Gebantis girdėti muziką

„Popsiškai“ nuteikiantis koncerto pavadinimas „Mitai ir legendos“ tarsi nuvertina susirenkančius į koncertą klausytojus. Matydama daugumą tų pačių veidų suprantu, kad atlikėjus sveikina melomanai, kurių pigiais pavadinimais nebereikia vilioti. Ir tarp kūrinių dalių neplojama, jeigu pranešėja nepatingi sudėtingesnės kūrinio formos korektiškai pristatyti.

Lapkričio 8 d. gausius klausytojus į Nacionalinę filharmoniją viliojo ne tik dirigento Victorieno Vanoosteno asmenybė, bet ir kaip visada puikiai apgalvota solidi koncerto programa. Šio dirigento koncertuose žaviuosi girdėdama kaskart naujomis spalvomis atsiveriantį Nacionalinį simfoninį orkestrą. Jo artistai – puikūs muzikai solistai. Tačiau Vanoostenas geba juos sutelkti konkretiems ansambliniams meniniams uždaviniams spręsti. Kadaise straipsnį esu pavadinusi „Kaip diriguoja, taip ir groja“. Neklydau. Tą sakau ir šiandien, jau nebe pirmą kartą girdėdama Vanoosteno įkvėptą muzikuojantį orkestrą, įtikinamai kuriantį kompozitorių stilistiką atliepiančias interpretacijas.

Koncerte skambėjo Claude’o Debussy simfoninis preliudas „Fauno popietė“ ir choreografinė poema „Žaidimai“ („Jeux“), Richardo Strausso simfoninė poema „Tilio Ulenšpygelio linksmos išdaigos“ („Till Eulenspiegels lustige Streiche“) bei Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll. Solistas Mario Hossenas.

Klausydamasi galvojau: kas suteikė Debussy muzikai to prancūziško „šarmo“? Vos penkios dienos tokiai solidžiai programai parengti rodo dirigento pasitikėjimą gerų muzikantų saviruoša, jų gebėjimu girdėti partnerius, jautriai ansambliuoti ir reaguoti į puikiai kūrinį pažįstančio dirigento sužadinamus impulsus, emocijas. Dirigentas pasiekia klausytojus kerintį „Fauno popietės“ skambėjimo efektą: lengvą žaismę, ore tvyrančius, besikeičiančius įvairiaspalvius garsynų debesis, kurie išnyra iš už horizonto, kartais formuojasi čia pat, tylos guolyje. Tikslių, išlygintų piano, pianissimo akordų, virpančio orkestro fone dirigentas leidžia skleistis solistams: ramiai, jų neskubindamas, išklausydamas, rasdamas reikiamus minties, pojūčių, būsenų įvaizdžius. Ilgos garsinės bangos ir atoslūgiai, kvėpuojančios pauzės, ramus mėgavimasis skambesiu leido pajusti muzikos saldybės svaigulį. 

„Jeux“ mūsų koncertų publikai žinomas mažiau. Kūrinio premjera įvyko Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“ 1913 m. gegužės 15 d., atidarant Rusų baleto sezoną. Deja, tuosyk kūriniui sėkmės nepelnė net ir žymiojo Vaclavo Nižinskio choreografija. Vis dėlto Debussy priėmė žymaus antreprenerio Sergejaus Diagilevo užsakymą naujam baletui, kuris turėjo būti toks neįprastas prancūzams, – ne mitas, bet kasdienio žmonių gyvenimo epizodai: sodas prieblandoje, jaunuolis ir dvi merginos ieško pamesto teniso kamuoliuko. Visi ryto rūke išnyksta.

Sunki partitūra atlikėjams, tačiau kaip, atrodytų, lengvai žaidžiama piano, pianissimo atspalviais! Su valso užuomina ekspresyviai įsiveržiama į forte erdvę iki ekspresyvaus, gęstančio dviejų smuikų suokalbio. Melodinės ląstelės per neskubius, skoningus rubato jungiamuosius epizodus buriasi į vis kitokius darnius medinių pučiamųjų ansamblius. Tiksli, bet neforsuojama artikuliacija netgi vizualizavo ir šio „žaidimo“ siužetą.

Svarbiausias Vanoosteno bruožas – dėmesys muzikai, vidinės jos harmonijos paieškos, pasitikėjimas muzikantais. Toks buvo ir Strausso šmaikštuolis Ulenšpygelis: lengvas, žaismingas. Puikiai muzikos dvasią perteikė orkestro solistai. Programėlėje pažymėtas tik valtorna solo grojęs Andrius Dirmauskas, tačiau pagyrų nereikia gailėti visiems pirmiesiems grupių balsams, ansambliams, orkestro koncertmeisterei Rasai Vosyliūtei. Tarsi įprasmindamas dramatišką „paskutinės dienos“ vyksmą, dirigentas teatrališkai baigė spalvingą muzikinį pasakojimą.

Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll Straussas sukūrė dar būdamas paauglys. Kūrinys Lietuvoje negirdėtas. Tad klausytojai galėjo susipažinti su kompozitoriaus kelio pradžia. Klasikinės muzikos pažinimą demonstravęs orkestruote, smuikui jau tada autorius suteikė daug laisvės, spalvų, patrauklios lyrikos.

Koncertą smuikui meistriškai atliko Niccolò Paganini muzikos, metodikos žinovas, puikus smuikininkas Mario Hossenas. Dar ir diriguojantis smuikininkas daug koncertuoja, bendradarbiauja su žymiausiais Europos orkestrais, vis naujus kūrinius įrašo plokštelėse, ypač gausiai – virtuozinius Paganini opusus.

Sužavėjo solo smuiku bisui atlikta bulgarų kompozitoriaus Pancho Vladigerovo „Daina“, pagriežta aistringai, nostalgiškai, asociatyviai. Mintyse iškilo „Giesmių giesmės“ eilutės: „Kas yra toji, kuri pasirodo kaip aušra, / Graži kaip mėnuo, spindinti kaip saulė...“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas).

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama