Mados dizainas ir religija
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kas sieja tokius prieštaringos prigimties dalykus – mūsų aprangą, kasdienio dėvėjimo įpročius ir tikėjimo tiesas, mintis apie anapusybę? Šiuo požiūriu sudomina dvi tarptautinės to paties ciklo „Costume & Contemplation On Religion“ parodos (kuratoriai Michałas Szulcas, Renata Maldutienė, Agnetė Voverė), šįmet surengtos skirtingose Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų erdvėse. Smalsu pažiūrėti, kaip mados dizaineriai permąsto savo santykį su religija, kokius raiškos būdus pasirenka, kaip derina specifinius, šiandien ypač aktualios problematikos padiktuotus konstrukcijos, formos ir dekoro elementus.
Dėsninga, kad išgyvenamų visuotinių krizių laikotarpiu stiprėja menininkų dėmesys religinėms temoms, sakraliniams motyvams. Mados dizaineriai – ne išimtis, tad VDA ir Władysławo Strzemińskio dailės akademijos Lodzėje inicijuotas projektas „Costume & Contemplation“ yra savalaikis ir prasmingas. Be to, akivaizdus ir edukacinis jo aspektas, nes visi parodos dalyviai – ne tik žinomi menininkai ar mados dizaino tyrėjai, bet ir prestižinių aukštųjų mokyklų dėstytojai, ugdantys būsimus kūrėjus.
Keturiolika mados dizaino objektų, kuriuos pristato autoriai (tarp jų net du menininkių kūrėjų duetai) iš Lietuvos, Lenkijos ir Slovėnijos, pasižymi stilistine įvairove. Matyti kelios dominuojančios meninės kryptys, pradedant konkrečiomis kostiumo interpretacijomis ir baigiant konceptualiais erdviniais sumanymais. Tai savitai išryškėjo abiejų parodų ekspozicijose (architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė) – šių metų sausį veikusioje „Costume & Contemplation On Religion“ VDA „Titaniko“ pirmajame aukšte ir dabar tebevykstančioje Panemunės pilyje.
Manau, aprangos, kostiumo interpretacijų pristatymui ypač palanki istorinių menių aplinka, kuri organiškai pabrėžia kuriamo įvaizdžio praeities užuomazgas. Restauruotuose pilies interjeruose eksponuojami kostiumo ansambliai, suknelės simboliškai atliepia interpretuojamus moters provaizdžius ir suteikia jiems papildomų prasminių akcentų – lyg primena apie kadaise gyvenusias asmenybes. Egzistencinių apmąstymų kupiną atmosferą sustiprina pro langus atsiveriantis parko vaizdas ir begalvės manekenų figūros.
Mados dizainerės, pristatančios kostiumo ansamblius, sukneles labai skirtingai „apžaidžia“ religijos tematika. Maria Wiatrowska, kurdama transformuojamą kostiumą, kurį sudaro ilga juoda suknelė ir diržas su kišenėmis bei atvartu, pabrėžia krikščioniškosios simbolikos elementus, asketizmą, kuklumą ir susitaikymą. Rūta Kvaščevičiūtė-Mikalauskė remiasi asmenine patirtimi ir eksponuoja savo pačios kurtą ir vilkėtą vestuvinę suknelę, taip nagrinėdama besikeičiančias vietines tradicijas bei kvestionuodama santuokos bažnyčioje reikšmę. Jolantą Talaikytę inspiruoja Pažaislio vienuolyno architektūrinio ansamblio istorija, tad jos iš švarko ir marškinių sukurtas mados objektas sąmoningai dekoruojamas gausiais metalo elementais. Žiogeliais tvirtinamų širdelių ir kryželių kompozicija primena votus, dažniausiai konkrečioje maldos vietoje aukojamus prašymo arba įžado, asmeninės padėkos ženklus.
Sonja Šterman, kurdama sudėtingo silueto drabužius ir sluoksniuodama šilko audinius, iškelia kokono, cikliškai balansuojančio tarp gyvenimo ir mirties, idėją, kurią sieja su šiandieniniu šilko atgimimu Europoje. Anną Kuźmitowicz įkvepia ukrainiečių ritualinis rankšluostis rusznik, susiejantis žemišką ir dangišką pasaulius, todėl autorė specifiškai formuoja drabužį – kūną apvyniodama mezginiu bei atkartodama žmogaus gyvenimo simboliką nuo gimimo iki mirties. Justinos Semčenkaitės tikėjimą mados aktyvizmo galia šioje parodoje įkūnija nertų saulėgrąžų suknelė, menanti „gėlių vaikų“ laikmetį ir pacifizmą.
Parodoje pristatomos erdvinės kompozicijos iš kelių elementų vėlgi suprantamos per konkretaus mados objekto, medžiagos simboliką. Evelina Dragūnienė ir Edita Tamošiūnienė pasitelkia darbo drabužiams skirtą tvirtą medžiagą – džinsą. Autorės dekonstruoja įprastas džinsinių marškinių bei kelnių formas ir akcentuoja siūles, kniedes, kišenes kaip unikalius asmeninės bei kultūrinės tapatybės simbolius. Dovilė Gudačiauskaitė pristato iš pamaldžių močiučių senų gėlėtų skarelių pasiūtų bomberių (tokių striukių kilmė sietina su amerikiečių karinių oro pajėgų uniformomis) kolekciją, kurioje rožių motyvas susiejamas su rožinio malda, padedančia išlikti ir išgyventi sunkmečiu. Dorota Sak eksponuoja suknelės ir palto ansamblį, sukurtą iš originalia skaitmenine spauda marginto audinio. Šis ansamblis priklauso „Mysterious Garden“ serijai, kurią įkvėpė autorės sodo nuotrauka – simbolinė nuoroda į paslaptingą amžinos palaimos buveinę.
Konceptualaus pobūdžio mados dizaino kūriniams pristatyti, manau, labiau tiko VDA „Titaniko“ parodų salė, geriau atliepianti neutralios erdvės kriterijus. Justė Kubilinskaitė-Tarvydienė, pasitelkdama naudotas cheminių drabužių valyklų pakabas ir jas sujungdama į lietuviškus sodus atkartojantį objektą, pabrėžia visuotinį „pakabos“ kaip mados industrijos, neretai tiesiogiai valdančios moters kūną ir sielą, atributo vaidmenį. Alevtina Ščepanova ir Edita Sabockytė-Skudienė adymo, peradymo, užadymo vyksmui skirtuose kūrybiniuose eksperimentuose panaudoja lino siūlus ir kviečius, skatindamos permąstyti gyvenimą, rasti laiko vidiniam susikaupimui, maldai ir atgailai. Ieva Šlaičiūnaitė, plėtodama unikalų „objektų morfavimo“ metodą, sukuria ryškiaspalvį kinetinį modelį iš anglies pluošto, organzos ir plunksnų, jis gali būti galvos apdangalas ar aksesuaras – lyg dieviškumo ar skrydžio metafora. Autorės filme pasirodo mitinis senovės astronauto personažas ir kuriama siurrealios aplinkos vizija.
Mano manymu, universaliausiai „Costume & Contemplation On Religion“ parodų ciklo sumanymą apibendrina abiejose ekspozicinėse erdvėse mados dizainerių pasaulėžiūrą bei kūrybą atskleidę dviejų parodos kuratorių mados dizaino objektai. Michałas Szulcas, išanalizavęs moterų vienuolių galvos apdangalus ir jų formų variacijas, sukuria galvos anatominę struktūrą išlaikančias skulptūrines formas, kurios standintos medvilnės audiniu visiškai uždengia ir paslepia veidą. Tai primena ir mazochistines kaukes, ir kankinantį tvarstymą – visišką prisitaikymą ir aklą tarnystę. O Renata Maldutienė, ieškodama dingusių Deivės Motinos pėdsakų ir siekdama atkurti Deivės–Dievo paveikslą, pristato konceptualią kompoziciją, kurią sudaro moteriškos aprangos elementai tarsi senųjų ir naujųjų religijų moteriškųjų dievybių egzistavimo įrodymai. Ar Deivė Motina svarbi šiuolaikiniam žmogui?
„Costume & Contemplation on Religion“ kviečia apmąstyti labai skirtingas tikėjimo patirtis, kurias netikėtai atrandame mados dizainerių kūryboje. Specialiai šiam projektui sukurti mados objektai apžavi, sudomina, įkvepia. Juose perteiktos gyvenimiškos istorijos ir anapusinio pasaulio pajautos, bažnytinio meno ir religinių išgyvenimų atspindžiai kartais yra artimesni, o kartais tolimesni, bet visiems atpažįstami.
Paroda veikia iki lapkričio 20 d.
Panemunės pilis (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
