Ieškau ne efekto

Spalio 21 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko jūsų solo rečitalis. Programoje – kūriniai, kuriuos anksčiau atlikote Anykščiuose, Kaune, paskui Suomijoje, Utenoje. Kaip sudarėte programą būtent šiam „Ugningo rečitalio“ koncertui?

Šią programą, kurioje skamba Johanno Sebastiano Bacho, Andrijaus Štoharenkos, Vytauto Barkausko ir mano kūriniai, šiais metais sudariau kaip vieną iš keturių skirtingų programų, kurias turėjau „laikyti pirštuose“ visas vienu metu. Pagalvojau, kaip gerai, kad esu baigęs Konzertexzamen kursą, prilygstantį aspirantūrai, kada reikėjo atlikti tris skirtingas programas: vieną kolokviumui, antrą su orkestru, o trečią – solo koncertą (baigiau studijas Hamburge 1997-aisiais). Taigi žinau, kaip reikia palaikyti formą, pakartoti kūrinius, juos tobulinti, šlifuoti ir numatyti galutinį variantą, kaip tai turėtų įvykti. Jūsų minėta solinė programa egzistuoja šalia fortepijoninio trio programos – Antoníno Dvořáko „Dumky“ ir pirmojo Franzo Schuberto trio, jie trunka po keturiasdešimt minučių. Kitą programą šiais metais atlikau Hamburge, pilyje, per Lietuvos kultūros savaitę, ją parengiau su Julia Bochkovskaya. Tai buvo visiškai negroti Vlado Jakubėno, Konstancijos Brundzaitės, Antano Račiūno ir Juozo Gruodžio kūriniai. Norėjau, kad nebūtų sovietinės nomenklatūros kūrinių, siekiau parodyti kūrybinį lygmenį, kurį turėjome iki okupacijos. Ir ketvirta, paraleliai vykdyta programa – Monikos Sokaitės keturių dalių kūrinys smuikui ir kameriniam orkestrui, skirtas Ugnei Karvelis paminėti, atliktas Kintų festivalyje.

Per pandemiją maniau, kad solinis mano periodas baigtas, gal reikėtų persimesti į filosofiją ar kompoziciją, bet dabar žiūriu – man visai gerai sekasi. Po koncerto Utenoje ir mano „senbernio koroninių malkų“ – humoristinės parodėlės, kurioje aš sudeginsiu malkas kaip tikras pagonis, – skrisiu į Ohajo universitetą, į Atėnus, ten vėl griešiu šią solinę programą. Su vietiniais studentais dar surengsime filosofinių diskusijų. Ir paskutinis renginys – nusilenksiu lietuvių bendruomenei Bostone, kuri man taip gražiai padėjo įvykdyti Lietuvos tūkstantmečio programą. Labai tikiuosi, kad dar liko gyvų senjorų, su kuriais apsikabinsim, iš džiaugsmo apsiašarosim, ir tada jau skrisiu atgal į Hamburgą. Ten manęs laukia išalkę studentai, su kuriais rengsime programas žiemos atsiskaitymui. O tada – Kalėdos, ir viskas, metai pralėkė...

Pandemija daug kam sukėlė grėsmę, atlikimo menui tai buvo itin didelis išbandymas, koncertai vyko tuščiose salėse... Tikėkimės, tai daugiau nepasikartos. O ką dar pridurtumėte apie koncertą Vilniuje – juk jis buvo jūsų sugrįžimo į Vilnių akcentas.

Šis koncertas man nepaprastai svarbus kaip vilniečiui, nes čia pastarąjį kartą kaip solistas grojau 2012 metais, per paskutinį mano organizuojamą „Alternatyvos“ festivalį, kuris buvo skirtas šeimai, šeimos institucijai, – ji yra vienas svarbiausių mūsų visuomenės dalykų, pirmoji plyta, iš ko susideda mūsų bendras buvimas.

Tada griežėte su Donato Katkaus vadovaujamu Šv. Kristoforo orkestru. Simboliška, kad ir šįmet maestro atėjo į jūsų pasirodymą ir parašė gražų atsiliepimą LRT portale: „Manau, kad koncerte nuskambėjusi premjera – „Šventoji ugnis“, skirta Romui Kalantai, yra mažas šedevras, kur niekas nerodoma, o viskas reiškiama. Esu M. Švėgždos von Bekkerio kūrinių smuikui fanas. Tie kūrinėliai – be technologinės kompozicinės pozos, skirti intymiems susitikimams, nes visuomet savi, jaukūs ir tikri.“ Taip pat jis atkreipė dėmesį į jūsų griežimo lygį, idealiai švarią intonaciją, puikią artikuliaciją be vienos klaidelės – tai darė įspūdį.

Donatas Katkus – Lietuvos muzikos grandas, jis vienas yra kaip institucija. O kiek jis kamerinės muzikos išleidęs į pasaulį! Jo sukurtas orkestras, iškovota salė, pinigai – jam buvo labai sunku. Būtina paminėti, kad tada man teko rinktis, kaip sakoma, „tarp buroko ir žirnio“, tai yra Lalo koncerto filharmonijoje arba koncerto su Šv. Kristoforo orkestru, o juk naujas kolektyvas nebuvo noriai pripažįstamas. Pasirinkau Katkaus palaikymą ir, kaip jis dabar parašė, tapau disidentu. Buvau jaunas vaikigalis, atvykęs iš Vakarų, kalbėjau laisvai, nieko nebijojau. Daug kam buvau nepatogus, o su manimi nuoširdžiai bendravo tie, kuriems iš manęs nieko nereikėjo – Leonidas Donskis, Irena Veisaitė, Darius Kuolys, Rolandas Rastauskas... Tai asmenybės, kurios nieko nebijojo ir kurios galėjo atvirai bendrauti.

Jūs ir pats esate tokio rango, plačiai alsuojanti asmenybė, ir minėti asmenys atitiko tą patį lygį.

Esu nuomojęsis filharmonijos salę, kad galėčiau atlikti Alfredą Schnittkę, bet manęs ši institucija niekada nėra pakvietusi groti. Meno pasaulis pats nemaloniausias savo konkurencinėmis kovomis; būtent į visa tai aš niekada nelindau. Aiškiai matau, iš kur viskas kyla, – iš to paties sovietizmo. Pavyzdžiui, tikri socialdemokratai buvo prieš karą: mano senelis įmokėdavo socialdemokratams pinigų į iždą, nes buvo kovojama už moterų teises, kad jos galėtų dalyvauti rinkimuose. Mano senelis buvo aristokratas. Taigi anuometiniai Kauno socialdemokratai, apie kuriuos aš žinojau, ir dabartiniai, buvusi komunistinė nomenklatūra su visais vaikais ir prijaučiančiaisiais, – du skirtingi dalykai. Trisdešimt penkerius metus mes šliaužiame, vis kažkas nutylėta, neišsišnekėta, vis kažko bijoma. Ar man įdomu tame maudytis?

Dabar turime kone naują Sąjūdį, kol kas kultūrinį, bet su aiškia politine potekste. Pats juk irgi dalyvaujate Kultūros asamblėjos veikloje?

Man gerovės valstybė ne tada, kai pribarška pinigų į sąskaitą, o kai visiems tiems, kurie yra silpniausi, ligoti, senukai ar neįgalūs, patys mažiausi, mažumos, – kai tai daliai visuomenės yra gerai. Tada man prasideda gerovės valstybė. Apie tai mąsčiau per pandemiją savo kaimo glūdumoje ir apie tai mano paroda-performansas Klaipėdoje. O dėl Kultūros asamblėjos ir to, kas dabar vyksta, – man patiko prezidentės Dalios Grybauskaitės pasakymas: ‚Aš to nekomentuosiu.“ Kartais aplinkui esančiai konjunktūrai geriau mažiau žinoti. Tai rimta kova, ir jinai tęsis tol, kol visa tai, kas iki šiol nebuvo išspręsta, kas trukdė Lietuvos kultūrai – ir menams ir kultūrai plačiąja prasme, – išsispręs. Tą trikampį ženklą prisiklijavau ant miegamojo lango ir dėvėjau ant drabužių koncerto metu. Pas mane vis dar kabo Ukrainos vėliava. Svarbu ir tai, kad vienijasi ne tik menai, bet ir kitų veiklos sričių žmonės. Dabar svarbiausi du dalykai: pirma, ministerijoje neturi likti nė vieno „Nemuno aušros“ atstovo – jokių nuolaidų. Antra, kol vyksta kova dėl mūsų prioritetų, kviečiame nekviesti jokių politikų į renginius, nesifotografuoti su jais, neprašyti kalbėti renginiuose ir pan. Eliminuokime tuos politikus ir jų ruporus iš kultūros lauko.

Grįžkime prie koncerto Vilniuje. Jame skambėjo naujas jūsų kūrinys „Šventoji ugnis“, skirtas Romui Kalantai. Koks jausmas sugrįžti į Šv. Kotrynos salę ir, beje, ar akustinės jos savybės tiko premjerai?

Donatas Katkus, Mindaugas Bačkus, Robertas Šervenikas ir Vytautas Lukočius – su visais man teko čia padirbėti, dėkingas visiems, kurie mane vertino. Donatui esu dėkingas už kiekvieną pasirodymą šioje salėje. Po paskutinio koncerto su Dana Pomerancaite ir Jurijumi Mazurkevičiumi prieš trylika metų Katkaus atėjimas šį spalį man buvo simboliškai svarbus.

Pažįstu šią bažnyčią, joje yra architektūrinė dalis tarp bokšto, kuris turi savo kupolinę erdvę, tada eina pusiau arka, siejanti tą altorinio bokšto dalį su visa bažnyčios sale; virš įėjimo yra vargonai, kurie sudaro trečią dalį. Taigi, jeigu pradedi skleisti garsą tarp altorinio kupolo ir salės, visa tai susimaišo kaip centrifugoje ir garsą numeta toliau už vargonų. Kai visa tai sugrįžta atgal, neturi nė sekundės galimybės išgauti švarią garso pradžią. Esu labai dėkingas koncerto organizatorei Vilmai Plepytei-Misiukonienei, kad ji surizikavo ir leido man eksperimentuoti su atlikimo vieta bažnyčioje. Tai siena tarp dviejų sakyklų. Draperija virš lango dar sugėrė šiek tiek garso ir suteikė teatro nuotaikos. Garsas sklido į priekį, publika viską girdėjo ir buvo nustebusi. Jeigu vėl ten grosiu su savo fortepijoniniu trio, kelsimės į tą pusę. O „Šventojoje ugnyje“ padėjau į šalį indonezietišką stryką ir pabandžiau visus uždavinius įvykdyti su įprastu stryku. Radau būdą, o pabaigoje atsirado maža štrichų ir frazuotės korekcija, nebenaudosiu surdinos, nes supratau, kad col legno užteks. Pakeitimus dariau per repeticiją prieš pat koncertą, nes tik čia, bažnyčioje, egzistuoja tos trys su puse sekundės aido. Pataisymai visada ilgainiui nusistovi.  

Taip gimsta interpretacijos... O žvakė buvo uždegta?

Taip, ji įrašyta į partitūrą. Tarp matricos variacijų mintyse suskaičiuodavau sau keturias ketvirtines pauzes; taip kūrinys tapo monolitinis, kodas suskambo.

Ar turite planų parašyti naują kompoziciją, gal dedikuotą kokiam brangiam žmogui, ar gal sukurti naują tarpdisciplininį projektą?

Kol kas neplanuoju, išskyrus trio MAR pasirodymus (Martynas Švėgžda von Bekkeris, smuikas, Matthias Veitas, fortepijonas, ir Rolfas Herbrechtsmeyeris, violončelė, susikūrė ir koncertuoja nuo 2022 m. – D. T.). Žiema tinkama apmąstymams. Muzikas turi ne tik būti turtingas savo vidine pasaulėjauta, pasaulėgirda, viską techniškai įvykdyti, bet siekti, kad tie pasauliai, kurie kartu susilieja, taptų paklusnūs vieni kitiems. Vyksta lydymosi procesas, vokiečiai sako – zu schmelzen. Muzikuodami trio mes girdime vienas kitą, mums nereikia nieko aiškinti. O festivalių kaip grybų pridygę, jau nebedarysiu to, kas užima begales laiko derinant įvairius dalykus. Man įdomiau bendrauti su protingais, gabiais žmonėmis tam tikromis temomis, rūpi tarpdisciplininis sinestetinis veiksmas, kai įsijungia skirtingos menų apraiškos. Net norėtųsi sukurti naujų, su kibernetika. Bet aš ieškau ne efekto; norėčiau per sinestetiką atrasti naujas muzikos meno formas.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama