Kūrybai reikia išsilaisvinimo

Sopranas Gabrielė Bukinė neabejotinai apdovanota dainavimo meno ir aktorinio meistriškumo talentais. Ši raiškos sintezė įvairialypiškai ir kartu kryptingai atskleidžia jauną scenos asmenybę. Dainininkė jau sukūrė daugybę ryškių, giliaprasmių, kritikų palankiai įvertintų vaidmenų visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose, pelnė aukščiausius profesionalaus teatro apdovanojimus, prezidentų garbės raštus, yra keturiolikos tarptautinių konkursų Grand Prix bei diplomų laimėtoja. Žvelgdami į galeriją sukurtų vaidmenų, kurių didžioji dalis tebegyvuoja scenose, regėdami horizonte artėjančias premjeras ir naujas herojes, su dainininke kalbamės apie dabartį ir gyvenimo tikrovę: kaip ją užpildant kitų likimų istorijomis sąmoningai kurti asmeninę siužetinę liniją.

Gabriele, kas sudaro operos solistės XXI amžiaus Lietuvoje tikrovę? Kokia yra vokalinio talento ir aktorinio meistriškumo kūrybinio išpildymo vertė – kaip (pasi)aukojimas ir kartu kaip esmingiausias ir didžiausias apdovanojimas?

Dabar operos solistas turi bandyti išlaikyti pačios operos, amžinųjų vertybių ir žmogiško tikrumo aktualumą pasaulyje. Man atrodo, kad didžiausias šių laikų išbandymas – vis spartėjantis gyvenimo tempas. Pasaulis sukasi nenutrūkstamame informacijos sraute, išmaniosios technologijos, socialiniai tinklai lemia nepaliaujamą visa ko kaitą. Darosi vis sunkiau sutelkti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį, įsigilinti į vieną konkretų objektą. Opera, priešingai, yra kitos laiko tėkmės reiškinys. Tai menas, kuriam reikia laiko, kantrybės ir tylos. Dėl to pagrindinis iššūkis mums, teatralams, yra gebėti patiems išlikti ramiems šiame triukšme – mokytis, ruoštis, kurti be skubos. O reikia ir vis įtaigesnės vaidybos, išskirtinumo, kad žmogus įsitrauktų ir norėtų būti su tavimi scenoje visą vakarą. Dėl to buvimo čia ir dabar, kurio kasdieniame gyvenime jau trūksta. Dėl muzikos grožio ir dėl to, kad teatras, paradoksalu, tampa tikresne tikrove nei mūsų virtualėjanti kasdienybė.

Esate sukūrusi apsčiai soprano svajonių vaidmenų. Žvelgdama į savo įkūnytas herojes, kurias jų išskirtumėte kaip didžiausius asmeninius išbandymus? Kurios ir kuo galbūt lėmė kokybinį kūrybos šuolį, virsmą dar geresne savęs pačios versija?

Pagalvojus apie tai, pirmoji į galvą ateina Violeta iš Giuseppeʼs Verdi operos „Traviata“. Gal todėl, kad tai buvo pirmas didžiulis mano vaidmuo Lietuvoje. Tuo metu dar tęsiau studijas, rašiau magistro darbą, laukė sudėtingas pastatymas ir vokalinė partija, nauji žmonės, nauja aplinka, kartais atrodė, kad paroje tiesiog trūksta laiko... Visa tai kėlė nemažai psichologinės įtampos, nepasitikėjimo savimi. Tačiau įvyko lūžis – supratau, kad jei negaliu pakeisti situacijos, turiu keisti požiūrį. Šis laikotarpis išmokė išsilaisvinti mintyse, atpažinti, kas yra mano, o kas svetima, ir to atsisakyti. Kūrybai reikia išsilaisvinimo. Tada pajutau, kaip pamažu atrandu vidinę stiprybę. Dėl to keitėsi ir atlikimo kokybė. Įsitikinau, kad solisto vidinė būsena labai glaudžiai susijusi su jo instrumentu. Atsigręžusi į praeitį suprantu, jog, matyt, privalėjau šį iššūkį patirti, kad subręsčiau ir būčiau pasiruošusi vėlesniems vaidmenims.

Gali būti du būdai: vienas – bėgti nuo savęs ir stengtis kurti tokį vaidmenį, koks yra įsivaizduojamas, siekiamas; kitas – būti savimi, savo vidiniu turiniu pripildyti kuriamo vaidmens karkasą. Kuris jums artimesnis?

Sudėtinga apibūdinti šį procesą ir išskirti vieną variantą. Todėl sakyčiau, kad tai abiejų samplaika. Kiekvienas vaidmuo padiktuoja tikslingesnę kryptį. Būna vaidmenų, kai bėgimas kuo toliau nuo savęs padeda įveikti vidinius blokus, pasipriešinimą, tam tikrą nedrąsą. Tai vaidmenys, reikalaujantys ryškiai išreikštų bruožų, manierų, kuriomis apvelki savo kūną kaip rūbu. Bet yra vaidmenų, kurie grįsti visišku natūralumu, todėl žadina asmenines patirtis ir projektuoja tam tikrus bruožus, reakcijas, jausmus. Jie reikalauja kuo daugiau tikrumo, todėl scenoje išgyventos situacijos kartais prilimpa tarsi tavo paties oda, iš kurios po spektaklio dar kurį laiką sunku išsinerti. Kuriant bet kokį vaidmenį nėra vien balta ar juoda. Manau, svarbiausia pačiam tikėti tuo, ką darai, ir už scenos ribų stengtis kuo daugiau patirti, stebėti aplinką, domėtis kitomis meno šakomis, literatūra, apskritai gyvenimu, kad kuo labiau save praturtintum ir turėtum kuo pasiremti.

Jūs kuriate vokalo technikos ir vaidybos požiūriu skirtingus vaidmenis, dirbate daug psichofizinių galių reikalaujantį darbą. Kaip išlaikyti sveiką balsą, dargi jį tobulinti, nes karjera tik prasidėjusi, manytina, vaidmenų alkis stiprėja, didėja jų techninis ir kūrybinis svoris?

Man daugiausia lemia laiko planavimas. Svarbu iš anksto numatyti poilsio ir darbo valandas. Kilus vienokiam ar kitokiam vokaliniam iššūkiui stengtis atpažinti, kada jau geriau kiek patylėti, o kada gal kaip tik padirbėti. Stengiuosi žvelgti plačiau ir apskaičiuoti iš anksto, o tą padariusi – nebeįterpti papildomų pasirodymų ar koncertų, intensyvesniu metu neeikvoti jėgų pašaliniams įvykiams, darbams. Taip pat labai svarbu turėti vadinamąją trečiąją ausį – tai profesionalai, į kuriuos galiu atsiremti rengdama partijas ar sulaukti patarimo kilus opiems klausimams. Todėl jaučiu didelę padėką savo vokalo pedagogams ir koncertmeisteriams už visą pagalbą ir švelniai nurodomą kryptį.

Kaip, kokiomis priemonėmis siekiate visapusiškai geros savijautos, kurios, manytina, reikalauja visų pirma balsas, kaip tas jautriausiasis instrumentas, taip pat ir sceninė raiška?

Labai geras ir svarbus klausimas. Ne tik fizinė, bet ir psichologinė būsena svariai prisideda prie balso ir pasirodymų kokybės, todėl jai skiriu itin daug dėmesio. Ne paslaptis, kad lankau ir psichoterapiją – tai vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Kalbu apie tai atvirai, su lūkesčiu padrąsinti svarstančius arba abejojančius jos teikiamomis naudomis. Labai gera turėti žmogų profesionalą, kuriam gali atsiverti, kuris duoda įrankių kilusiems sunkumams spręsti, kuris subtiliai, pamažu tave išlaisvina.

Kaip įvertintumėte muzikinio teatro gyvavimą šiandien? Ar operos solistui Lietuvoje palankios sąlygos kurti sceninę karjerą?

Mano asmenine patirtimi Lietuvoje kurti gera! Šiandien turime visas galimybes profesionaliai tobulėti, kurti net ir neišvažiavę svetur visam laikui. Sulaukiame nemažai svečių iš užsienio – tiek kolegų atlikėjų, tiek režisierių, dirigentų, vokalo pedagogų. Tai nereiškia, kad slopsta ambicijos paragauti užsienio scenų, tačiau ir būdami čia, Lietuvoje, tikrai jau kuris laikas neverdame vien tik savo sultyse.

Žvelgdama į savąją dabartį, ką įvardintumėte kaip esminius šio sezono, o ir tolesnės kūrybinės ateities, siekius bei tikslus.

Šiuo metu labiausiai koncentruojuosi į vis didesnį išsilaisvinimą ne tik kūrybine, vokaline, bet ir žmogiškąja prasme. Mano tikslas – akis į akį susidurti su tuo, nuo ko galbūt bėgau, prieš ką buvau užsimerkusi. Stengtis priimti save kaip žmogų ir kaip solistę be kaukių, atsisakyti to, kas jau seniai nebetarnauja. Žinau, kad tai nėra greitas procesas, tačiau stengiuosi eiti šiuo keliu.

Jūsų laukia Čio Čio San Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“. Lietuva turi turtingą šį vaidmenį kūrusių solisčių plejadą. Kaip jaučiatės pati artėdama ar jau priartėjusi prie Čio Čio San?

Neslėpsiu, tai labai įpareigoja. Tai vienas tų vaidmenų, kurie turi savo istoriją, atmintį, aurą. Jaučiu pagarbą visoms solistėms, kūrusioms šią partiją Lietuvoje, – kiekviena paliko savo emocinį pėdsaką, savo tiesą. Suprantu, kad galiu ja remtis, bet atrasti ją turiu savaip; kad scenoje Čio Čio San turi kvėpuoti taip, kaip aš ją jaučiu. Man atrodo, tai vaidmuo, reikalaujantis visiško emocinio atsivėrimo ir trapumo, bet kartu ir didžiulės vidinės stiprybės.

2026-aisiais numatomas dar vienas naujas jūsų vaidmuo – Grafienė Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“ (režisierė Viktorija Streiča, Kauno valstybinis muzikinis teatras). Su kokiomis mintimis, kaip nusiteikusi nersite į šią istoriją?

Emocijos labai pozityvios, esu nusiteikusi linksmintis! (Juokiasi.) Jau teko girdėti apie režisierės numatomą koncepciją, todėl jaučiu, kad tai bus įtraukiantis ir gerų emocijų nestokojantis pastatymas. Tiesa, su „Figaro vedybomis“ susiduriu ne pirmą kartą, dar studentė esu dalyvavusi Michaelo Woodwoodo iš Didžiosios Britanijos ir Josefo Wallnigo iš Austrijos pastatyme. Tąkart buvau Kerubinas! Todėl šįsyk į operą grįžtu jau iš kitos perspektyvos.

Kurie kompozitoriai jums artimiausi, įdomiausi, įkvepiantys?  

Gal nebūsiu originali, tačiau kuo daugiau dainuoju Puccini, tuo labiau atrodo, kad jis vienas tų širdžiai artimiausių ir sielą labiausiai pripildančių kompozitorių. Jo muzikoje slypi visas žmogaus pasaulis – trapumas, aistra, švelnumas, skausmas, grožis. Kiekviena nata byloja emociją, kiekviena frazė alsuoja gyvenimu. Žinoma, tai nereiškia, kad kitų kompozitorių muzika nepaliečia, o ir niekada nesiekiau būti vieno kompozitoriaus atlikėja. Tiesiog šiuo metu toks mano kūrybinis etapas,  pastaruoju metu dainuoju daug Puccini muzikos.

Kiek jums svarbus santykis su pastatymo autoriais, visa kūrybine komanda?

Čia pagal tą posakį: vienas lauke – ne karys. Man labai svarbu ryšys su komanda ir partneriu, kad dirbtume aiškia kryptimi ir drauge judėtume bendro tikslo link, išsiaiškindami viską, kas kelia klausimų, ir radę bendrą vardiklį. Scenoje ypač reikalingas tarpusavio ryšys, „chemija“, kuri ir sukuria tą magijos pojūtį, tą bendrą alsavimą ir spektaklio stebuklą.

Šiandien, deja, neretam žmogui vaizdas išmaniųjų įrenginių ekranuose atstoja ir galbūt pranoksta gyvai scenoje kuriamą meną. Kokią regite gyvo atlikimo ateitį, ar scena sugebės pritraukti ir išlaikyti žiūrovą?

Dar visai neseniai maniau, kad laukia labai liūdni laikai, kad galiausiai žiūrovai nebeužpildys salių, kad susidomėjimas išnyks. Tačiau dabar vis dažniau pastebiu, kad žmones pradeda varginti tas nuolatinis informacijos srautas, dirbtinumas. Turiu vilties, kad pamažu grįšime prie to, kas amžina – prie tikro, gyvo patyrimo, prie to, kas paliečiama ir jaučiama. Žinoma, iššūkis lieka – vis trumpėjanti dėmesio koncentracija... Tačiau tikiu, kad teatras yra stiprus organizmas. Jis prisitaiko, kinta kartu su laiku, bet niekada nepraranda esmės – gyvo susitikimo. Teatras išgyvens ir gyvuos!

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama