Susitikimai Niujorke, ir ne tik
7 meno dienos
Turinį įkėlė
JAV gyvenančios ir kuriančios Celine Song filme „Praėję gyvenimai“ (LRT Plius, gruodžio 11 d. 21.33) susilieja meilės trikampio, dvigubos – amerikietiškos ir korėjietiškos – tapatybės, neišnaudotų gyvenimo galimybių motyvai. Noros (Greta Lee) ir Hae-Sungo (Teo Yoo) keliai išsiskyrė vaikystėje, kai Noros tėvai nusprendė emigruoti. Po keliolikos metų jie surado vienas kitą feisbuke ir prasidėjo kažkas panašaus į meilės istoriją, bet pokalbiai nutrūko. Praėjus dar dvylikai metų Hae-Sungas atvyksta į Niujorką. Jis nori susitikti su už Arturo ištekėjusia Nora. Tačiau filmas susitikimu neapsiriboja – matome, kaip bręsta ir keičiasi abu herojai, jų gyvenimo sąlygos, tapatybės.
Song, regis, neslepia kurianti melodramą apie neišsipildžiusią meilę, bet vengia tiesioginių klausimų ir banalių atsakymų. Ji akcentuoja skirtingų žmogaus likimų motyvą, kuris, ko gero, yra skambėjęs kiekvieno galvoje: „Kas būtų, jei..?“ „Praėjusius gyvenimus“ režisierė linkusi aiškinti sąvoka ineyon. Pasak jos, „tai kažkas, kas tau atsitinka ir to negali sustabdyti, turi išmokti tai priimti. Beje, tai ne tik korėjietiška sąvoka, ji paimta iš budizmo filosofijos, yra žinoma Kinijoje, Indijoje, Japonijoje, Tailande. Pagal ją, kiekvienas kontaktas su žmogumi, kiekvienas susitikimas yra ypatingas ir turi reikšmę, todėl ir norime būti vieni kitiems geresni, padoresni. Pavyzdžiui, kai Korėjoje tau kas nors netikėtai paduoda stiklinę vandens, pusiau juokais sakoma, kad taip yra būtent dėl inyeon. Bet yra ir gilesnė prasmė, apie kurią kalbama filme. Ji susijusi su tau skirtu asmeniu. Kas nors atsiduria tavo kelyje, nes greičiausiai tą asmenį sutikai ankstesniuose įsikūnijimuose. Pagal inyeon koncepciją, mūsų dabartinis „aš“ ir žmonės aplink mus yra sujungti su visais mūsų ankstesniais gyvenimais. Reikia aštuonių tūkstančių buvimų, ineyon sluoksnių, kad atsirastų dviejų žmonių ryšys visam gyvenimui.“
Žinau, kad pas mus priimta žavėtis šiuo filmu. Jis tikrai stilingas, rafinuota forma netrukdo įsiklausyti į personažų mintis, nors kartais atrodo, kad viskas žinoma, kad kerintis intelektualų Niujorkas jau šimtąkart matytas ir net išmoktas atmintinai. Ar ne iš jo atklydo rašytojas Arturas, nesugebantis susidoroti su savo kompleksais?
Timo Burtono filmuose pilna keistų veikėjų, fantazijų, mitų ir košmarų. Jų bus ir pagal Danielio Wallace’o knygą sukurtoje „Mano gyvenimo žuvyje“ (LRT, šįvakar, 5 d., 22.45). Filmo herojus sako, kad pasakojimai iš tikrųjų yra mūsų svajonės.
Evardas (Alber Finney) mirtinai serga, todėl jį aplanko sūnus (Billy Crudup). Jų santykiai nėra geriausi, bet žurnalistas Vilas nusprendžia atskristi iš Paryžiaus ir pagaliau sužinoti, koks iš tikrųjų buvo tėvo gyvenimas. Tačiau tėvas ir mirties guolyje pasakos siurrealistiškas istorijas apie savo jaunystę – jaunąjį Edvardą vaidina Ewanas McGregoras. Tame pasakojime atsiras ragana su stikline akimi, keistas cirko direktorius, piktadarys poetas, miestelis, kuriame visi vaikšto basi, ir mylimoji Sandra, kuriai jis padovanojo dešimt tūkstančių narcizų. Edvardo kelionė į praeitį – tai kelionė į pasakišką šalį, kurioje tėvo ir sūnaus santykiai tarsi nustumti į šalį, o gyvenimo metafora – didžioji žuvis – gali pasirodyti pernelyg akivaizdi. Kita vertus, Burtonas tikrai gali patarti, kaip pasakoti apie savo gyvenimą. Juk anksčiau ar vėliau kiekvienam teks tuo užsiimti, tegu tik ir prie dangaus vartų.
Suomių poetas ir kinematografininkas Mikko Myllylahti kadaise nusprendė nukirsti darže augantį medį. Tačiau jis to nenorėjo daryti pats vienas, juk poetas. Todėl jo gyvenime atsirado medkirtys, papasakojęs apie savo liūdesį ir vienatvę, patirtas tragedijas, chaosą, konfliktus ir siurrealistinius nuotykius. Apie tai, kad nė vienas jo nepalaužė. Tikro susitikimo įkvėptoje pasakoje „Medkirčio istorija“ (LRT, šiąnakt, 6 d., 00.50) Myllylahti rodo pasaulio pabaigą mažame Suomijos šiaurės miestelyje, kurį ima ir sugriauna paprastas kapitalizmas, ir paaiškina, kad būti geru žmogumi – tai kasdienis pasirinkimas. Prisimindamas biblinį pasakojimą apie Jobą, režisierius sulieja Kaurismäkį bei Lynchą ir įsižiūri į simpatišką medkirtį Pepę (Jarkko Lahti), kuris praranda viską, išskyrus viltį. Tarsi žinotų paslaptį, kurios nežino niekas kitas.
Jei nenusibodo pasakojimai apie samdomus žudikus, teroristus, CŽV agentus bei agentes, turėkite galvoje, kad kūrėjų fantazija nėra begalinė. Pierre’o Morelio filmo „Juodoji kanarėlė“ (TV3, 7 d. 22 val.) agentė, kurią suvaidino Kate Beckinsale, turi gelbėti savo pagrobtą vyrą, teroristai reikalauja išduoti tėvynę, todėl ji turi remtis pogrindinio pasaulio ryšiais.
Jasono Moore’o „Sprogstančios vestuvės“ (LNK, šįvakar, 5 d., 21 val.) žada nepretenzingą pramogą, bet su piratais ir mirtimi. Mat du filmo įsimylėjėlius Darsi (Jennifer Lopez) ir Tomą (Josh Duhamel) prieš pat vestuves egzotiškoje saloje apninka abejonės, tačiau vietoj subtilios refleksijos apie ateitį jų laukia išbandymai: reikės gelbėti vestuvių įkaitus, grūdinti jausmus ir išsaugoti santykius.
Kad šio amžiaus pasakojimai dar tik gimsta, įrodo ir Natalie Erikos James filmas „Butas 7A“ (LNK, 8 d. 00.20). Jis nukels į 1965-ųjų Niujorką. Šokėja Terė (Julia Garner) svajoja tapti Brodvėjaus žvaigžde. Bet po nelaimingo atsitikimo Terė kenčia skausmus ir yra priversta ieškoti darbo. Gatvėje sukniubusiai Terei pasišauna padėti simpatiška senukų pora. Minė (Dianne Wiest) ir Romanas (Kevin McNally) siūlo jai apsigyventi tuščiame bute, kol atsistos ant kojų... „Butas 7A“ – nauja Iros Levino romano, pagal kurį sukurtas Romano Polanskio filmas „Rozmari kūdikis“, ekranizacija. Tikiuosi, naujoji versija paskatins prisiminti ir klasikinį filmą, kuris kaip nulietas tinka tamsiems žiemos vakarams.
Jūsų – Jonas Ūbis
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
