertas bus prieinamas gruodžio mėnesį „Repertorium“ interaktyvioje transliacijų platformoje (streaming.repertorium.eu), čia lankytojai galės virtualiai tyrinėti orkestrą, klausytis iš skirtingų pozicijų ir patirti, kaip technologijos keičia gyvo pasirodymo suvokimą. Lietuvos nacionalinė filharmonija yra regiono lyderė koncertų įrašų ir skaitmeninių transliacijų srityje. Trejus metus trukusios 3 mln. eurų vertės Europos mokslinių tyrimų iniciatyvos, iš naujo apibrėžiančios, kaip publika patiria klasikinę muziką, kulminacija ir galutinis projekto rezultatas pasiektas Vilniuje.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
