Muzikinės tapatybės sergėtojai

Tęsiant Edvardo Griego ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalio sumanymą, kurį daug metų įgyvendino Kauno valstybinė filharmonija, Baltijos ir Šiaurės šalių muzikos festivalis (Baltic and Nordic Music Festival) 2024 m. atsinaujino kitu pavadinimu ir turiniu. Tuomet įvyko koncertai, apimantys džiazą, folklorą ir kamerinę muziką, o 2025-ųjų rudenį festivalio (rengia VšĮ „Akantas“) programoje skambėjo kamerinė, chorinė ir orkestrinė skirtingų stilių muzika. Vyko koncertai „Nuo Čiurlionio iki Sibelijaus“, „Muzikinė pašvaistė“, „Sakralumo kodas“, „Vario fiesta“ ir paskaita-kūrybinės dirbtuvės „E. Griego ir lietuviškos dainos keliais“. Festivalyje dalyvavo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys), dirigentė Marjo Riihimäki (Suomija), Kauno fortepijoninis trio (Lina Krėpštaitė, fortepijonas, Indrė Andruškevičiūtė, smuikas, Asta Krikštaponienė, violončelė), „Latvian voices“ (meno vadovė Laura Jēkabsone), „Helsinki brass quintet“ (Tomas Gricius, Janne Ovaskainen, trimitai, Tommi Hyytinenas, valtorna, Olavas Severeide, trombonas, Miika Jämsä, tūba), Steinas Skjervoldas (baritonas; Norvegija, Lietuva), Rita Novikaitė (mecosopranas, Lietuva), Sigutė Mikalauskaitė-Garšanovė (koncertmeisterė), muzikologė Jevgenija Žakienė. Koncertai vyko Kauno Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (dirigavo Marjo Riihimäki iš Suomijos), Birštono kurhauze, „Oldman Kaunas“, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Apie Baltijos ir Šiaurės šalių muzikos tapatybės skirtybes, savosios muzikos atlikimo svarbą, bendradarbiavimo ir tokio festivalio reikšmę kalbėjausi su dirigente Marjo Riihimäki, dainų kūrėja ir dainininke Laura Jēkabsone, pianiste Lina Krėpštaite, trimitininku Tomu Griciumi, valtornininku, kompozitoriumi Tommi Hyytinenu ir dainininku Steinu Skjervoldu.

Ar jaučiate ir, jei taip, kokias tapatybės skirtybes? Kokios savybės, jūsų manymu, labiausiai atliepia Baltijos ir kokios – Šiaurės šalių muziką?

Marjo Riihimäki: Manau, kad pagrindinis skirtumas slypi kūryboje, kurią kompozitorius grindžia tradicine liaudies muzika. Baltijos šalyse stipri chorinė kultūra, labai gražios, bet kartu liūdnos ar graudžios melodijos. Šiaurės šalių klasikinė muzika dažnai grįsta nacionaliniais peizažais, gimtaisiais epais ar liaudies pasakomis.

Laura Jēkabsone: Atlikdami baltišką muziką, manau, nejaučiame tapatybės skirtumo. O atlikdami mūsų aranžuotas lietuviškas sutartines (pvz., „Titity, tatatoj“) jaučiame, kokios artimos yra mūsų tautos ir kad esame išties broliai tiek kalbos, tiek liaudies muzikos suvokimo požiūriu. Kalbant apie vokalinę techniką, baltiškasis ir Šiaurės šalių folkloras labai panašus. Skirtumų galima rasti įvairiuose mitologiniuose pasakojimuose, kurie visa tai daro dar įdomesniu reiškiniu. Turiu pripažinti, kad kaip grupė mes vis dar daugiausia tyrinėjame baltišką liaudies muziką, Šiaurės šalių folkloro dalis yra mažesnė, bet tik kol kas.

Lina Krėpštaitė: Baltijos ir Šiaurės šalių muzika mums labai artima, sakyčiau, justi kažkoks vidinis atpažinimas, gal klimato ar žmonių mentaliteto panašumai koduoja kažkuo panašią atmosferą. Sunku atsakyti tiksliai, nes šių regionų muzika tikrai labai įvairi, bet atrodo, kad viską tarsi gaubia plonytė, kartais vos įžiūrima šviesios melancholijos skraistė. Kitą vertus, mes kaip atlikėjos, matyt, renkamės tai, kas kuo nors sujaudina ir rezonuoja, tad visos įžvalgos yra visiškai subjektyvios. 

Tomas Gricius: Šiais interneto laikais viskas labai suvienodėja. Jei kalbėtume apie šių laikų muziką, manau, didelių skirtumų nėra. Kad ir kaip būtų, esame kaimynai, turintys bendrą istoriją. Viskas labai susipina, vieni kitus kopijuojame.
Tommi Hyytinenas: Pučiamųjų ansamblių muzikos srityje, manau, nėra didelių skirtumų tarp Baltijos ir Šiaurės šalių. Tačiau tokia muzika savo charakteriu skiriasi nuo daugelio kitų stilių, pavyzdžiui, Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pučiamųjų muzikos. Galima lengvai atpažinti, kada muzika yra kilusi iš Baltijos ar Šiaurės šalių.

Steinas Skjervoldas: Manau, kad tapatybės skirtumai egzistuoja, bet juos formuoja mūsų istorija, taip pat ir gamta bei topografija. Kalbėdamas apie Norvegijos visuomenę ir kultūrą visada sakau, kad negalima nuvertinti topografijos įtakos. Bendruomenes ir ūkius skyrė fjordai, slėniai ir kalnai. Tai lėmė platų dialektų spektrą su skirtingomis melodijomis, akcentais ir žodynu, manau, tas pats pasakytina ir apie muziką. Tradiciškai Baltijos šalių vokalinė muzika turi daugiau bendruomeniškumo jausmo, o norvegų tradicija labiau paremta individualiais balsais, individualia raiška ir vietine įvairove, kuri persikėlė į norvegų romanso žanrą. Kitas labai įtakingas norvegų muzikos šaltinis, žinoma, yra protestantizmas ir per pamaldas giedamos psalmės. Daugelis jų atkeliavo iš Vokietijos, daugelis grįstos norvegų liaudies melodijomis, ir tai labai prisidėjo prie Norvegijos vokalinės solo ir choro tradicijos.

Ar manote, kad atlikti savo šalių muziką yra svarbu? Ar jus domina pasaulio muzikos kontekste neatrasti kūriniai? Tomai, kaip šią kūrybos sritį matote iš diasporos perspektyvos? Kokių yra panašumų, skirtumų, išskirtinumų?

M. R.: Taip, svarbu atlikti savo šalies muziką, mano nuomone, ji kuriama siekiant praturtinti nacionalinį paveldą ir kultūrinę įvairovę. Man labai smalsu susipažinti su naujais kompozitoriais ir sužinoti, koks yra muzikos kontekstas. Kam muzika buvo parašyta, kada, kur... Muzika visada atspindi visuomenę, kurioje tuo metu gyvename.

L. J.: Latvijos folkloras – mūsų vizitinė kortelė, puikiai suprantame, kad šiuo pavadinimu atstovaujame savo šaliai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad mūsų grupę sudaro šeši profesionalūs dainininkai, mums įdomūs iššūkiai, norisi dainuoti įvairią muziką – senovinę, klasikinę, šiuolaikinę, džiazą, populiarios muzikos aranžuotes. Taip mūsų repertuare atsiranda kitų kompozitorių ir kitų tautų muzika, mes tuo labai džiaugiamės.

L. K.: Tiek atlikti savo šalies muziką, tiek nuolat ieškoti neatrastų kūrinių yra Kauno fortepijoninio trio pagrindinė misija. Esame labai dėkingos, kad dėl Baltijos ir Šiaurės šalių festivalio šiemet atradome nuostabios švedų kompozitorės Elfride Andree kūrybą – ji tikrai taps mūsų repertuaro dalimi, o kartu tai žadina smalsumą ieškoti toliau.

T. G.: Taip, labai svarbu groti savo šalies muziką. Dabar ypač populiaru atlikti dar neatrastus kūrinius. Iš diasporos perspektyvos kažkokių didelių skirtumų nepastebiu. Išskirčiau tik vadinamąsias nacionalinio charakterio ypatybes: mes, lietuviai, gyvename piečiau, todėl ir mūsų charakteris gal kiek judresnis, suomiai, turbūt veikiami Šiaurės gamtos ir atšiauresnio klimato, yra ramesni. Tai atsispindi ir muzikoje ar jos interpretavime.
T. H.: Suomija maža šalis, bet turinti turtingą klasikinės muzikos istoriją. Manau, kad svarbu pristatyti suomišką muziką lankantis užsienio šalyse. Tačiau tuo pat metu mane, kaip muzikantą, labai domina retesni ir ne taip dažnai atliekami istoriniai kompozitoriai.

S. S.: Muzika yra tautos kultūros paveldo ir tapatybės dalis, o kaip atlikėjas esi tos tapatybės sergėtojas. Negaliu teigti, kad esu koks nors išskirtinis pavyzdys – būdamas studentas įsimylėjau vokišką tradiciją ir skyriau jai daugiau laiko nei savajai, dėl to dabar beveik gailiuosi. Neseniai surengiau keletą koncertų su skandinavų dainomis ir nustebau dėl jų poveikio man, gal todėl, kad šiek tiek senstu... Taigi manau, kad tai svarbu tiek dėl savo šaknų, tiek dėl atsakomybės, kurią tu jauti kaip atlikėjas. Tuo pačiu metu naujo repertuaro ir naujų autorių paieškos reiškia ir tai, kad, jei turi šaknis, gali plėstis!

Ar pakanka bendradarbiavimo, tinklų, žinomumo vieniems apie kitus?

M. R.: Muzikantų bendradarbiavimas labai svarbus. Nėra nieko galingesnio už gyvą muziką. Tik muzikuodami kartu iki galo ją suprantate, pasisemiate iš jos. Internetiniai susitikimai neapima šios realios patirties, kurią, pavyzdžiui, gavau dirbdama ir koncertuodama su Kauno pučiamųjų orkestru.

L. J.: Kad muzika ir menas tiesia tiltus tarp skirtingų kultūrų, sakoma ne be pagrindo. Galvojant apie folklorinio paveldo integravimą į šiuolaikinį kontekstą svarbu dalytis patirtimi vieniems su kitais, įkvėpti ir bendradarbiauti.

L. K.: Bendrystė ir bendradarbiavimas su įvairių šalių menininkais – svarbus ir praturtinantis procesas, to tikriausiai niekada nebūna per daug. Visi kalbame ta pačia muzikos kalba, tad kartu galime įgyvendinti įvairiausių gražių dalykų. Teoriškai turime visas priemones žinoti vieniems apie kitus, bendradarbiauti. Labai džiugu, kad festivalis sukuria unikalią progą susitikti, susipažinti ir daugiau sužinoti vieniems apie kitus.

T. G.: Labai džiaugiuosi, kad toks bendravimas vyksta. Jokie socialiniai tinklai ar internetas nepakeis gyvo bendravimo. Tą turbūt visi pastebėjome kovido laikais. Gyvo bendravimo, gyvos muzikos klausymosi mums trūksta kaip gryno oro.
T. H.: Kultūrinis bendradarbiavimas nepaprastai svarbus. Tai galimybė tyrinėti naują repertuarą, keistis idėjomis, mokytis iš kitų kultūrų ir kartu pristatyti visų Šiaurės ir Baltijos šalių muziką platesnei pasaulio auditorijai.

S. S.: Bendradarbiavimas yra tradicija. Bet kokia meno forma atsiranda susidūrus skirtingoms tradicijoms – kaip kad norvegų romansas atsirado susidūrus norvegų liaudies muzikai ir germaniškai Lied tradicijai. Manau, bet koks menas, kuris nesusitinka su kitų kultūrų ar šalių menu, iš jo nesimoko, nėra jo veikiamas ar jam prieštarauja, – sustos. Menas, kuris nėra smalsus, nustos būti menu.

Ar šis arba panašaus pobūdžio festivalis, orientuotas į Baltijos ir Šiaurės šalių muziką, aktualus? Apie kokias naujas idėjas galima kartu pasvajoti ir tai įgyvendinti?

M. R.: Tokie koncertai galėtų vykti ištisus metus! Jie galėtų būti suskirstyti į choro, pučiamųjų orkestro, simfoninio orkestro, bigbendo ir kamerinės muzikos koncertus. Taip pat kiekvienais metais galėtų būti rengiami labiau specifiniai festivaliai: skirtingų epochų muzikos ar, pavyzdžiui, tradicinių kūrinių, modernios muzikos arba grįstos folkloru. Taip pat kodėl neįtraukus vaizduojamojo meno ar šokio? Tik dangus yra riba idėjoms!

L. J.: Tokių festivalių tikrai galėtų būti daugiau. Šių dienų skaitmeniniame pasaulyje turėtume skirti daugiau laiko gyvam kontaktui ir žmogiškajai sąveikai. Manau, kad koncertinė patirtis visada keičia gyvenimą, ir jei daugiau žmonių ateitų į tokius kultūrinių mainų koncertus, visuomenė labiau susitelktų. Greta koncertinio gyvenimo galėtų būti įtrauktas praktinis skirtingų šalių menininkų bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, bendras naujų kompozicijų kūrimas ir kitokio pobūdžio kūrybinis darbas. Taip vieni kitus stiprintume ir papildytume, o dėl to naudos gautų visi – tiek atlikėjai, tiek publika.

T. H.: Manau, tokių festivalių turėtų būti daugiau, pageidautina – kiekvienoje Šiaurės ir Baltijos šalyje. Kaip matome ir šiandieninėje pasaulio politikoje, Šiaurės ir Baltijos šalims vis svarbiau stiprinti bendradarbiavimą bei intelektinius ir kultūrinius mainus. Kartu esame stipresni.

S. S.: Supratimas apie kultūrinius bei istorinius Baltijos ir Šiaurės šalių ryšius vis labiau didėja. Dėl daugelio priežasčių ilgą laiką manyta, kad šie du regionai priklauso Vakarų versus Rytų Europos sferoms, tačiau vis labiau suprantama, kiek daug mes turime bendro. Kultūrinis bendradarbiavimas, žinoma, svarbus menui, bet jis taip pat svarbus daugeliui kitų sričių – ekonomikos, politikos, saugumo. Turime daug kuo pasidalinti! Manau, kad per pastaruosius dešimt metų nuėjome ilgą kelią, tačiau potencialas toliau stiprinti ryšius vis dar didžiulis!

L. K.: Man šis festivalis tampa kompasu, padedančiu atrasti dar nepažintus Baltijos ir Šiaurės šalių muzikinius lobius. Linkiu jam ilgų gyvavimo metų, neblėstančios energijos ir sveikatos organizatoriams, nes puikių idėjų jie tikrai nestokoja!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama