Tradicija, novatoriškumas ir garsų žaidimai

Šiųmetis „Gaidos“ festivalis nutolo nuo radikalių eksperimentų ir labiau žengė nuosaikumo bei retrospektyvos keliu. Daugelis renginių vyko didžiosiose, orkestrinei muzikai skirtose salėse (Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir LVSO koncertų salėje), o tai lėmė ir tradiciškesnę raišką – orkestras, choras, solistai. Nors pora koncertų surengta ir alternatyviose erdvėse (LMTA teatro salėje bei menų fabrike „Loftas“), bendras festivalio skambesys buvo orientuotas į platų, bet kartu konservatyvesnį klausytojų ratą.

Kita ryški tendencija – festivalio veidu tapę kviestiniai solistai. Afišose dominavo pasaulinio garso žvaigždės ir virtuozai, kartais nepelnytai užgoždami programą ar mažiau žinomus, bet ne mažiau ryškius atlikėjus. Tą bylojo ir festivalio fokuse atsidūrę kompozitoriai Pascalis Dusapinas, Andersas Hillborgas ir Helen Grime. Nors Dusapino ir Hillborgo stiliai skirtingi (Dusapinas linksta į minimalistinę, asketinę raišką, o Hillborgas kuria plačias faktūrines erdves), jų kūriniai skambėjo bene visuose orkestriniuose koncertuose, palikdami mažiau vietos stilistinei įvairovei, kurią kasmet „Gaidos“ publika tikisi išgirsti.

Festivalio tema „Recycling and Crossover“ („Perdirbimas ir susikirtimas“) atspindėjo muzikinio tvarumo idėją, kai kompozicijose naudojama jau egzistuojanti kūrinių medžiaga, susiduria stiliai ar instrumentuotės ir iš to sukuriama kažkas naujo. Tai programose pasireiškė dvejopai. Pirma, muzikinis „perdirbimas“ virto aštroku stilių susikirtimu: kontratenoras Jakubas Orlińskis programoje „#LetsBaRock“ baroko arijas jungė su džiazo ir hiphopo ritmais, o tenoras Edgaras Montvidas atliko lyriškų romantizmo ir 7-ojo dešimtmečio roko dainų perdirbinius. Lietuvių kūryboje pasinaudota citatomis: Algirdo Martinaičio kūrinys „Šventasis pavasaris“ baigėsi Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ citata, o Vytautas Germanavičius savo kompozicijoje „Twilight Tide“, remdamasis liaudies dainų intonacijomis, paslėpė Čiurlionio citatą.

Buvo paliesta ir gamtosauginio tvarumo tema. Nors šių konotacijų buvo nedaug, kaip ryškiausias galima išskirti Egidijos Medekšaitės premjerinį „Prakanda“, Michało Jacaszeko „Catalogue des Arbres“, Fazilo Say „Mother Earth“ ir netiesiogiai Mārtiņo Viļumo „Sometimes A Wild God“.

Bandysiu pateikti labiausiai įstrigusių akimirkų mozaiką. Apie Orlińskio pasirodymą žinia pasklido dar balandžio mėnesį, o pats koncertas tapo „Gaidos“ festivalio preliudu. Besidomintiems senąja ir barokine muzika arba nors sykį leidusiems jutubo algoritmams tekėti sava vaga, šis vardas ir veidas tikrai atpažįstamas. „#LetsBaRock“ programa pritaikyta plačiajai publikai – žinomos baroko arijos ar dainos čia įgavo džiaziško skambesio su ritminiu hiphopo prieskoniu. Atlikimas, be abejo, meistriškas, ir barokinės, ir džiazinės improvizacijos tikrai puikios. Tiesa, nieko naujo muzikantai neišrado, bet apskritai tai buvo labai kokybiškos muzikos vakaras. Na ir, žinoma, draugėms, kurios matė nuogą Orlińskio petį „Agrippinoje“, galėsiu girtis, kad mačiau jo salto.

Nacionalinėje filharmonijoje vykęs festivalio atidarymo koncertas su Vytauto Germanavičiaus premjeriniu „Twilight Tide“ išsamiau jau aptartas „7 meno dienose“ (Nr. 33 (1568), 2025-10-24), taip pat tenka prisipažinti, kad keletą renginių praleidau: Carlo Craigo užsukau pasiklausyti tik valandėlei, neapsilankiau tenoro Edgaro Montvido bei pianisto Andriaus Žlabio ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertuose. Pastarajame pirmą kartą nuskambėjo plačiai aptarinėjama ryški Kristupo Bubnelio kompozicija „Substantia Innominata“, kurią Rūta Gaidamavičiūtė savo recenzijoje (lrytas.lt) vadina „meistro darbu“, o solavusiam klarnetininkui Rimvydui Savickui numato šlovingą ateitį. Be to, skelbtas įžymaus altininko Lawrence’o Powerio koncertas buvo atšauktas, tad jį ir Arvydo Malcio premjerą tikiuosi išgirsti vėliau.

Smuikininkės Carolin Widmann, violončelininko Glebo Pyšniako ir LNSO (dirigavo Gediminas Gelgotas) koncerte skambėjo Dusapino ir Hillborgo kompozicijos bei Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei. Pastarasis išsiskyrė naratyvumu, o Hillborgo smuiko koncerto kulminacijoje sužavėjo netikėtai sukurta nepaprasta solistės ir pirmojo smuiko energijų sintezė.

Violončelininko Nicolo Altstaedto ir choro „Polifonija“ koncerto bendra nuotaika buvo meditatyvi, romi, kviečianti susikaupti. Gal ir dėl to Algirdo Martinaičio premjerinis kūrinys tapo gaivališku atokvėpiu. „Šventasis pavasaris“ įnešė visai kitokio, oratòrinio skambesio, martinaitiško lietuviškumo, kurio, pasirodo, buvau pasiilgusi.

Lenkų kolektyvas „Kwartludium“ surengė vienintelį „Gaidos“ audiovizualinį performansą. Čia vertėtų išskirti keletą dalykų: laiką, percepciją ir laiko percepciją. Egidijos Medekšaitės premjerinio „Prakanda“ (sanskrito kalboje reiškia medžio kamieną nuo šaknų iki šakų) idėja – įspūdingas medžių rievių vaizdas. Kaip anotacijoje rašo kompozitorė, „muzikoje šiuos vaizdus perkėliau į daugybę garsinių raštų, o kūrinio struktūra paremta nepriklausomomis melodinėmis linijomis, kurių kiekviena turi savo laiką, aukštį, tembrą ir artikuliaciją“. Klausantis kūrinio tam tikra prasme galima patirti laiką. Prie atsikartojančių melodinių linijų vis pridedama kita, per kūrinio faktūrą leidžianti pajusti tarsi kiekvieną kamieno rievę ir nuo jų gausos iškylantį laiko „tankį“. Michało Jacaszeko „Catalogue des Arbres“ (įkvėpto Olivier Messiaeno „Paukščių katalogo“) bazinė medžiaga yra ne kompozitoriaus išgirsti ir užrašyti garsai, bet iš medžio vidaus, iš jo perspektyvos patirtas garsynas, užfiksuotas įrašų lauke metu.

Dar vieną išties intriguojančią programą parengė Lukas Geniušas, Anna Geniušienė ir Gabrielis Prokofjevas. Pirmoje koncerto dalyje, kai pianistų duetas atliko amerikiečių kompozitorių programą, išryškėjo šių atlikėjų charakterių skirtumai, kartu ir gebėjimas išlaikyti balansą tarp jėgos ir energijos bei skaidraus švelnumo. Antroje dalyje prie Geniušo scenoje prisijungus Prokofjevui, atsiskleidė šio kompozitoriaus ir garso menininko kūriniuose vyraujančios sociopolitinės temos. Antai kūrinys „HOWL“ elektronikai ir fortepijonui, pasak autoriaus, „tyrinėja naujųjų technologijų sprogimą kaip kanalą įvairioms protesto bei opozicinio judėjimo formoms, tačiau taip pat atskleidžia šių technologijų dvilypumą, polinkį į korupciją ir chaosą“. Kompozicijos, atliekamos šių dienų kontekste ir iš naujo permąstomos scenoje, ne tik baugina tuo, kad išlieka aktualios, bet tarsi tampa ir naujų grėsmių simboliais. Prokofjevo muzika, ypač nedidelėje filharmonijos erdvėje, publikai gali kelti iššūkių savo intensyviu skambesiu ir muzikine kalba, tačiau grynai elektroninių, kartais netgi eksperimentinių kūrinių adaptacijos fortepijonui ir elektronikai puikiai įsiliejo į bendrą kontekstą, buvo perteiktos meistriškomis tiek Prokofjevo, tiek Geniušo interpretacijomis.

Fazilo Say ir LNSO koncertas paliko labai ryškių ir, vis dėlto, dviprasmiškų įspūdžių. Pirmoje dalyje tarp Hillborgo kompozicijų nuskambėjo pirmą kartą atliekamas Mārtiņo Viļumo koncertas saksofonui ir orkestrui „Sometimes A Wild God“. Čia sužibėjo solistas iš Latvijos Arvydas Kazlauskas, atlaikęs bene visą kūrinio emocinę ir techninę naštą. Orkestrui buvo patikėta tarsi tvyroti virš žemės, publikai atidžiai stebint ekspresyvią saksofono kelionę – lyg susidūrimą su pirmapradžiais reiškiniais, deformuojančiais realybę ir sužadinančiais neramią nuotaiką. Tačiau antroji koncerto dalis su Say „Mother Earth“ po girdėtos ekspresyvios sonoristikos atrodė kaip lengva, melodinga, kinematografiškai iliustratyvi muzika. Nepaneigsi, publikos akivaizdžiai jau pamėgto atlikėjo garso valdymas nepriekaištingas, tačiau pats kūrinys, interpretacija ir teatrališka plastika neįtikino. Tam tikra prasme netgi nuliūdino: nesuprantu kodėl, pavyzdžiui, Hillborgo kūriniai nėra pernelyg sudėtingi klausytojui, bet publika, rodos, pasiduoda po pirmo „siauresnio“ intervalo...

Arvo Pärto 90-mečiui skirtas koncertas, kuriame atliktas jo „Kanon pokajanen“, man buvo viena įspūdingiausių patirčių. Aišku, Latvijos radijo choras (dirigentas Kaspars Putniņš) įrodė, kad „Grammy“ užsidirbo pelnytai, tačiau svarbiausia šiame koncerte buvo ilga, nepertraukiama, grynai muzikinė patirtis – kūrinio eiga skatino visąlaik aktyviai klausytis ir būti toje nenusakomoje muzikinėje erdvėje. Ypač savo sakraliniuose kūriniuose Pärtas sugeba klausytoją panardinti į tokią būseną.

Taigi, nepaisant pasigesto iššūkius keliančio skambesio, toks savotiškas sugrįžimas prie šaknų festivalyje leido iš naujo patirti simfoninės muzikos unikalumą ir atrasti dar negirdėtus vardus. Šiųmetė „Gaida“ sėkmingai išnaudojo „Recycling and Crossover“ temą, pasiūlydama įdomių stiliaus hibridų, o šios patirtys skatino permąstyti šiuolaikinės muzikos santykį su tradicija.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama