Mokslo ir meno sintezė

16-osios tarptautinės konferencijos „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“ (angl. „Creativity & Culture 2025“) organizatoriai prof. dr. Virginija Jurėnienė (Vilniaus universiteto Kauno fakultetas) ir prof. Jonas Audėjaitis (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas) pabrėžia, kad šiemet dviejų institucijų renginys žengė kokybiškai naują žingsnį – įgyvendinta vizija sujungti mokslą ir meną. Konferencijos metu buvo ne tik skaitomi moksliniai pranešimai, bet ir vyko kūrybinės dirbtuvės.

Kaip sakė prof. dr. Virginija Jurėnienė, šiandien kultūros laukas primena dvejopą erdvę: „Jis yra atviras ta prasme, kad kiekvienas žmogus gali būti kūrėjas, tik reikia išdrįsti atsiverti, įsitraukti į meninę veiklą ir žengti į kultūros ar meno sritį. Tačiau kartu jis ir uždaras, nes yra profesionalusis menas, kuriame jau yra nustatyti standartai, laikomasi tam tikrų kanonų.“

Prof. Jonas Audėjaitis teigė: „Mūsų siekiamybė buvo dirbti kartu su žmonėmis, kurie savo profesionalumą tarptautiniu mastu jau yra patvirtinę. Brandžios, profesionalios meninės idėjos dabartiniame pasaulyje neįkainojamos. Dėl to idėjoms reikia ne paramos, o atlygio – už jas valstybės institucijos turi menininkams atlyginti. Menininkai yra žmonės, keičiantys pasaulį,  – jie tampa kultūros ambasadoriais, nuo kurių labai daug priklauso. Tai esminė mintis, kuri susiformuoja man pačiam matant procesus.“

Pasižvalgykime, kas iš tikrųjų vyko 16-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“.

Piešimas ir tapatybė: savęs tyrinėjimas piešiant

Piešimo auditorija. Kažkas pieštuku paliečia popieriaus lapą – trapų paviršių, skiriantį vidinį žmogaus pasaulį nuo išorinio. Čia piešinys nėra vien vaizdo kūrimas – tai grįžimas į atmintį, kuriai šiuolaikinio gyvenimo triukšme vis dažniau pritrūksta vietos. Dirbtuvių mentoriai Sarah Simblet (D. Britanija) ir Donatas Inis kviečia dalyvius piešiant atrasti santykį su tikrove.

Donatas: Į tiesioginį santykį su fizine tikrove galima sugrįžti per piešinį, per kūrybą. Piešimas veikia kaip jungtukas tarp mūsų vidinio jausmo, vidinės tapatybės ir tarp to, iš kur ta tapatybė ateina, – gamtos pasaulio.

Sarah: Piešimas perkelia į kitą protinę ir emocinę erdvę, kuri yra toli nuo likusio pasaulio ir glaudžiai susijusi su jumis pačiais. Piešiant iškyla prisiminimai, taigi kūrybinis procesas veda prie to, kad piešiate tai, kas yra jūsų viduje.

Donatas: Kartais kaip tik prisiminimas arba netgi tam tikra svajonė gali būti daug tikresni už įgytus žinojimus. Dėl to menas toks svarbus bendrąja prasme – visos idėjos, prisiminimai mums yra daug didesnė realybė negu tai, ką mes dabar manome ar sakome, kad žinome.

Sarah: Gebėjimas kurti vaizdus suteikia galimybę atsiverti, išlaisvinti įvairias emocijas ir poreikius, tyrinėti. Tai neturėtų būti ribojama taisyklėmis, kas yra teisinga ar neteisinga ir kaip reikia daryti.

Donatas: Mūsų dirbtuvėse visa tai susijungia eksperimentuojant, diskutuojant. Atradimo džiaugsmas mums labai svarbus.

Sarah: Piešimas susijęs su visais mūsų pojūčiais: kvėpavimu, rega, lytėjimu, uosle – visi šie dalykai yra labai svarbūs atminties atžvilgiu. Tai neribota. Nesvarbu, kokia kalba buvome mokomi vaikystėje, kokiomis kalbomis kalbame suaugę, piešimas yra tikrai visuotinis ir tiesioginis.

Tapatybė: tekstilės pasakojimai

Tekstilės auditorija primena laboratoriją, kurioje medžiaga tampa ne tik žaliava, bet ir erdve stebėti žmogaus prisiminimus. Čia atsiveria lėti jutiminiai procesai, kupini įsiklausymo ir dalijimosi. Dirbtuvių mentorės – Ismini Samanidou (Graikija, D. Britanija) ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Žaltė) – pastebi, kad šiandien tekstilė gali padėti sugrįžti prie savęs ir užmegzti santykį su kitais.

Ismini: Dirbtuves pradėjome nuo istorijos, kalbėjome apie savo darbą, apie atsivežtus daiktus ir jų ryšį su mumis, po to pereidavome prie medžiagos ir galiausiai – prie proceso.

Monika: Tekstilės vaidmuo labai svarbus, nes ji yra medžiagiška ir taktilinė. Šiame kompiuterijos amžiuje žmonės praranda įgūdžius dirbti rankomis. Kiekviena išbandėme naujas technikas. Pastebėjome, kad liečiant pirštų galiukais atsiveria visai kiti pojūčiai.

Ismini: Mes visi atėjome su savo procesais, bet dabar tyrinėjame ir kitus procesus. Manau, jog medžiaga, istorija ir procesas – trys ingredientai, kurių reikia, kad galėtum susieti ne tik žmogų ir jo darbą, bet ir kitus žmones bei jų darbus.

Monika: Mūsų dirbtuvėse identitetas migravo labai skirtingai – vienos kalbėjo apie tautinį, kitos apie dvasinį, profesinį identitetą. Mes visos čia turime bendrą profesinį identitetą, susišnekame tekstilės kalba.

Ismini: Džiaugiuosi, jog mums pavyko sukurti aplinką, kurioje galime tiesiog žaisti, juoktis ir bandyti naujus dalykus, nebijodami minties, kad kažkur einame, nemąstydami apie tikslą. Čia mane palietė žmonės ir aš paliečiau juos, ir mes tapome artimesni nei buvome anksčiau.

Monika:  Per šias dirbtuves pasidalinimo momentas buvo labai svarbus. Kaip kūrėjos, mes dažnai dirbame vienos. O dirbtuvėse daug bendravome, dalinomės tuo, ką žinom. Taip kuriami ir socialiniai ryšiai – tekstilė labai dažnai susieja žmones.

Įkūnyta tapatybė: tapybiniai gestai ir vizualinis mąstymas

Dažais kvepiančioje tapybos auditorijoje įvairių šalių studentai dalinasi savo istorijomis ir asmenine patirtimi. Jų tyrinėjimus lydi mentoriai Gideonas Rubinas (D. Britanija) ir Petras Lincevičius – menininkai, kurių pokalbis apie tapatybę tapybos procese tampa šių dirbtuvių atspirties tašku.

Petras: Mes esame labai susiję tarpusavyje visais technologiniais aspektais – galime vienas kitą pasiekti praktiškai bet kur. Tačiau naudodamiesi tais technologiniais dalykais patys labai atšalome – turėdami visas galimybes bendrauti, kaip tik užsisklendžiame.

Gideonas: Kuo daugiau judame ir kuo daugiau gyvenime vyksta, tuo dažniau sau užduodame klausimą – kas mes esame? Tai vienas pagrindinių dalykų, apie kuriuos mąsto vizualieji menininkai.

Petras: Identitetas čia gali labai pasitarnauti. Turėdami skirtingą istoriją, žmonės pristato savo identitetą, kultūrą ir taip įvyksta atsivėrimas, bendravimas, ko šiais laikais vis mažiau.

Gideonas: Menas, ypač tapyba, yra tarsi seismografas – jis matuoja jūsų širdies plakimą. Manau, kad tai tiesioginis žmogaus psichikos atspindys.

Petras: Visų pirma tai labai gera proga pamatyti, kaip dirba susirinkę kitų kultūrų studentai, nes kiekvienas ateina su savo patirtimi, istorija. Jų identitetas, kaip ir mūsų visų, nuolat kintantis. Patirtis keičia identitetą.

Gideonas: Mes, dailininkai, užsidarome savo studijose, bet galiausiai šis skydas tampa nebeveiksmingas, ir tai mums daro įtaką.

Petras: Studentai atsivežė įvairių fotografijų, kurios tapo atspirtimi identiteto temai plėtoti. Dirbdami jie apmąsto, kas jie yra, kokioje situacijoje dabar gyvena.

Gideonas: Studentų energija buvo užburianti, nes jie atsidūrė naujoje vietoje, naujame kontekste. Laimė jų akyse rodė, kad jie kažką atrado.

Petras: Būdami kartu, jie keičiasi savo patirtimi. Tada vyksta labai gražus ir svarbus veiksmas – jie kuria ir tuo pačiu metu bendrauja, viskas vyksta bendruomeniškai.

Gideonas: Buvo tikrai labai malonu matyti juos tokius, stebėti, kaip susidoroja su skirtingomis emocijomis, nesibaimina jų ir sukuria nuostabius meno kūrinius.

Dviguba tapatybė: kultūrai reikia mokslo ir meno sintezės

Konferencijos „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“ pagrindiniai pranešėjai savo įžvalgomis papildė kultūros žemėlapį. Skirtinguose geografiniuose taškuose gyvenantys mokslininkai kėlė bendrą klausimą – kaip šiandien gali išsilaikyti kultūra. Kultūros politikos ekspertė Cristina Farinha (Portugalija) savo pranešime analizavo kultūros bendradarbiavimo krizės požymius – rinkos spaudimą, globalias turbulencijas, menininkų mobilumo ribojimus – ir ragino ieškoti tvaresnių kultūrinės partnerystės modelių. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas kalbėjo apie kultūrinę atmintį. Jo teigimu, būtent kultūra ir menas, net ir sudėtingais laikais, suteikia žmonėms atsparumo. Menininkė, dizainerė ir pedagogė Ismini Samanidou pasakojo, kaip galima derinti rankų darbo technikas su naujomis technologijomis. Ji skatino atrasti naujų idėjų ir jas pasitelkiant formuoti mūsų gyvenimo būdą.

„Esant šiandienos situacijai labiausiai nepriklausomos ir drąsiausios kultūros organizacijos man primena atgijusį kraterį, o mažiau drąsios panašios į bandančias iš krantų ištrūkti upes. Trečiąsias pavadinčiau sekliomis upėmis, nes jos neturi nei noro, nei galimybių ką nors keisti. Kultūros organizacijų gyvybingumas priklauso nuo žmogiškųjų išteklių kokybiškos sankaupos joje ir finansinių resursų. Tačiau ne finansai yra pagrindinė sąlyga, o stipri komanda ir jos vizija“, – savo mintimis po konferencijos dalinosi prof. dr. Virginija Jurėnienė.

Doc. dr. Daniele Calisi (Italija) pabrėžė: „Konferencija suorganizuota puikiai: vyko kūrybinės dirbtuvės su tarptautinio lygio mentoriais, bet tuo pačiu metu buvo ir mokslinių pranešimų sesijos. Nustebino išties įspūdinga dirbtuvių įranga.“

Dr. Cristina Farinha pritarė, kad idėja vienoje konferencijoje sujungti mokslą ir meną labai gera: „Tai nėra įprasta, bet manau, kad jums pavyko labai gerai. Tai buvo žmonių tarpusavio sąveika ir bendravimas. Jūs sudarėte galimybę žmonėms būti kartu. Tai labai netikėta ir nauja."

Konferencijos sėkme džiaugiasi ir prof. Jonas Audėjaitis: „Nustebino tai, kad organizacinis kolektyvas buvo labai susiklausęs, kad nedideliu sąstatu sugebėjome padaryti tokio masto renginį. Renginys vertingas tada, kai yra tinkamai surežisuotas ir gerai įgyvendintas, o visa tai padarė kolektyvas. Daug klausimų dabar atsiremia į žmogiškąjį veiksnį – tai didžiausias džiaugsmas ir vertė. Kalbant apie konkrečius konferencijos segmentus, dvi jos dalis, – šis bandymas susieti teoriją ir praktiką pasiteisino, norisi tai pakartoti."

Finansinę paramą konferencijai „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“ suteikė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MOR-25-33

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama