Protesto anatomija: menas kaip ginklas

Į Radvilų rūmų dailės muziejų šįkart ėjau su keistu vidiniu virpesiu, vis dar neatslūgusiu po lapkričio 21 d. kultūros protesto Vilniuje. Tą dieną minios žmonių susitelkė išreikšti nepasitenkinimo politiniais sprendimais, kurie šiandien formuoja kultūros ir politikos lauką. Nors ilgalaikę muziejaus parodą „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, atidarytą 2020 m., jau buvau mačiusi, dabar ji atsivėrė aštresniu kampu, tarsi prisodrinta šiandienos nerimasties. Kiekviena ekspozicijos dalis alsavo savotišku atsaku į viešojoje erdvėje tvyrančią įtampą. Paroda, sudaryta iš Vladimiro Tarasovo kolekcijos, dabartinių Lietuvos įvykių fone atskleidė kitokį protesto trajektorijos aspektą, kuris artikuliuojamas ne gatvėje, o per meną ir atminties sluoksnius. Ekspozicija rodo, kaip politiniai įvykiai veikė kūrybines paieškas ir kaip tai savo ruožtu formavo ideologinės priespaudos patirtį tų, kurie kūrė neoficialųjį meną. Ši kolekcija pažadina mintį apie protestą kaip egzistencinį veiksmą, kuris dar antikos laikais suprastas kaip kritinis akibrokštas prieš galios struktūras. Protestas čia nėra vien politinis gestas, bet ontologinė laikysena, kviečianti gyventi tiesoje, net jei tai reiškia nuolatinį konfliktą su hegemonine tvarka.

Vladimiras Tarasovas (g. 1947 m.), nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos gyvenantis Vilniuje, žinomas ne tik kaip išskirtinio braižo perkusininkas ir laisvojo džiazo scenos veikėjas. Tai ir ryški konceptualaus meno figūra, daugelį metų palaikiusi glaudžius ryšius su Maskvos neoficialiuoju menininkų ratu. 2020 m. Tarasovas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanojo įspūdingą savo rinkinio dalį – kolekciją, kurioje sukaupti XX a. sovietinio nesutikimo, kūrybinės drąsos ir atsiskyrimo nuo oficialiosios ideologijos ženklai. Ši dovana atvėrė ne tik alternatyvios meninės kalbos istoriją, bet ir pasipriešinimo kultūros sluoksnius. Tarasavo kolekcijoje – Ilja Kabakovas, vaizduojantis sovietinės kasdienybės utopijas ir ironiją, Erikas Bulatovas, derinantis šūkius ir vizualinę propagandą, Valentinas Antanavičius su asambliažo laisve, Glebas Bogomolovas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Igoris Kopystiansky, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Eduardas Steinbergas ir kt. Visi jie skirtingais būdais kūrė meninę atsvarą sistemos apribojimams, bandžiusiems reguliuoti žmogaus mintį, kūną ir vaizduotę.

Surinkta menininkų darbų kolekcija kartu sudaro išraiškingą sovietmečio nepaklusnumo kultūros paveikslą, kuriame protestas artikuliuojamas per įvairias medijas – nuo instaliacijos iki dokumento, nuo asmeninių prisiminimų iki kolektyvinės atminties sluoksnių. Ekspozicija atveria kompleksinę meninę laikyseną, kuri ne tik liudija praeities įvykius, bet ir rezonuoja su šiandienos politiniais iššūkiais.

Paroda struktūruota keliais pasipriešinimo kodais: Maskvos konceptualistai artikuliavo protestą per idėją ir alternatyvų naratyvą; Lietuvos „tylieji modernistai“ ir Piterio nepaklusnieji protestą išreiškė ekspresija, juoduoju humoru ir sąmoju; „neosuprematistai“ – abstrakčia forma. Kiekviena trajektorija rodo, kaip kūrybiniai atsakai galėjo egzistuoti totalitarinės tvarkos sąlygomis, suteikdami skirtingus pasipriešinimo instrumentus.

Tarasovo meno kolekcijos patyrimas šiandien veikia tarsi epochos kapsulės atidarymas – subtilus, tačiau neišvengiamai aktualus, ypač dabar, kai kultūros srityje vėl ryškėja kontrolės, hierarchijų ir galios struktūrų klausimai. Ekspozicijos struktūra ne pasirodo kaip neutrali saugykla, bet atskleidžia ideologinę matricą, lemiančią, kuri istorijos dalis bus matoma, o kuri nugrims į tylą. Tarasovo rinkinys yra ilgai paraštėse buvęs pasakojimas, šiandien įtraukiamas į kultūrinės atminties centrą. Tokia transformacija primena, kad ilgalaikė, instituciškai įtvirtinta praeitis ne tik saugo atmintį, bet ir formuoja bendruomenės tapatybę. Kaskart perrašant praeitį, kartu perrašomas ir mūsų santykis su dabartimi. Subtilus, bet reikšmingas judesys, leidžiantis geriau suprasti, iš kur ateiname ir kur einame dabar.

Vėlyvojo režimo protesto menas, kurio pėdsakai ryškiai atsiskleidžia daugiaplanio menininko kolekcijoje, pasireiškė ne didžiųjų manifestų, o kasdienių, mikropolitinių veiksmų lygmeniu. Jis liudija, kad sovietinio meno istorija nėra vien represijų istorija. Tai taip pat kūrybinės autonomijos, estetinių eksperimentų ir bendruomeniškumo tinklų teritorija. Šioje erdvėje menas tapo ne tik raiškos forma, bet ir būdu išlikti. Todėl Tarasovo kolekcija funkcionuoja ne tik kaip istorinis dokumentas, bet ir kaip kultūrinės traumos žemėlapis, kuriame ryškėja prievartos, kontrolės ir nepaklusnumo dialektika.

Nors parodoje pristatomi daugiau nei keturiasdešimties skirtingų menininkų darbai, visus juos sieja protestas prieš to laikmečio ideologines ir estetines normas. Šie menininkai, kilę iš Rusijos, Baltijos šalių ir Ukrainos, savo kūryba liudija sąmoningą atsisakymą taikytis prie primestų ribų ir nesutikimą su sustabarėjusia sistema.

Tyrinėdama Tarasovo surinktus neoficialaus meno dokumentus suvokiau, kad pats rinkimo aktas tuomet buvo politinis pasipriešinimas. Tai buvo bandymas grąžinti balsą tiems, kuriuos ilgai stengtasi nutildyti. Šiame kontekste menas nebėra romantiška rezistencijos figūra. Tai kūryba, gimusi iš būtinybės išlikti savimi sistemoje, kurioje autentiškumas tapo rizika, o išlikimas – nuolatine įtampos būsena. Du mėnesius visoje Lietuvoje tęsiantis kultūros bendruomenės protestams šie kūriniai suskambo tarsi atminties žinutė ateičiai: kultūros balsas visuomet randa būdą išlikti, nepaisant priespaudos, abejingumo ar netikrumo.

Su tokia pačia nuotaika pasineriu ir į kitą Radvilų rūmų dailės muziejaus ekspozicijos dalį – neseniai atidarytą Jurgos Barilaitės parodą „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“. Ši ekspozicija veikia ir kaip savotiška retrospektyva, aprėpianti daugiau nei penkerių metų menininkės kūrybinį kelią.

Pirmieji žingsniai į ekspoziciją leidžia patirti svetimą, bet vis dėlto pažįstamą sapną. Visa persmelkta teatrališkos vaizduotės, kartais brutalios, tačiau intymios. Tai leidžia patekti į uždarą ir jautrią teritoriją. Darbai vibruoja intensyvumu, ne visada patogiu, tarsi kviečiančiu peržengti atvirai sau neįvardijamą slenkstį. Panirus į tokią būseną, lyg savaime ima kilti klausimai – ką reiškia kurti iš kūno, iš impulso?

Piešiniai, vaizduojantys žmogaus kūno anatomiją, tiksliau, skeletų studijas, išsiskiria brutalumu ir nepatogiu atvirumu. Tai vidinės būsenos atspaudai, kuriuose sapniškos vizijos susilieja su socialinio konflikto atgarsiais. Visa tai balansuoja tarp erotikos ir agresijos, tarp vidinio impulso ir sąmoningos provokacijos.

Vienas centrinių ekspozicijos kūrinių – videoprojekcija, kurioje tekstų fragmentai formuoja manifestą primenantį naratyvą. Ji veikia kaip kritinė struktūra, atverianti socialinės ir politinės prievartos mechanizmus. Šiuolaikinė politika čia iškyla kaip grėsmingas, prievartos kupinas santykių tinklas. Videoprojekcijoje pateiktos citatos remiasi marksistine dialektine kritika, nagrinėjančia ideologijos, materijos ir sąmonės ryšius bei socialinės galios struktūrų veikimą. Šiame kūrinyje politinė refleksija susipina su savotiška kūniškumo filosofija. Tekstiniai fragmentai atskleidžia, kad pasipriešinimas nėra vien išorinė politinė reakcija, bet apima kūnišką, simbolinę ir psichologinę dimensiją, artikuliuojančią įtampą tarp individų, socialinių struktūrų ir ideologinių normų.

Materija, kūnas ir kasdienis patyrimas tampa aktyviomis strategijomis, kurios leidžia žmonėms išlikti savimi bei protestuoti net ir represyvioje sistemoje. Taigi videoprojekcija veikia ne tik kaip refleksijos priemonė, bet ir kaip vizualinis socialinio pasipriešinimo dokumentas, susiejantis istorinius praeities įvykius su šiandienos kultūros ir politikos kontekstu.

Asambliažai ir epizodinė performansų dokumentacija papildo šį naratyvą materialiais ženklais. Jie veikia kaip simbolinės apsaugos konstrukcijos, liudijančios ne militaristinę agresiją, o kūnišką, vidinę rezistenciją. Tai protesto formos, kurios atsiranda ne iš galios demonstravimo, bet iš pažeidžiamumo, gebančio priešintis. Agresija čia susiduria su jautrumu, provokacija su intymumu, o vidinė drama tampa kolektyvinės atminties dalimi. Kiekvienas eksponatas funkcionuoja kaip savotiškas prasminis jungties taškas, leidžiantis pereiti iš asmeninės patirties į platesnę kultūrinę erdvę.

Ginklų, šalmų ir žaidimų metaforos nebeatrodo tik kaip militaristiniai žaidimai – veikiau kaip bandymas kurti alternatyvius apsaugos mechanizmus. Tie „ginklai“ primena kultūros protesto rekvizitus: iš tolo jie atrodo lyg tikri kovos atributai, o priėjus arčiau paaiškėja, kad tai kartono maketai, labiau išreiškiantys kūrybinę poziciją nei tikrą gynybą.

Šiame vidinių dramų lauke itin reikšmingu sluoksniu tampa pačios menininkės niūniuojama dainos „Na Na Hey Hey Kiss Him Goodbye“ melodija. Tai 1969 m. grupės „Steam“ sukurta kompozicija, tapusi kolektyvinio iššūkio, išvijimo ir pralaimėjimo ritualo simboliu. Sporto arenose giedamas priedainis „na na na na hey hey, goodbye“ virto universaliu atsisveikinimo su pralaimėjusiuoju ženklu – savotišku socialinio eliminuojančio gesto muzikiniu kodu. Ši melodija naudota ir politiniuose renginiuose, tad istoriškai įgijo triukšmingos, kartais pašaipios pergalės simboliką. Barilaitės interpretacijoje ši garsinė kompozicija įgauna vidinę, pažeidžiamumo ir pasipriešinimo reikšmę. Niūniavimas čia tampa ne triumfo šūksniu, o tylia saviterapija, galbūt net ironija, nukreipta į galios ritualus. Lyg menininkė iš vidaus perdirbtų kultūrinį „atsisveikinimo“ gestą, perkeldama jį iš stadiono į intymią, kartais skausmingą asmeninę teritoriją. Barilaitė dirba su vidiniu pasipriešinimu, gimstančiu ne ideologiniuose sluoksniuose, o vidinėse žaizdose. Jos kūriniai – tarsi taktiniai judesiai, kuriuose ieškoma vietos tarp pažeidžiamumo ir galios, tarp žaidimo ir traumos.

Stovėdama parodoje prisiminiau, ką jaučiau protesto metu: suspaustą, ne visada suformuluotą pyktį, sumišusį su liūdesiu ir viltimi. Tame jausme atsispindi tai, ką matau Barilaitės darbuose: trapi, bet atkakli rezistencija. Jos kūryba nesiekia deklaratyviai skleisti politinio manifesto, tačiau politinis pobūdis išryškėja per emocinį impulsą. Taip plėsdama protesto ribas, menininkė išplečia meno kalbos galimybes.

Barilaitės ir Tarasovo kolekcijos parodos susijungia per protesto perspektyvas. Iš pirmo žvilgsnio jos gali atrodyti labai skirtingos, tačiau jas sieja beveik fiziškai juntamas ryšys, kuris išreiškia pasipriešinimą, tik kitokiais meninės raiškos būdais. Abi ekspozicijos susitinka protesto kaip daugialypio fenomeno centre: viena struktūriškai dokumentiška, kita kūniškai sapniška, tačiau abi atskleidžia, kad protestas mene visada yra daugiau nei žinutė. Jis yra jausminis mechanizmas, egzistencinis gestas, poetinis refleksas, skatinantis permąstyti normatyvines struktūras ir įsitraukti į etinius klausimus apie pasekmes, o ne tik intencijas. Istoriškai protesto menas visada veikė būtent taip – nuo antikos iki dadaizmo, nuo „Gernikos“ tapybos iki šiandienos politinio meno, kur simboliai, estetika ir kūniškumas kuria alternatyvias galios ir pasaulio interpretacijas.

Šiame bendrame kontekste ryškėja ne tik praeities kovų tankis, bet ir šiandienos kultūrinio lauko įtampos: spaudimas, kontrolė, atsakas ir tęstinis pasipriešinimas, kuris pulsuoja net tada, kai atrodo, kad visos erdvės jau apibrėžtos. Tai kvietimas ne tik stebėti, bet ir klausytis menininkų darbų kaip gyvos atminties, kaip nuolatinio socialinio ir politinio dialogo. Šios parodos – tarsi du vieno kultūrinio audinio sluoksniai, primenantys šiandieninį kultūros protestą: visi skirtingi, bet laikantys tą patį kraštą, kad jis neiširtų.

Todėl šios parodos veikia ne kaip užbaigti pasakojimai, o kaip gyvas dialogas, kviečiantis permąstyti savo santykį su atmintimi, kūryba ir pasipriešinimu. Jos primena, kad menas visuomet buvo ir tebėra vieta, kur formuojasi kritinis žvilgsnis į pasaulį, kur protestas nėra vien politinis šūksnis, o egzistencinė, estetinė ir etinė laikysena, turinti galią transformuoti ne tik istorijos pasakojimus, bet ir mūsų santykį su tikrove.

Jurgos Barilaitės paroda „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“ veikia iki kovo 15 d.

Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ yra Radvilų rūmų dailės muziejaus nuolatinės ekspozicijos dalis

LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama