Nuo tamsos gelbsti šiuolaikinis cirkas

Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ galima tikėtis bet ko. Nes šiuolaikinio cirko erdvė atveria galimybę patiems netikėčiausiems reginiams. Tai, kas kituose menuose, juolab kasdienybės rėmuose, atrodytų neįmanoma, menininkų paverčiama realybe. O nuolat pasaulinę cirko panoramą skenuojanti „Teatrono“ komanda lauktuvių pasirūpina parvežti ką nors, ką įdomu patirti, apmąstyti.

Vienas iš festivalio reginių – 2024 m. menininkų Arno Ferrera ir Gilles’io Polet Belgijoje sumanytas spektaklis „Armour“. Jame visas jėgas, žliaugdami prakaitu, atiduoda trys atlikėjai: su gimnastikos ir fizinio teatro užnugariu žengiantis Ferrera, iš aktorystės ir šiuolaikinio šokio atėjęs Polet ir su teatro, akrobatikos, klounados, kabareto, šokio disciplinomis dirbantis Jeanas-Danielis Broussé.

Viena žiūrovų dalis Juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje įsitaiso įprastose sėdimosiose vietose priešais sceną. Kiti prisėda ant scenos šonuose pastatytų pakopų. Scenos viduryje suformuotas specialios dangos šešiakampis, tampantis pagrindiniu vyksmo perimetru. Užgęsta šviesos, iš kolonėlių pasigirsta traukomų grandinių garsai, vyriškų balsų riksmai. Netrukus į sceną žengia pirmas atlikėjas ir bloškiasi ant grindų. Į kautynių areną tuoj žengia ir kiti du. Tik šie gladiatoriai dėvi ne šarvus, bet spalvotus imtynių triko. Galynėdamiesi jie parbloškia vienas kitą ant grindų, kūnu vis metasi ant kito, spaudžia, laiko gniaužtuose. Imtynės pamažu pereina prie švelnesnio lytėjimo, intymesnio bendravimo kūnais. Aršūs sugriebimai virsta apkabinimais. Taip gaivališka jėga ir ją sutramdančiu švelnesniu kontaktu prasideda akrobatinis šokio pasirodymas.

Išvystame ir pašiepimo nestokojančių šokio intarpų. Trijulė, susikibusi už parankių, striksi pagal folklorinę fleitų melodiją, seksualizuotai šoka pagal klubinius elektronikos ritmus.  Ieškota numerių, kuriuos galima atlikti trise kone susilydant į vieną. Tai atlikėjo Arno Ferrera jėga nepatogiausiomis pozomis išlaikant du ant jo užsikorusius vaikinus. Išradingas ridenimasis susiliejus į vikšrinę važiuoklę primenantį kamuoliuką. Ištvermė vienas kitą laikant už tarpkojo ir atsilošiant visu svoriu atgal.

Spektaklyje plėtojama tema – vyriškumo sampratos takumas, peržengiant primestas socialines normas, akmenyje iškaltus idealaus vyriškumo pavidalus. Apsieinama be tiesmukų banalybių (vyrai irgi gali būti švelnūs, norintys mylėti ir būti mylimi). Vis dėlto ne(pa)bėgta nuo idiomos „berniukai liks berniukais“ (angl. Boys will be boys). Tai ir apie niekad neužaugančius mažvaikius, kurie kikena gadindami orą ir krėsdami kitokias nesąmones, ir apie šokiu įgalinančiuosius moteriškąjį pradą, bet dėl to ne mažiau gašlius, kurstomus sportinio azarto.

Kitas tikrai išskirtinis, energija, atlikėjų meistriškumu ir dinamika sužavėjęs spektaklis – šiuo metu Monrealyje reziduojančio šešių daugiadisciplinių atlikėjų kolektyvo „People Watching“ darbas „Play Dead“. Savo pavadinimu į performatyvų, scenos žaidimo taisyklių diktuojamą žiūrovų ir kūrėjų būvį referuojanti trupė pasiūlo valandai panirti į aukštyn kojom scenoje vartomą pasaulį. Jų danse macabre šokamas žongliruojant tarp teatro, šokio, akrobatikos, ekvilibristikos, manipuliavimo objektais. Stebino ne tik gimnastikos elementai, bet kokiems užmojams paklūstantys treniruoti kūnai, bet ir vaidybos įtraukimas. Akivaizdžiai nesudominta pokalbio su vaikinu, mergina (Jérémi Lévesque ir Natasha Patterson) mandagiai linkčioja galva ir dairosi į šalis. Nepratarusi nė žodžio, ji kuo puikiausiai veido išraiškomis perteikia situacijos nejauką.

„Play Dead“ šiuolaikinio cirko kontekste išsiskiria ir pasitelkiamu rekvizitu, kostiumais. Nedažnai galima išvysti cirko pasirodymą, kuriame naudojamas toks detalus apstatymas, o jo fone veikia eilutėmis ir sukniomis vilkintys atlikėjai. Scenoje įkuriamas tamsus barokinio interjero kambarys su sunkiais mediniais baldais, storomis užuolaidomis. Scenografijai pasitelkta ne tik scenos dizainerė Emily Tucker, bet ir dailidė Alastairas Daviesas, užtikrinęs rekvizito funkcionalumą pagal judesio poreikius. Stalas tampa slidžiu tramplinu, o spinta – akrobatine erdve.

Santykiai tarp žmonių (nors objektai čia ne ką mažiau reikšmingi) pateikiami žaismingais etiudais. Glamones keičia vienas kito kutenimas, o bučiniai ir apsikabinimai išsilieja šokiu. Šiame spektaklyje ryškus ansambliškumo motyvas. Spektaklyje „Armour“ kombinuojamos scenos trims atlikėjams, o „Play Dead“ partitūra parašyta šešiems. Čia nėra pirmaplanių ir antraplanių atlikėjų, visi veikia kolektyviai, o viską susieja teminis fonas ir cirkui būdingas rizikos elementas. Būta momentų, kai pasirodymo aikštelėje fokusas telkiamas labiau į vieno ar kito atlikėjo numerius, bet netrukus grupė vėl susiburia. Ramiai susėda užstalėje, kol vienas atlikėjų nepailsdamas laksto tarp įsuktų lėkščių. Žaidybinis trupės chaosas vaizdžiausiai išsiveržia skambant Piotro Čaikovskio „Allegro non troppo e molto maestoso“. Scena virsta su klasikinės muzikos koncertuose pakiliai priimama muzika nederančiu, dėl to absurdo jausena dvelkiančiu knibždėlynu, kurio vyksmą vos paveji akimis.

Antroje dalyje šviesos prigęsta. Atlikėjai šoka pasitikėjimu grįstą šokį, tenka atsiremti vienam į kitą. Susikabindami, susipindami, krisdami jie choreografiją kartoja vis greičiau, lyg vaikydamiesi kolektyvinio transo.

Vilniuje pasirodę šiuolaikinio cirko kūrėjai išreiškė solidarumą ir, nusilenkdami plojimams, iškėlė kultūros protesto vėliavą. Simbolinis mažas gestas, skleidžiantis didelę jėgą. Sava beribe laisve ir nuolatine rizika pagrįsta kūryba jiems pavyksta bent trumpam išvaduoti žmones nuo tamsos.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama