Sostinės melomanams – dar vienas „Makbetas“

Nepraėjo nė mėnuo nuo LVSO salėje įvykusio įspūdingo Giuseppe’s Verdi „Makbeto“ su žvaigždžių žvaigžde Asmik Grigorian, o sostinės melomanai buvo pakviesti išklausyti dar vieno „Makbeto“ su įžymiuoju baritonu Ludovicu Tézier. Pirmasis „Makbetas“ buvo Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus sumanyto operų ciklo „Pakartojimo nebus“ tęsinys, o šį koncertinį operos atlikimą lapkričio 24 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salėje pristatė bendrovė „Riverside Music“. Tikslumo dėlei turiu pasakyti iškart: renginių koncepcija skyrėsi iš esmės. LVSO salėje buvo atlikta visa opera su teatrinio pastatymo atributais – kostiumais, vaizdo projekcijomis, apšvietimu ir vaidyba, suprantama, kiek leido koncertų salės galimybės. Šis antrasis „Makbetas“ buvo kupiūruotas, renginio programoje sąžiningai parašant, kad tai bus operos fragmentai ir koncertinis atlikimas.

Galbūt ne taip svarbu, kodėl sutapo dviejų skirtingų organizacijų planai ir kuri pirmoji pasirinko būtent šią operą. Svarbiausia, kad, nepaisant pasikartojimo (apie abu projektus informacija paskelbta labai iš anksto), abiejuose renginiuose publikos netrūko, salės buvo pilnutėlės, o tai byloja, jog mūsų melomanai laukia tokių renginių, nors bilietų kainos didelės. Mane labiausiai nudžiugino, kad į abu „Makbetus“ atėjo nemažai tų pačių muzikos mėgėjų, turiu galvoje anaiptol ne vien profesionalus, o žmones, įsimenamus iš koncertų ir spektaklių. Tai liudija klasikinės muzikos reikšmę mūsų visuomenei. Beje, niekaip nesuprantu, kodėl apie tai viešojoje erdvėje vengiama kalbėti. Štai pirmojoje LRT radijo programoje pasilikusi vienintelė šeštadieninė kultūros laida klasikinę (plačiąja prasme) ir akademinę muziką apskritai pamiršo, šios muzikos renginiai neapžvelgiami netgi trumpais reportažais. O juk pirmosios programos klausosi didžioji brandaus amžiaus visuomenės dalis.

Operos ir baleto teatro scenoje „Makbetą“ atliko rinktinės užsienio ir Lietuvos atlikėjų pajėgos. Labiausiai reklamuotas ir lauktas – garsusis baritonas Ludovicas Tézier, atlikęs pagrindinę Makbeto partiją. Kitus vokalinius vaidmenis kūrė sopranas iš Ukrainos Oksana Dyka (Ledi Makbet), italų bosas Riccardo Zanellato (Bankas), ukrainiečių tenoras Dmytro Popovas (Makdufas), mūsiškis tenoras Karolis Kašiuba (Malkolmas), Vilija Mikštaitė (Dama). Grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras, dalyvavęs ir prieš mėnesį pristatytame „Makbete“, dirigavo italų maestro Michelangelo Mazza.

Orkestrui atlikus nedidelį Preliudą atkreipiau dėmesį į gražų skambesį, dainingą melodijų vedimą, neperspaustą, bet pakankamai išraiškingą dramatinio epizodo atlikimą, kai prabyla pūtikų komanda. Tolesnė orkestro partija buvo sklandi, darniai deranti su solistais ir choru. Maestro Mazza klausėsi solistų, atitarė jų vokalinėms partijoms, nevengdamas emocingų dinaminių viršukalnių, kai sugriaudėja visas orkestras. Iškart norisi pasidžiaugti ir Roberto Šerveniko vadovaujamo Kauno choro, įspūdingai padainavusio jau patį pirmąjį laumių chorą „Che faceste?“, meistriškumu. Itin reikšmingą dramaturginiu požiūriu partiją choras atliko, galima sakyti, be priekaištų, raiškūs buvo visi sodraus skambesio epizodai, tembrų kaita, vaizdingumas, pagirtinas tikslus moterų grupės intonavimas.

Jūratės Katinaitės parengtame išsamiame programos tekste pabrėžiama, kad šios operos centrinė ašis – Ledi Makbet, jos tapimas tikru demonu. Tad pirmoji Ledi Makbet scena su arija turėjo parodyti šio virsmo pradžią, išreiškiamą ypač įspūdingu vokalu ir emocine raiška. Solistei ši užduotis sekėsi sunkokai, girdėjome gerokai neišlygintą vokalą ir labai aštrias forsuotas viršūnes. Daugybė garsiausių solisčių yra dainavusios šią partiją, vienos pabrėždamos balso šiurkštumą, kitos – gelminę muzikos raišką, tačiau dainavimo kultūra visais atvejais dominuoja. Prieš mėnesį klausėmės tobulos Asmik Grigorian interpretacijos. Nesileisiu į smulkmenišką kitų Ledi Makbet scenų su Makbetu ir dviejų reikšmingiausių arijų aptarimą. Suvokti ir išgyventi Ledi Makbet tragediją solistės interpretacija nepadėjo. (Kelios vokalo pedagogės konstatavo: medžiaga yra, bet stinga mokyklos.) Vis dėlto pasveikinkime Oksaną Dyką už drąsą imtis šios sunkios partijos.

Pirmo veiksmo Makbeto ir Ledi Makbet duetas „Sappia la sposa mia“, sakyčiau, nesuskambėjo taip, kaip tikėjomės ir laukėme. Gali būti, kad garsųjį svečią varžė partnerė, o gal ir kitos priežastys. Tačiau po pertraukos Tézier atskleidė visus savo gražaus baritono resursus ir jo personažui skirtos muzikos grožį bei prasmę. Kiekvienas išdainuotas žodis derėjo su frazės spalva ir ekspresija. Kartais tiesiog pamiršdavai solisto kuriamą personažą ir žavėdavaisi išraiškingu dainavimu. Puikiai suskambėjo trečio veiksmo arija „Ove son io“ ir ketvirtojo „Pietà, rispetto“, sulaukusios audringos publikos reakcijos.

Banko partiją dainavęs Zanellato pademonstravo gražų sodrų bosą, užpildžiusį teatro salės erdvę, skleidusį ypatingus obertonus. Makdufo partiją dainavęs Popovas raiškiai ir emocingai atliko ariją „Ah, la paterna mano“. Efektingai atliktame operos finale išgirdome ir Kašiubą, kurio aukštos tesitūros tenoras galingai skriejo virš orkestro ir choro balsų.

Pabaigoje turiu pabrėžti, kad visi iki šiol „Riverside Music“ projektai nėra sukėlę kokių nors abejonių. Klausėmės puikių atlikėjų, o praėjusį kartą – įsiminusios „Toskos“. Puikiai suprantu, kad suorganizuoti be valstybės paramos panašius renginius – labai sunku ir atsakinga. Šis projektas, kaip jau minėjau pradžioje, irgi pasiteisino: salė buvo pilna, publika plojo labai karštai. Vis dėlto kviečiant aukščiausio rango atlikėjus, tikrąsias, ne menamas, žvaigždes, jų partneriai turi būti jei ne to paties, tai tikrai aukšto lygio profesionalai, nepaisant to, kas rašoma jų biografijoje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama