Pikseliuoti tapatybės liudijimai

Kiekviena karta turi savų reliktų, unikaliai apie ją liudijančių, – ar tai būtų tam tikro žanro kino filmai, ar muzikos, prozos ir poezijos kūriniai, ar akcijos, vyksmai, idėjos, kurios sklando ir apie kurias norisi garsiai rėkti. Kažkada pagrindiniu liudijimu tapdavo per visur nuvilnijanti srovė – romantizmo, ekspresionizmo, impresionizmo, klasicizmo (įterpkite meno sroves, kurias pamenate). Anksčiau apie būvį ir būtį iškalbingai pasakodavo paveikslai ir prozos puslapiai, o dabar, būnant vidur vaizdinio posūkio ir tarp apie viską transliuojančių medijų, tokiais reliktais greta meno taptų feisbuko „postai“, „memai“ ir instagraminės karuselės. Prieš porą ar trejetą dešimtmečių iš pikselių išplaukę kasdienybės ritualai atsidurdavo skaitmenoje – mėgėjiškai nufilmuotuose vaizduose, dažnai lengvai drebančiuose, su netobula kompozicija. Bet šitame netaisyklingume ir slypi galimybė patirti tą lūžtančio laiko tikrumą ir užčiuopti pačią buvimo ir dar nesulaužyto žvilgsnio esmę. Tokiais vaizdais ir operuoja režisierius Karolis Kaupinis naujosios operos kūrinyje „Dainų šventė“, pristatytame 9-ajame šiuolaikinės operos festivalyje NOA, kviesdamas pamatyti, iš kokių fragmentų dėliojosi dabar jau „tram plius“ kartos tapatybė, kartu su jų bendraamže jauna nepriklausoma Lietuva.

Įžengę į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę žiūrovai pirmiausia pamato it membraną peršviečiamą medžiagą, pridengiančią stilizuotą įrašų studiją primenančią scenos gilumą (scenografė Sigita Šimkūnaitė), kurioje čia ir dabar gimsta muzika – melancholiškai plaukianti, šiek tiek psichodeliška ir tiesiog panardinanti. Kristupas Gikas (fleita, patefonas), Arminas Bižys (saksofonas), Simonas Kaupinis (tūba), Paulius Vaškas (elektrinė gitara), Arnas Mikalkėnas (perkusija) valdo ne tik savo instrumentus, bet ir nemažą dalį „Dainų šventės“ emocinio fono, atmosferos, kuri, atrodo, bet kada gali imti trupėti, virpėti, nostalgiškai graudinti ir meditatyviai nusklęsti kartu su vaizdais į tą dar ką tik gimusią Lietuvą ir jos atmosferines kertes. Vis į gelmes, į net savotišką informacinę tylą ir į „čia ir dabar“ besiremiantį buvimą.

Ta membraniškai peršviečiama medžiaga, tampanti mediumu tarp pikseliuotos užgimstančios tapatybės, kurią gali liudyti žiūrovas, ir muzikinio vyksmo, spektaklyje įgyja ekrano funkcionalumą. Jis padalintas į tris dalis, transliuojantis vaizdą po vaizdo – kartais kartu, bet dažniau atskirai, po vieną, fragmentais išskaidant žiūrinčiojo žvilgsnį. Ir nors fragmentai bei vaizdai paskiri, jiems būdinga pakankamai aiški seka ir logika, kurią būtų galima sutalpinti į „nuo gimimo iki mirties“ apibrėžtį. Tik mirtis čia gal labiau metaforiška, susijusi su eros pabaiga, o ne fiziniu išnykimu. Nors, jau žvelgiant už kūrinio ribų, kameros ilgainiui patyrė transformaciją, medžiaga iš vaizdajuosčių persikėlė į visokiausius „debesis“, o vaizdo fiksavimo priemone tapo dėžutė, kuria galima ne tik filmuoti ar fotografuoti, bet ir susisiekti su pasauliu įvairiausiais formatais.

Kaupinis „Dainų šventėje“ iš senų „naminių vaizdelių“ dėlioja patirčių, su kuriomis augo ir per kurias perėjo ir vaikai, gimę prieš pat nepriklausomybę ar tuoj po jos atkūrimo, ir pati Lietuva, koliažą. O jame – įvairiausi į bendrą paveikslą susipinantys patyrimai, ritualai ir simboliai: gimimas, krikštynos, šarvojimas, laidotuvės, mišios, Kūčios, gimtadieniai, kelionės, grojimai, konkursai, susibūrimai, susidūrimai, susitikimai, svetingumas, vaišingumas, kolektyvinis televizoriaus žiūrėjimas, kaimas, miestas ir... pačios Dainų šventės (tos tikrosios) stebėjimas. Kad ir kaip žiūrintysis maitinamas nostalgija ir pikseliais, Kaupinis geba nepamesti ironijos bei gebėjimo pastebėti gyvenimo absurdą – kai po žiemos švenčių akimirksniu eina šarvojimas ir laidotuvės (ar šiais laikais dar kas besifilmuoja ir besifotografuoja su „nabašniku“?), kai šeimos automobilinės kelionės po Europą metu girdime visą komentarų laviną, o Monakas aplankytu laikomas tiesiog jį pravažiavus, kai kartu vyksta ir gyva Dainų šventė, ir transliuojama per televizoriaus ekraną, kai po keleto dešimtmečių susitinka du kartu nuo vaikystės žaidę draugai, ir kaipgi čia be butelio?. Užsiliūliuoti saldžia nostalgija būtų nuodinga, o ir neteisinga: juk gyvenimas – ne vien iš cukraus, kabinamo rožiniais akiniais pasidabinus.

Kaupinis „Dainų šventėje“ geba priminti ne tik apie siejančias patirtis ir laikmečio blyksnius, bet lyg ir apie patį buvimą „čia ir dabar“, kai medija buvo tik priemonė, šiek tiek įžaidybinanti kasdienybės patirtį ir padedanti išsaugoti atminimą, o ne atributas, kurį kas dieną godžiai ryjame ir jame esame. Kiek esame „čia ir dabar“ ir kiek – įkritę į nesibaigiantį nuomonių, nuotraukų, naujienų, melagienų, reklamų srautą? Kiek esame apčiuopiamoje tikrovėje, o kiek pakibę kartu su terabaitais duomenų „debesyse“? Kiek vis dėlto esame „mes“, o kiek – savo versijos, skirtos kamerai, nušlifuotos ir pagražintos? Kameros, kaip stebėtojos, buvimas keičia ir pačią žmogiškąją patirtį, lyg priverčia užsidėti dar vieną kaukę (nors, jei esame patys sau atviri ir teisingi, pasiryžę intymiai žengti į susidūrimą su pasauliu, tos kaukės ir neprireikia).

Iš pikselių tapatybę dėliojanti, nostalgijos koridoriais vedžiojanti „Dainų šventė“ galiausiai, atrodo, ir bando priminti apie atsivėrimo patirčiai svarbą – nes iš ko vėliau patys dėliosime savosios patirties koliažus ir liudijimus? Jei vien iš „selfių“ ir „influencerių“ reklamų – būtų šiek tiek liūdna.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama