Charleso Lloydo dangaus kvartetas

Tokio susitikimo vizija užgimė jau labai seniai. „Vilnius Mama Jazz“ organizatorė Judita Bartoševičienė dar išgirdusi Charleso Lloydo ir Jasono Morano duetą albume „Hagar’s Song“ ėmė siekti tai paversti tikrove. Dar nebuvo nei triumfavusio visose apklausose „The Sky Will Still Be There Tomorrow“, nei „DownBeat“ metų muzikanto laurų ir visuotinio pamišimo dėl saksofonininko atrasto naujojo paprastumo, o festivalis jau žengė link šio lapkričio 12-osios koncerto, įvykusio tuo laiku, kurį džiazo istorikai turbūt vadins Charleso Lloydo zenitu – išminties, nušvitimo, grynojo grožio ir poezijos periodu.

Įsivaizduoju jį kaip rašytoją, visą gyvenimą rašiusį nuotykių romanus, dramas, filosofinio užtaiso turinčius tamsius talmudus ir staiga prabilusį paprastais skaidriais ketureiliais, kuriuose visa ta svari žodyno, metaforų masė tampa įrankiu pamatinėms tiesoms išsakyti. Arba regiu jį kaip tapytoją, kuris ištapė viską – zujančio gyvenimo vaizdinius, kalnų didybę ir jūrų gelmes, žmogaus džiaugsmą, kančią per realistinius siužetus ir įtaigią abstrakciją, o galop ėmė tapyti gėles... Jos dailios lyg atvirukai, bet kiekviename potėpyje, kiekvienoje piestelėje atsispindi ta vešli patirtis, o spalvų perėjimų ir linijų tobulumas veikia taip, kad kiekvienas žiedas, glostydamas akį, atskleidžia visatos harmoniją ir atveria gelmę, kuri liko neišsakyta anksčiau, kai jis margino drobę kitais siužetais.

Girdėjau tą muziką lyg gyvas prasiskleidžiančias gėles: viena neskubiai svinguojanti, kita – baladė, ta spygliuotoji su daugybe atspalvių – tai bliuzas, o švelniausioji – popdaina. Ir visas tas malonus grožis savo paprastumu nepaprastas: nors forma, harmonija, ritminė tėkmė ir besiliejančios melodijos atrodo išsipildančios be jokių provokacijų ir atotrūkių nuo kanono, jų įgyvendinimas neeilinis. Nedemonstruojamas virtuoziškumas gyvas kiekvienoje muzikos molekulėje: Kweku Sumbry subtiliai išdailinti ritminiai piešiniai, Larry Grenadier itin raiški, vaiski artikuliacija, Jasono Morano nuostabiai išpuoselėtas prisilietimas, čia suraibuliuojantis arpeggio, čia sušvintanti įdomi alteracija, ir paties Charleso Lloydo garsas – toks kaitus, toks savitas, žmogiškas, pilnas įtaigių perėjimų, prasmingų intonacijų, įgalina juos bet ką paversti šedevru. Jeigu juos būtų išgirdęs Milesas Davisas, būtų pasakęs... Nieko jis nebūtų sakęs – būtų prisijungęs pamuzikuoti kartu, mėgaudamasis grynumu.

Toks šiltas, malonus koncertas, bet jo malonumas – ne hedonistinis, ne pataikaujantis, o guodžiantis, grąžinantis jėgas ir tikrumo pajautą. Taip skamba visą gyvenimą mylinčių vienas kitą senolių susikabinimas rankomis. Taip skamba švari sąžinė ir gilus miegas po sunkios darbo dienos. Taip skamba vaiko šypsnys ir pats gyvenimas. Taip skamba taika – tyras taip visam gerumui, kurio dar liko pasaulyje.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama