Nepamirštamieji paryžietiški vakarai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Šiais metais Mūzos Rubackytės inicijuotas ir suformuotas Vilniaus fortepijono festivalis „Diptichas Čiurlioniui“ vyko švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio 150-ąsias gimimo metines. Geriau pažinti menininkų dvasinių proveržių esmes padėjo festivalio koncertų maratone išsiskyrę „Paryžietiški vakarai“, kuriuose klausytojams buvo pateiktos vertingos XX a. pradžios stilistikos prancūzų muzikoje įžvalgos.
Pirmajame koncerte (lapkričio 18 d.) Klivlando ir kitų konkursų laureatas jaunas kinų pianistas Jamesas Zijian Wei atskleidė savo krašto mentalitetą – technikos preciziką, didžiulio, kruopštaus darbo prie fortepijono atspindį: tai briliantiniai pasažai, staccato fejerijos, piano klodai ir klausytojus pribloškianti nediduko žmogaus garso jėga. Klausytojų entuziazmui patenkinti visko pakako, tačiau muzikos minčiai reikšti to negana. Norėjosi gilesnio stiliaus pojūčio, logiškesnės minties vedimo, kūrinio visumos pajautos. Skambėjo Čiurlionio, Schumanno, Bacho, Liszto, Ravelio kūriniai. Pianistas įtaigiai atliko savitą impresionizmą kūrusio kinų kompozitoriaus Lü Wenchengo pjesę „Rudens mėnulis virš ramaus ežero“.
Lietuvoje taip pat koncertavusio talentingo pianisto Vano Cliburno vardu vadinamo konkurso laureatai Anna Geniušienė ir amerikietis Evrenas Ozelis pademonstravo (lapkričio 25 d.) puikias pianistines mokyklas. Nuo vaikystės pasirodantys scenoje, dabar pasaulyje turintys solidų koncertuojančių pianistų statusą, sudėtingomis programomis ir Vilniuje užfiksavo savojo kelio etapą. Abu jautriai pagrojo pluoštelį Čiurlionio pjesių. Suintrigavo Ozelio atlikta Bartóko „Nakties muzika“. Annos paskambintoms Schumanno „Miško scenoms“ tarsi pristigo romantinės jausenos.
Su Lietuvos kameriniu orkestru grojo diriguojantis prancūzų pianistas François Frédéricas Guy (lapkričio 22 d.). Jo repertuaras platus kaip ir koncertų erdvės. Pasaulyje jis vertinamas kaip vienas ryškiausių Beethoveno interpretatorių. Cituojant Guy, „Beethovenas yra mano, kaip menininko, alfa ir omega“. Pianistas ne tik koncertų salėse atlieka, bet ir įrašė visus šio Vienos klasiko kūrinius fortepijonui, sonatas su smuiku, su violončele. Glaudžiai bendradarbiauja su Paryžiaus kameriniu orkestru ir „Sinfonia Varsovia“, vadovauja Šveicarijoje reziduojančiam ansambliui „Macrocosme“.
Koncerte girdėjome Mozarto Devintąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur (KV 271), Beethoveno Trečiąjį koncertą c-moll, op. 37. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo pats pianistas. Nesu tokių derinių šalininkė. Juk šioje perėjimo į romantizmo šėlsmą epochoje ir atsirado atskira dirigento figūra – didesnei solisto laisvei ir kokybiškesniems santykiams su orkestru formuoti. Tačiau dabar tai madinga. Besistengiantį klausyti ir jautriai reaguoti į solisto niuansus orkestrą galima tik pagirti. Vis dėlto idealiai girdėti Mozarto muziką trukdė pučiamųjų nelygumai ir jaučiama solisto įtampa: juk ši muzika tarsi perregima, labai jautri. Į romantizmo erdves besiveržiančio Beethoveno dramaturgija visiškai užvaldė pianistą, kuris paskui save vedė ir orkestrą. Žavėjo puikiai valdomi tembrai, paveiki logikos ir emocijų simbiozė, garso charakteristikos.
„Paryžietišką vakarą“, skirtą Lietuvoje itin retai skambančiai Eriko Satie muzikai, surengė prancūzų pianistas Denisas Pascalis (lapkričio 20 d.). Muzika skambėjo prietemoje, non stop. Satie įgarsinto paryžietiško gyvenimo šešėliuose glaudėsi ir keli Chopino, Debussy kūriniai.
Su pirmaisiais Satie muzikos garsais klausytojai pateko į visai kitą prancūziškos muzikos epochą. 1917 m. stilistinį lūžį pradėjo futuristinis Satie baletas „Paradas“, gruboka, paprasta muzikos raiška iš intelektualų dėmesio centro išstūmė rafinuotą impresionizmą. Jeanas Cocteau skelbė: „Mums reikalinga aiški muzika.“ Jis metė iššūkį prancūzų dvasingumo išraišką mene prilyginęs gaidžiui, o jo prieštarą – eklektiką – įvardijęs Arlekinu. Linkėdamas kompozitoriams „švaraus garso, tiesios linijos, aiškumo, gatvės įspūdžių, cirko atbalsių, balagano ir paprastų žmonių gyvenimo atspindžių“, šaipėsi iš impresionistų. Nauja tiesmuko žodžio stilistika buvo kuriama ir talentingų prancūzų kompozitorių, susivienijusių garsaus „Šešetuko“ bendrijoje. Satie buvo jaunosios kartos priekyje. Tuo reikšmingas ir šis festivalio koncertas, kuriame pajutome meistro atskleistą epochos virsmą, naują požiūrį į gyvenimo ir meno santykius. Talentingas pianistas leido išgirsti atvirai, kitaip išreikštą prancūziškumą ir keistoką, savitą romantikų muzikos traktuotę.
Filharmonijos Mažojoje salėje (lapkričio 23 d.) susitikome su prancūzu Philippe’u Cassard’u. Tarptautiniu mastu pripažintas pianistas, geriausiomis metų radijo programomis įvertintų laidų rengėjas, jau kelis dešimtmečius eteryje aistringai pasakoja apie muziką bei atlikėjus. Jis yra pristatęs ir „puikią Lietuvos pianistę Mūzą Rubackytę, kurią mielai priėmė Prancūzija. Ji dega meile Lietuvai ir aistra Lisztui, atveriančia vis naujas jos pianistines galimybes.“ Cassard’as sako: „Man klasikinės muzikos trūksta ne radijuje, o televizijoje.“ Atrodo, įžvelgė ir visose šalyse didžiules, su visuomenės nužmoginimu susijusias televizijos kanalų bėdas...
Šioje popietėje Cassard’as pademonstravo, koks gali būti asmeniškas požiūris į Debussy muziką. Įdomu, jog pats Debussy, kadaise atsakydamas į klausimą, kokia bus ateities muzika, sakė norįs, kad ji nebūtų unifikuota, kad joje siaustų žmogaus fantazija. Prie fortepijono Cassard’as betarpiškas, aistringas. Tarytum muziką kuria čia pat, perteikdamas iš savo pasąmonės išnyrančius vaizdinius. Su didžiule meile Debussy kūrybai jis klausytojus kvietė pažinti kompozitoriaus epochą, jo muzikos radimosi stimulus – tokia interpretatoriaus filosofija. Todėl pianistas prieš kiekvieną kūrinį pateikė jo tapybinę viziją, vaizduotę žadinančius peizažus, siekdamas Debussy muzikoje atgaivinti bangų keteras keliantį vėją, nugrimzdusios katedros ramybę ir retsykiais jos, iškylančios į paviršių, varpų gausmą, šokančias snaiges ir emocijų proveržius patekus į aistringą „Džiaugsmo salą“. Daug kas buvo šiek tiek utriruota, tačiau žavėjo pianisto gebėjimas kurti spalvinius niuansus, atliepti vizijas. Susikaupęs, be pertraukos Cassard’as atliko reikšmingiausius Debussy preliudus, estampą „Sodai lietuje“, „Džiaugsmo salą“.
Po įvadinės „pamokos“ į impresionizmą klausytojai patyrė nuostabos šoką – Jeano-Efflamo Bavouzet interpretuotą Maurice’o Ravelio vaizdingų ciklų pasaulį (lapkričio 27 d.). Prancūzų pianistas į Vilnių atvyko tiesiai po koncertų JAV, kur surengė įspūdingas trijų valandų (su dviem pertraukomis) Ravelio muzikos šventes. Sakė, jog Ravelis nepatikėtų, kiek daug jo muzikos galima atlikti per vieną vakarą.
Pianistas pirmą kartą leido pajusti taip retai mūsų scenoje skambančios Ravelio muzikos esminį pasaulį – kaip iš vizualizuotos ar poetizuotos idėjos kuriamas pasakojimas. Bavouzet rečitalis buvo kupinas Ravelio sąmojo, grožio, stiliaus ir nepaprastos emocinės logikos. Įdomu, kad Ravelis klaviatūroje sugalvojo efektų, kurių pats kaip pianistas negalėjo pagroti. Tai ne tik vandens raibuliavimo efektai, kai nebejuntama klavišų materija, bet ir ciklas „Nakties Gasparas“.
Ravelis atlikėjui pateikia tikslias muzikines instrukcijas, todėl asmeninė interpretatoriaus iniciatyva turi būti labai pamatuota. Bavouzet skambino su didele menine išmone, pasakodamas būtas nebūtas istorijas. Svarbu, kaip tai buvo sakoma: išmintingi tempai, daugiaprasmiai atodūsiai ir atokvėpiai, skirtingomis faktūromis kuriamos prasminės spalvinės plokštumos. Atrodė, tarsi kitas instrumentas atliktų koloritą vis keičiantį melodinių motyvų pamatą. Išdainuojamos baigtinės mintys, nuspalvinamos lydinčios tekstūros. Kompaktiškų akordų, intervalų kaskadas keitė garsais kuriamas virpantis oro dvelksmas, vandens raibuliavimas, bangų keteros.
Vakaras prasidėjo retai girdimu ispaniškais ritmais besižavinčio paauglio kūriniu „Groteskiška serenada“. Atlikdamas ciklą „Atspindžiai“ pianistas pateikė raiškius, kiekvieną dalį žyminčius įvaizdžius, tarp kurių sielvartingi „Liūdni paukščiai“, vandens tėkmę, raibuliavimą perteikianti „Valtelė vandenyne“. Šviesus, barokinę iliuziją interpretacijoje įkūnijantis ciklas „Couperino kapas“, skaidri, subtili muzika, skirta išėjusių draugų prisiminimui, baigėsi įspūdinga, techniškai žaviai, tiksliai, ugningai atlikta finaline „Toccata“. Verta priminti, kad pirmoji ciklo atlikėja buvo puiki pianistė ir pedagogė Margarita Long, kurios pavardė tikriausiai žinoma visų besimokančiųjų skambinti fortepijonu.
Puiki manualinė technika leido pianistui kurti neįtikėtinus šviesos atspalvių judėjimus. Subtilus pedalo naudojimas leido sujungti pagrindines temas palydintį, paryškinantį foną, ne niveliuoti iš kažkur vis išnyrančius esminius motyvus, bet suteikti jiems artikuliuotos ištaros. Muzikoje jokio sąmyšio, logiška, bet aistringa mintis kaskart siekia kulminacinio šūksnio. „Nakties Gasparas“ (pagal Aloysius Bertrand’o poemas) – tai durininkas, kviečiantis mus į kitą pasaulį: tarsi iš niekur pasirodanti „Undinė“, „Kartuvės“, pilnas paslaptingos galios ir paslapties „Skarbo“. Klausytojai nė neįtarė, kokios sudėtingos užduotys laukia pianisto. „Skarbo“ – sudėtingiausia pjesė pianistinės literatūros istorijoje. Tai piano atliekamos faktūros, pirštų manipuliacijos, išlaikytas tempas, nepasiduodant rubato (Ravelio nepageidaujamas) raiškai. Ypač patiko „Kartuvės“: pirštų manipuliacijomis kuriamo garso raizginyje idealiai išlaikytas tempas, besitęsiantis vienu tonu gaudžiantis varpas, vėjyje linguojančios kartuvės klausytoją vedė į transą.
Galiausiai pribloškė bisui paskambinta choreografinė poema „Valsas“ (originalas parašytas simfoniniam orkestrui). Nuo valso idėjos gimimo paslapties iki tragiško (ne lengvabūdiško šokio!) vulkaninio šėlsmo – lyg damų krinolinus būtų nudraskiusios karo vėtros. Nepamesdamas minties stabtelint lyriniuose epizoduose, gaivaus tipiškai vienietiško valso ritmo kontūrą pianistas išlaikė ir fortissimo „orkestro“ skambesyje. Puikus „Paryžietiškų vakarų“ finalas!
Beje, šiuokart koncerto vedėja galėjo pasitarnauti klausytojams paminėdama Ravelio pjesių personažus. Gal greta sėdėjusiai puošniai poniai nebūtų buvę taip nuobodu, gal būtų atitraukę dėmesį nuo telefono, gal muzikoje būtų ieškojusi undinės ar išgirdusi kartuvių varpą? Publikos, pilnų salių problemos – ar ne šiuo požymiu matuojamos organizatorių pastangos? Puikiai viešinami koncertai – tik darbo pradžia. Tačiau jei per mažai dėmesio skirsime potencialiems klausytojams, tai ir naujosios koncertų salės laukia liūdnas likimas arba mėgėjiško popso invazija. Kadaise kiekvieno ryškaus atlikėjo koncertai būdavo anšlaginiai. Nemokamai buvo kviečiami ateiti ir moksleiviai. Dabar, deja, niekas nei ant laiptų balkone nebesėdi, nei sienų neberamsto...
Šiemet pianistas profesorius Cassard’as Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surengė meistriškumo kursus. „Prancūzų muzika kupina meilės“, – sakė jis susirinkusiems jauniems atlikėjams, pedagogams. Džiaugėsi mūsų profesorių Petro Geniušo, Aleksandros Žvirblytės, Albinos Šikšniūtės auklėtiniais. Jį stebino visų jų meistrystė, Jorio Mikužio intelektas, kūrybiškumas.
Festivalyje tradiciškai džiugino Mūzos Rubackytės dėmesys talentingiems jauniems pianistams, jau pelniusiems laureatų vardus ne viename konkurse. Bendradarbiaudama su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu, ji suteikia jauniems atlikėjams savo festivalio sceną. Šiais metais dieniniame koncerte (lapkričio 16 d.) meistrystę ir muzikinę brandą liudijo Aurelijos Vanagaitės, Klėjos Kašubaitės, Emilijos Joanos Šoriūtės, Medos Siliūtės, Jorio Mikužio atliktos programos.
Vilniaus fortepijono festivalis vėl teikia vilties, kad Rubackytė, skambinusi Vilniuje, Paryžiaus „Salle Gaveau“ padovanosianti rečitalį, skirtą Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms, tęsdama koncertinį gyvenimą visame pasaulyje, nepails ir toliau įgyvendins nuostabų savo sumanymą Vilniuje. Manau, kad klausytojai ypač lauks paryžietiškų vakarų, kaups brangias emocines patirtis, o bręstantys pianistai praturtės profesiniais įspūdžiais.
Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
