Vyriškas kūnas be šarvų: kai menas prikelia miestą
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kauno kultūros bendruomenei nuolat aktualus klausimas, kaip paskatinti vietos gyventojus lankyti meno parodas. Parodos „Lepus“ kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė siūlo pagrįstą ir dialogišką sprendimą, kuris remiasi vietos atminties ištekliais: ekspozicija įkuriama neformaliai atgimusio Zanavykų (dar vadinamo Žaliakalnio) turgaus aplinkoje. Šis pasirinkimas tampa įrodymu, kad apleistos, tačiau socialinių pėdsakų prisodrintos miesto erdvės gali būti sėkmingai transformuojamos kultūrinės veiklos labui. Tokia praktika gali būti plėtojama ne tik Žaliakalnyje Kaune, bet ir kitose savivaldybėse, siekiant tvaraus kultūros infrastruktūros atgaivinimo ir platesnės visuomenės auditorijos įtraukimo.
Socialinėse medijose atskleidus ketinimą apsilankyti parodoje, sulaukta klausimų, ar planuojama lankytis automobilių renginyje. Tokia asociacija atrodytų suprantama, nes „Lepus“ yra platesnės renginių serijos „Nepadorūs vakarai. BMW“ dalis. Vis dėlto asmeninis susidomėjimas – ne automobilių kultūra, o naujam kultūriniam etapui atsiveriančia Zanavykų turgaus erdve, kuri šioje parodoje tampa svarbi ir kontekstualiai, ir dėl semantinės terpės.
Nepriklausomai nuo to, ar konkrečioje miesto vietoje įsikuria restoranas, ar kino teatras, ar galerija, ją perimantys kauniečiai nuolat susiduria su individualizuotų vietos atminties pasakojimų gausa. Vieni prisimena vaikystės apsilankymus su tėvais ir išlikusius kvapų pėdsakus, kiti mini čia veikusią mėsinę ar kitą buvusią komercinę šios vietos funkciją. Iš esmės kinta tik meno ir vartojimo formos: nuo prekybinio santykio iki vizualinio bei kultūrinio patyrimo.
Šalia parodos erdvės mane pasitiko senbernarės Bitės skulptūra (jos autorius – skulptorius Lukas Šiupšinskas), rudens lietus ir pati kuratorė. Ekspozicijos viduje nebuvo jokių tiesioginių nuorodų į BMW automobilius, tačiau, panašiai kaip automobilių entuziastų subkultūrose, čia taip pat dominuoja vyrų pasaulis. Vis dėlto šį pasaulį reprezentuoja ne hegemoninių vaidmenų demonstravimas, o trapumo, atsipalaidavimo ir rūpestingu buvimu grįstos maskulinizmo išraiškos.
Parodai „Lepus“ būdingas itin kruopščiai apgalvotas erdvės ir kūrinių tarpusavio santykis. Kiekvienas žiūrovo žingsnis sukuria naują vizualinį kadrą, leidžiantį patirti įvairias menininkių Snieguolės Michelkevičiūtės bei Gerdos Paliušytės darbų ir architektūrinės aplinkos kompozicijas. Vaizdinių sankirtose ryškėja skirtinga reprezentacinė logika: vienur eksponuojami vaizdai primena kompiuterinių žaidimų žemėlapių topografiją, kitur atsikartoja ankstyvosios perspektyvos brėžiniams būdinga erdvinės logikos konstravimo sistema. Šis nuoseklus žvilgsnio vedimas formuoja tiek erdvės naratyvą, tiek žiūrovo patyrimo trajektoriją.
Parodoje „Lepus“ maskulinizmas konstruojamas kaip neapsaugotas, jautrus ir netgi metaforiškai „žydintis“, nutolstant nuo hegemoninių galios demonstravimo modelių. Zanavykų turgaus erdvė tampa fonu lepumui – jautrumui, kuris, kaip lot. lepus („kiškis“), prisijaukina laukinį pradą ir kviečia būti atviriems netobulumui bei kitoniškumui. Michelkevičiūtės fotografijose vyro kūnas netenka hierarchinės galios pozicijos ir priartėja prie gyvūniškumo plotmės. Tai ne išsigandęs ar susigūžęs „kiškis“, bet veikiau ramus ir savu kitoniškumu pasitikintis, prijaukintas subjektas. O Paliušytės darbuose kūniškumas kuriamas organiško bendrabūvio su augalais pagrindu: žmogaus kūnas fragmentuojamas, susipina ir vėl atsiskiria, formuodamas intymią sąveikos erdvę, kurioje vyriškomis laikomos pozos praranda galią ir išsisklaido.
Tokių vyriškumo reprezentacijų Lietuvos vizualaus meno srityje pasitaiko retai. Dažniau maskulinizmo vaizdiniai formuojami pasitelkiant galios demonstravimą, sporto kultūros simboliką, militaristinius kodus arba ironijos strategijas. „Lepaus“ ekspozicija siūlo alternatyvią naratyvinę kryptį, kurioje vyriškumui suteikiama lepi, pažeidžiama, tačiau autentiška išraiška. Vyras čia reprezentuojamas be dominavimo įtampos, be socialiai užkoduoto reikalavimo būti „stipresniam“. Taip formuojamas žvilgsnis, kuris ne disciplinuoja ir dehumanizuoja, o įteisina kitokio vyriškumo egzistavimą ir jo regimumą.
Erdvės apšvietimo sprendimai sukuria inkubatoriaus pojūtį, nes kiekvienas kūrinys įgyja pakankamai autonomijos pasakoti savo vizualinę ir konceptualią istoriją. Šviesos spinduliai, atspindžiai ir kontrastų žaismė įtraukia žiūrovą į ekspozicijos naratyvą, leidžiant jam tapti ne tik stebėtoju, bet ir aktyvia ekspozicijos dalimi. Nors tokio įtraukimo pojūtis gali būti interpretuojamas kaip moteriško trapumo patyrimas, kūnų politika šiame kontekste veikia kitaip: vyriškumas tampa jautresnis, pažeidžiamesnis, nei žiūrovo žvilgsnis, kuris jį fiksuoja ir interpretuoja.
Paroda demonstruoja, kad naujos meno erdvės Kaune yra ne tik būtinos kultūriniam miesto gyvenimui, bet ir geba organiškai sukurti žiūrovams įtraukią patirtį. Kaunas nuosekliai formuoja savitą kultūrinės regeneracijos naratyvą, kai ne pastatai inicijuoja meno patirtis, o meninės praktikos formuoja ir praturtina pastatų funkcionalumą bei simbolinę reikšmę.
Paroda veikia iki lapkričio 25 d.
Zanavykų turgus (Zanavykų g. 25, Kaunas)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
