MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Kultūros periodinių leidinių projektai • 2026.04.27 05:33

(Ne)matomas laikas

7 meno dienos
7 meno dienos

Turinį įkėlė

(Ne)matomas laikas
Your browser does not support the audio element.

Fortepijonų salone „Organum“ dėsninga klausytis fortepijono rečitalių. Tačiau tampa įprasta čia girdėti ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros dėstytojų, derinančių pedagoginę ir koncertinę veiklas, rečitalius. Neseniai rečitaliu naują instrumentą „Bösendorfer“ šioje salėje pristatė prof. Daumantas Kirilauskas, o gruodžio 6 d. koncerte visus Gabrielio Fauré noktiurnus skambins prof. Jurgis Karnavičius. Lapkričio 22 d. rečitalį „Nematomo laiko modusai“ atliko aktyviai koncertuojantis pianistas bei klavesinininkas, kamerinių ansamblių narys prof. Sergejus Okruško.

Okruško programoje akcentuotas laikas – jo tėkmė, savaip besiskleidžianti Johanno Sebastiano Bacho ir XX–XXI a. autorių kūryboje. Baroko ir šiuolaikinės muzikos derinimas viename koncerte nėra naujiena, bet ir nėra pianistų repertuaro dėsnis, tačiau šiam atlikėjui tokia paletė artima – tai buvo akivaizdu ir šį kartą. Programoje vyravo cikliniai kūriniai – trijų dalių Bacho „Itališkasis koncertas“ bei Maurice’o Ravelio Sonatina, taip pat Bélos Bartóko „14 bagatelių“. Šiuo požiūriu išsiskyrė vienadalė Ryčio Mažulio premjera „Nematomo laiko modusai“, atsidūrusi programos aukso pjūvyje ir turbūt ne be reikalo pavadinimą suteikusi visam koncertui.

Vis dėlto kulminacija pasiekta programos pabaigoje. Klausantis paskutinio – Bartóko kūrinio tapo aišku, kad jo kryptimi ir judėjome visą vakarą. 1908 m. sukurtos „14 bagatelių“ žymėjo kompozitoriaus posūkį atonalios muzikos link. Tai vienas pirmųjų vengrų liaudies muzika grįstų Bartóko fortepijoninių kūrinių, o tai vėliau tapo bene ryškiausiu šio kompozitoriaus stiliaus bruožu. Ko gero, Bartókas Okruško muzikinio mąstymo ir skambinimo braižui yra vienas artimiausių kompozitorių. Būtent šiame kūrinyje tikslingai atsiskleidė charakteringos pianisto savybės – tikslus ritmas, sukauptas garsas, aštrios, kampuotos linijos, ryškūs kontrastai ir sunkiasvorė ekspresija.

Bartóko „šešėlis“ atlikėją lydėjo nuo pat koncerto pradžios – net ir Bacho „Itališkasis koncertas“, išsaugojęs baroko artikuliaciją, savaip alsavo fortepijono „mušamąja“ prigimtimi, konkrečiu, kartais sunkoku, ritmiškai tiksliu garsu. Po to skambėjusios Ravelio Sonatinos melodinės linijos pasižymėjo irgi aiškia ritmine segmentacija, harmoniniu aktyvumu, būtent taip formuojant ciklo vientisumą.

Su Ravelio Sonatina netikėtai sklandžiai susisiejo Ryčio Mažulio, žinomo kaip radikalaus minimalisto, premjera „Nematomo laiko modusai“ (2023). Savo kūryboje autorius dažniausiai renkasi kamerinių ansamblių sudėtis, ir iki 2023 m. joje buvo galima rasti vos du gerokai laike atitolusius kūrinius solo fortepijonui („Canon aenigmaticus“, 1990; ir „upanisad / those who sit near“, 2013), taigi šis – trečiasis. Pasak autoriaus, kompozicijos konstrukcija griežta, primenanti serijinę techniką: 10 minučių trukmė padalyta į 30 didelių „taktų“, kurių kiekvienas trunka 10 sekundžių, tai yra 30 ketvirtinių. Kompozitorius naudoja didelius nereguliarius sugrupavimus ir taip susidaro nuolat besikeičiančios ritminių verčių proporcijų sekos. Toks struktūrinis tikslumas būdingas Mažulio muzikai.

Tačiau griežtumas lieka tik kaip kūrybos proceso dalis, ir galutinėje partitūroje kompozitorius natas užrašo be konkrečios apibrėžtos trukmės. Atlikėjas vadovaujasi santykiniu atstumu popieriuje tarp natų bei savo intuicija. Atrodė, Okruško šioje kompozicijoje jautėsi kaip namie – muzika skambėjo užtikrintai, sklandžiai, meniškai. Kūrinio autorius neprieštaravo ne tik gana laisvam natų trukmės interpretavimui, bet ir harmonijos koregavimui bei minimaliai improvizacijai, tad pianistas nėrė į šią laisvę su visa kūrybine atsakomybe, kad taptų skambančios visumos, gilaus ir išgryninto vidinio turinio bendraautoriu.

Gerai apgalvota programa, dėmesys naujai lietuvių kompozitorių muzikai yra vienas savičiausių ir įdomiausių pianisto Sergejaus Okruško bruožų apskritai, kaip ir nuolatinis jo noras ieškoti netikėtų sąsajų, sąveikų, praturtinti įprastus muzikinius kontekstus.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-05-20

„Projektas „Sveika, Marija“: optimistinė ir linksma kosmoso drama

„Projektas „Sveika, Marija“: optimistinė ir linksma kosmoso drama
2026-05-20

„Didysis Martis“: vyriška svajonė

„Didysis Martis“: vyriška svajonė
2026-05-20

Eiti ar neiti. Teatras. Spektaklių „7 vienatvės“ ir „Nojaus arka“ recenzijos

Eiti ar neiti. Teatras. Spektaklių „7 vienatvės“ ir „Nojaus arka“ recenzijos
2026-05-18

Christianas Morinas: festivaliai yra bendruomenės erdvė

Christianas Morinas: festivaliai yra bendruomenės erdvė
2026-05-15

Klausykla Nr. 161 (albumų apžvalga)

Klausykla Nr. 161 (albumų apžvalga)
Dalintis straipsniu
(Ne)matomas laikas