Kam priklauso Argentinos istorija?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kai kalbame apie „mus“ kaip visuomenę, apie ką iš tikrųjų kalbame? Kas lieka už šio „mes“ ribų? Tai vienas svarbiausių klausimų, keliamų Lucrecios Martel dokumentiniame filme „Mūsų žemė“ („Nuestra Tierra“), kurio ilgai laukta pasaulinė premjera šiemet įvyko Venecijos kino festivalyje. Gruodžio 11–14 d. jis bus parodytas kartu su kitais garsiausios Lotynų Amerikos moters režisierės filmais pirmą kartą Lietuvoje surengtoje jos retrospektyvoje „Skalvijos“ kino centre.
Argentinoje, kur vietiniai gyventojai buvo išnaikinti arba išstumti per Ispanijos kolonizaciją ir vėlesnes Europos imigracijos bangas, klausimas, ką turime omenyje sakydami „mes“, tampa ypač aštrus. Daugiau nei penkiolika metų kurtas filmas nagrinėja smurtines strategijas, kuriomis Argentinos valstybė siekė užgrobti teritorijas iš autochtonų bendruomenės. 2009 m. valstybės pareigūnas su dviem bendrininkais bando iškeldinti Šuščagastos bendruomenės narius iš jų žemės šiaurinėje Argentinoje, teigdami, kad žemė priklauso jiems. Kai genties vadas Javieras Chocobaras, stojęs ginti savo bendruomenės, ima fotografuoti tai, kas vyksta, ginkluoti vyrai jį nušauna. Šis nusikaltimas aiškiai užfiksuotas paties Chocobaro padarytame vaizdo įraše, tačiau prireikė devynerių protestų metų, kol kaltininkai buvo atvesti į teismą, kuriame jie neigė bet kokią kaltę. „Mūsų žemė“ laviruoja tarp įtempto teismo proceso stebėjimo, Šuščagastos bendruomenės narių liudijimų ir archyvinės medžiagos bei dronais nufilmuotų žemės, dėl kurios vyksta kova, vaizdų.
Nors postkolonializmo tema vienaip ar kitaip iškyla visuose jūsų filmuose, „Zamoje“ (2017) jūs nėrėte į Argentinos kolonializmo istoriją tiesiogiai. „Mūsų žemė“ atrodo kaip organiškas šios temos tęsinys. Kada nusprendėte kurti filmą apie Chocobaro nužudymą?
Argentinos rasizmas ir vietinių gyventojų problemos man labai gerai žinomos nuo vaikystės. Chocobaro nužudymo vaizdo įrašą praėjus šešiems mėnesiams po jo mirties atsitiktinai aptikau jutube, kai atlikau tyrimą ruošdamasi filmui „Zama“. Žiūrėdama tą video supratau, kad jau esu jį kažkur mačiusi ir pamiršau. Mane šokiravo tai, kad galėjau kažką tokio pamiršti. Tada ir nusprendžiau kurti filmą apie tai. Nors vystytas paraleliai su „Zama“, „Mūsų žemės“ kūrimas užtruko ilgiau dėl tyrimo platumo ir užsitęsusio žudikų teismo proceso. Įgauti bendruomenės pasitikėjimą užtrunka, nes pas juos dažnai kažkas ateina ir kažko prašo, jie yra išmokę nuo to apsisaugoti, ypač kai tai liečia tokius jų tapatybei svarbius dalykus, kaip bendruomenės archyvai.
Ar kai supratote užmiršusi, kad matėte užfiksuotą mirtį, keitėsi jūsų požiūris į atminties ir jos saugojimo situaciją šiandien?
Šiame beprotiškame dabarties pasaulyje mes sukūrėme galingas užmaršties sistemas, kurios leidžia mums pamiršti įvairius dalykus. Kai manome kuriantys archyvus, pavyzdžiui, nuotraukų ar videoįrašų, iš tiesų kuriame užmarštį, leidžiame sau nebeprisiminti. Generuodami galybę informacijos žmonės pamiršta save. Tai absurdas. Argentinoje kas kelias dienas vienos skandalingos žinios nustelbia kitas ir niekas nebeprisimena, apie ką visi dienraščiai kalbėjo prieš dvi savaites.
Vienintelis priešnuodis yra laikas. Jį sulėtinti, nors tai labai sunku ir reikalauja pasiaukojimo, yra vienintelis būdas sustabdyti šį nuolatinį trivialių naujienų kaitos procesą. Atidaviau 15 metų šiam tyrimui. Daug laiko skyriau galvojimui, pasipriešinimui vyraujančioms madoms ir net atmesdavau kai kuriuos man ekonomiškai palankius siūlymus, mažiau rizikingus projektus. Nuoširdžiai tikiu, kad tai būtina, jei nori padėti kitiems žmonėms ir jei nori, kad tavo gyvenimas turėtų kokią nors vertę.
Reikia ne tik laiko, bet ir artimo ryšio su vieta. Kuriant kiekvieną filmą tai svarbu, tačiau šiuo atveju buvo dar svarbiau. Aš nesu iš prigimties itin malonus ir draugiškas žmogus, todėl man tai nebuvo labai lengva.
Ką reiškia žodis „mūsų“ filmo pavadinime?
Iš Šuščagastos bendruomenės šiaurinėje Argentinoje ne vieną amžių buvo sistemingai atimamos žemės. Jie buvo priversti nuomotis žemės plotus iš europiečių kolonistų palikuonių. Kai kurie galingi žmonės Argentinoje net ginčija pačios Šuščagastos bendruomenės egzistavimą, išvedžiodami, esą ji XIX amžiuje tiesiog išnyko, nes taip patogiau. Kai kalbame apie Argentinos žemę dabar, kyla klausimų, kieno ji – ar baltųjų, imigrantų vaikų? Ar autochtonų? Kam priklauso Argentinos istorija?
Buvęs Argentinos prezidentas Alberto Fernándezas yra pasakęs rasistinę frazę, dėl kurios vėliau teko atsiprašyti: „Meksikiečiai kilo iš indėnų, brazilai – iš džiunglių, o mes, argentiniečiai, atkeliavome laivais. Ir tie laivai atplaukė iš Europos.“ Argentiniečiai laiko save išskirtiniais kitų tautų atžvilgiu dėl to, kad didelė šalies gyventojų dalis kildina savo šaknis iš Europos, daugiausia Ispanijos ir Italijos. Tačiau Argentina niekada nebuvo homogeniška valstybė. Kaip ir kitos šalys, Argentina turėjo didelę juodaodžių bendruomenę, kilusią iš Vakarų Afrikos, iš kur žmonės irgi buvo atplukdyti laivais, tik kaip vergai. Dar anksčiau šiose žemėse gyveno vietinės tautos, turėjusios savas kalbas, religijas ir ekonomikas. Daugelis jų išliko iki šių dienų, nepaisant dešimtmečiais trukusių žiaurių Argentinos valstybės represijų.
Iš kur gavote visus laiškus, nuotraukas, kurias drąsiai jungiate su filmuota medžiaga iš teismo proceso ir interviu su Šuščagastos bendruomenės nariais?
Daugiausia archyvinės medžiagos gavau paskutiniais filmo kūrimo mėnesiais iš vyresnės Šuščagastos bendruomenės moters, kuri prieš daug metų, proceso pradžioje, man buvo pasakiusi, kad bendruomenėje nėra jokios naudingos medžiagos. Galiausiai ji man padavė dėžę su šimtais nuotraukų ir kitokios archyvinės medžiagos, priklausiusios jos šeimai. Tada kilo kiti iššūkiai – kaip tą medžiagą tinkamai pateikti žiūrovams.
Ar sunku buvo montuoti filmą?
Iš pradžių nežinojau, kad naudosiu teismo ištraukas, nes jis prasidėjo praėjus aštuoneriems metams po to, kai ėmiausi tyrimo. Pradėjau filmuoti teismą ne dėl to, kad planavau įtraukti į savo filmą, o todėl, kad maniau, jog jis svarbus Argentinai ir jos istorijai. Tačiau ta medžiaga buvo labai svarbi kitai filmo temai – kalbai, sakytinei ir dokumentų kalbai, todėl galiausiai įtraukiau tą medžiagą.
Teismas turi savo dramaturgiją, kaip teatro pjesėje yra pradžia, konfliktas ir atomazga. Tai primena kabukio teatrą, kuris gali trukti labai ilgai. Iki tol nebuvau buvusi teisme, ir tai man pasirodė kaip vienas įspūdingiausių spektaklių, kuriuos kada mačiau, su tiesiog nuostabiu aktorių kolektyvu. Būdama ten daug užsirašinėjau ir tai man labai padėjo montažo etape.
Paprastai esu prieš klasikinę naratyvo struktūrą, kai žmogaus būsena apibrėžiama per konfliktą. Manau, tai yra mūsų aklumo priežastis. Tačiau filme jį pasitelkiau todėl, kad jis man leido suorganizuoti medžiagą, neatsisakant kompleksiškumo.
Stebina tai, kaip sąžiningai Šuščagastos žmonės laikosi visų teismo procedūrų, nors nuolat įklimpsta į absurdišką biurokratiją.
Siekdami teisingumo – tiek dėl Chocobaro nužudymo, tiek dėl teisių į savo žemę – Šuščagastos gyventojai neturi kito pasirinkimo, kaip kliautis teismų sistema. Teismai – ir jų priklausomybė nuo „dokumentų“, kuriuos galima klastoti ar manipuliuoti tam, jog būtų apsaugoti galingųjų interesai, – niekada nebuvo sukurti, kad tarnautų vietiniams gyventojams. Argentinoje žmogus gali nugyventi gyvenimą nepažinęs meilės, bet labai sunku jį baigti niekada nesusidūrus su biurokratija. Taip bendruomenės ir pavieniai žmonės, kurių valstybė nevertina, švaisto savo gyvenimą, savo laiką. Jie laukia amžinybę, kad užpildytų dokumentus ir gautų parašą, patvirtinantį kažką, kas leistų jiems tęsti procesą. Tai būdas, kuriuo šalis kankina pačius pažeidžiamiausius.
Filme daug dronais filmuotos medžiagos – tai netikėtas sprendimas žinant jūsų ankstesnių filmų estetiką.
Dronai buvo sukurti karybai. Idėja, kad juose nėra žmogaus, bet yra akis, kuri viską kontroliuoja, taip pat priklauso karui. Tačiau dabar jie naudojami ir pramogai.
Mane įkvėpė Argentinos valstybės sprendimas atkurti Chocobaro incidentą pasitelkiant dronus. Tačiau jie tai darė labiausiai todėl, kad prokuratūra nusipirko naujų dronų ir norėjo juos išbandyti. Man pasirodė absurdiška, kad nusikaltimą, kurį sunku suprasti ant žemės, jie norėjo išaiškinti iš viršaus.
Šuščagastos žmonėms dronai tapo stebėjimo ir valstybės galios simboliu. Norėjau tai pakeisti, paleisti į dangų kameras, kurios galėtų užfiksuoti vietinių gyventojų perspektyvą. Tai buvo bandymas viską apversti aukštyn kojomis ir pateikti kitą versiją, kitą perspektyvą. Kamera gali būti naudojama ne tik tam, kad būtų išryškinti Argentinos vietinių gyventojų balsai, bet ir tam, kad jiems būtų suteikta galia kurti savo realybę.
Vien tai, kad šią istoriją pasakoju aš, o ne vietinis žmogus, yra įrodymas, jog prieiga prie kino kūrybos ir istorijos visada priklausė baltiesiems. Todėl man buvo labai svarbu šią istoriją papasakoti taip, kad netapčiau pasakotoja iš pirmo asmens perspektyvos.
Ar nebūdama viena iš jų jaučiate turinti teisę pasakoti istoriją apie vietinius gyventojus?
Kino industrijoje tai jau tampa problema – tapome sukaustyti klausimų, kas apie ką turi teisę kalbėti: moterys turi kalbėti apie moteris, vyrai – apie vyrus, juodaodžiai – apie juodaodžius, autochtonai – apie autochtonus. Negalime gyventi planetoje, kuri taip veikia. Turime dalintis, kad ir kaip tai sunku.
Kurdama šį filmą, aišku, baiminausi, kad netinkamai interpretuosiu ar iškraipysiu tai, ką pasakojo bendruomenė, tačiau nusprendžiau verčiau jau rizikuoti suklysti, nei nekurti filmo, kuris man svarbus ir padeda bent truputį geriau suprasti save Argentinoje. Negalime baimintis, kad neturime teisės kurti filmo apie tą ar aną. Juk kultūra taip pat yra apie klaidas, kylančias iš noro komunikuoti. Šio filmo tikslas – papasakoti apie Šuščagastos bendruomenę, kuri jau ilgai kovoja dėl savo teritorijos, tačiau ir bandymas suprasti save pačius.
Kokios filmo perspektyvos šiandieninėje Argentinoje?
Esu iš Saltos regiono, kuriame gyvena daug vietinių tautų, tad ši tema mane lydi visą gyvenimą. Jokia valdžia niekada rimtai nesirūpino žemių, priklausančių vietinėms tautoms, problema, bet dabartinė valdžia – turbūt mažiausiai jautri per pastaruosius 30 ar 40 metų.
Tikiu, kad filmas sukels daug aršių diskusijų šalyje, kurią valdo radikalus dešinysis prezidentas Javieras Milei. Jis nuolat smūgiuoja vietinių gyventojų teisėms. Pernai Milei uždarė Argentinos nacionalinį kino institutą INCAA, kad neatsirastų tokių prieštaringų projektų kaip „Mūsų žemė“.
Noriu tikėti, jog „Mūsų žemė“ gali prisidėti prie to, kad Argentinos istorijos vadovėliai būtų iš dalies perrašyti ir būtų iš pamatų sujudintos idėjos apie Argentinos tapatybę.
Lotynų Amerikoje galima būtų rasti ir daugiau panašių istorijų, šis filmas ne mažiau svarbus už Argentinos ribų.
Manau, kad didžiausia Vakarų kultūros problema – noras nuolat ieškoti universalių temų. Ši universalumo aura niekam nepadeda. Dabar daug jaunų kūrėjų pasakoja universalias istorijas, nes mano, kad taip geriausia. Tai europietiškas išradimas, kuris žmonėms Lotynų Amerikoje nepadeda. Mums reikia fokusuotis į specifiką, į vietinius aspektus, tik taip istorijos gali surezonuoti plačiai. Antraip ši universalumo obsesija gali tapti košmaru. Net jei kažkas panašaus ir vyksta kitose Lotynų Amerikos šalyse, būtina gilintis į kiekvienos jų specifiką ir faktus, tik tada tai bus suprantama. Žodis „mes“ Lotynų Amerikoje yra trivialus – ką jis reiškia? Mano filmas surezonuos, galbūt plačiau nei Argentinoje, dėl to, kad jį kurdama galvojau ne apie visą žemyną, o apie specifinę Šuščagastos istoriją.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
