Balso ir fortepijono magija
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Šiame elektronikos, performansų, tarpdisciplininio meno ar įvairių eksperimentų su instrumentinėmis sudėtimis amžiuje mane kaskart nustebina dainos žanras, kuris (dėmesio, skeptikai!) nėra miręs, o dar ir kaip gyvuoja. Šiuolaikinė akademinė daina, sekanti savo pirmtake – genialiojo Franzo Schuberto įtvirtinta Lied, – ir XXI amžiuje, tik jau sava ištarme, gali stipriai paveikti, kurti mažą spektaklį tik balsu ir fortepijonu. Žinoma, nelygu kas ir kaip dainas atlieka.
Lapkričio 16-osios popietę Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje originalią dainos įprasminimo koncepciją pateikė mecosopranas Renata Dubinskaitė ir pianistė Jonė Punytė-Svigarienė. Nepaprastai įdomią programą atlikėjos sudarė vien iš lietuvių autorių, atskleisdamos turinio, stiliaus, emocijos požiūriu itin turtingą dainos paletę. Koncertą pavadinusios „Paukštės giesmė. Moterų paveikslai šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių dainose“, atlikėjos siekė susitelkti į moters išgyvenimų pasaulį (beje, autoriai – ne vien moterys), kūrybinės raiškos būdus, taip pat priminti keletą kompozitorių jubiliejinių datų: Anatolijaus Šenderovo 80-ąsias gimimo metines, Loretos Narvilaitės 60-metį, Ramintos Šerkšnytės 50-metį, Algirdo Martinaičio 75-metį.
Ir jubiliatų, ir ne tik jų, dainos, rašytos įvairiais laikotarpiais, buvo pinamos į jaudinantį muzikinį pasakojimą, pradėtą Ramintos Šerkšnytės septynių dainų ciklu „Saulos dainos“ (Albinos Žiupsnytės žodžiai). Ciklas gimė Valentino Masalskio režisuotam spektakliui „Saula“, už kurio muziką Šerkšnytė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia 2004–2005 m. teatro kompozitorė. Šį ciklą ir Dalios Raudonikytės-With misteriją pagal šv. Augustino tekstą „You Enlightened Me“ teko girdėti pernai, „Organum“ salės rengtame Dainos meno festivalyje, bet šį kartą man kūriniai skambėjo kitaip – tarsi jau tapę Dubinskaitės ir Punytės-Svigarienės savastimi, muzikiniu požiūriu meistriškai išartikuliuoti ir giliai emociškai išjausti. Ypač sukrėtė per anksti išėjusios Raudonikytės-With vienas paskutinių kūrinių, atskleidžiantis meilės ilgesį, aistrą, neišsipildymą, sakralumą, o kartu ir subtilią erotiką, – tai atlikėjų buvo perteikta santūriai, kultūringai, bet raiškiai. O vėl išgirdus Šerkšnytės „Saulos dainas“ neapleido mintis, kad sąmonėn įsirėžęs genialus Felikso Bajoro ir Giedrės Kaukaitės tandemas, kažkada sukrėtęs lietuvių kultūrinę savimonę, dabar tarsi vėl atgimė, tik kitu pavidalu, iš naujo atverdamas tą nepamatuojamą sakmių gylį ir išmintį, o kartu ir paprastą, natūraliai suvokiamą muzikinį bei literatūrinį žodyną.
Ypač elegantiška ir žaisminga fortepijono faktūra, vokalo melodika bei tokiu pat žaviu atlikimu pasižymėjo Loretos Narvilaitės dainos „Ruduo Palangoje“ (Sigito Gedos žodžiai), „Žiemos moteris“ (Leonardo Gutausko žodžiai), „Sniegas“ (Henriko Radausko žodžiai), o Zitos Bružaitės Sonetas VII „Žiemos pasaka“ (Henriko Radausko žodžiai) suskambo lyg koncertas balsui su orkestru – itin išplėtota sodrios faktūros fortepijono partija su raiškiu vokalo pasakojimu kūrė kone kinematografinius vaizdinius.
Įspūdingai atlikėjos perteikė didžiojo meistro Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmes“ (tekstas hebrajų kalba), girdėtas ne kartą, tačiau nuolat skambančias naujai, nepažįstamai, kaskart netikėtai pasibeldžiančias (vos ne tiesiogine prasme – labai taikliai sumanytas paruošto fortepijono efektas antroje giesmėje) į toliausius sielos užkaborius. Čia svarbu glaudus fortepijono ir vokalo dialogas, gyva tarpusavio reakcija, reikalingas neeilinis atlikimo meistriškumas, perteikiant visą ornamentiką, improvizaciškumo pojūtį, – duetas tai padarė puikiai, pasiekdamas dramatinę koncerto kulminaciją.
Tačiau sukrečiančia tylos būsena po giesmių koncertas nesibaigė. Jis baigėsi monoopera! Gal prieš 40 metų Algirdo Martinaičio parašytas „Meilės eliksyras“ (Marcelijaus Martinaičio žodžiai) – smagi aliuzija į žinomą operą – naujai paredaguotas atgimė tik šiemet ir iki šio koncerto buvo atliktas porą kartų. „Tai mano „mažalitražė“ opera. Kam operoje meilę kankinti tris ar keturis veiksmus, jei tai padaryti galima per dvylika minučių“, – kaip visada šmaikščiai kūrinį apibūdina Martinaitis. Čia jis vėl pasireiškė kaip nepralenkiamas atpažįstamų tematinių užuominų ir teatrališko žaismingumo meistras, sudarantis galimybę šiuo intelektualiu šarmu suspindėti ir atlikėjoms. Po šio vakaro galima sakyti, kad kūrinys sulaukė savo valandos – Dubinskaitė ir Punytė-Svigarienė pajautė visą semantiką, martinaitiškų „paišdykavimų“ skonį, sugebėjo atsipalaiduoti ir meistriškai kaitalioti šaržuojamo operinio manieringumo, o čia pat jau vaikiško naivumo kaukes.
Nuo trumpos miniatiūros iki kone operos praskriejęs lietuviškos šiuolaikinės dainos vakaras, įprasmintas puikių scenos profesionalių, byloja apie neišsemiamą šio žanro potencialą lietuvių muzikos orbitoje. Laimei, dėl atlikėjų entuziazmo ši programa keliauja po Lietuvą, suteikdama stiprų impulsą klausančiųjų pamąstymams, savojo identiteto pojūčiams ir vertybinio meno sklaidai.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
