Kino svarba neturėtų būti pervertinama

Humoras – gynybos forma prieš bejėgiškumą istorijos, kuri yra begalinė žudynių serija, akivaizdoje, sako Radu Jude, vienas įdomiausių šiuolaikinių režisierių. „Scanoramoje“ galite pamatyti net du šio rumunų režisieriaus filmus – „Drakula“ ir „Kontinentalis, 2025-ieji“. Pateikiame Januszo Wróblewskio ir Jude pokalbio, publikuoto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.

„Kontinentalis, 2025-ieji“ nufilmuotas „iPhone“ telefonu vos per dešimt dienų. Esu girdėjęs nuomonių, kad rezultatas neapgalvotas, netgi mėgėjiškas, o tai stebina, turint omenyje, jog sukurta apdovanojimus pelniusio režisieriaus.

Sprendimas naudoti „iPhone“ ir greitas gamybos tempas buvo grindžiamas pirmiausia ekonominėmis priežastimis. Tuo pačiu metu dirbau prie „Drakulos“, kurio biudžetas buvo daug didesnis. Jauni kino kūrėjai dažnai skundžiasi lėšų ir įrangos trūkumu, svajoja apie 35 mm kameras. Norėjau jiems parodyti, kad ilgametražį filmą galima nufilmuoti mobiliuoju telefonu. Kartą vienas iš mano studentų pasakė: tu taip sakai, bet pats to nedarai. Dabar galiu atsakyti: aš tai padariau. Tai leido išvengti ilgo finansavimo paraiškų teikimo proceso. Laikydamiesi įprastos tvarkos, šį projektą būtume užbaigę galbūt per trejus metus. „Drakulos“ komandai ir aktoriams pasiūliau dirbti be atlyginimo mainais už dalį pelno, ir visi sutiko.

Istorija vyksta Kluže-Napokoje, Transilvanijoje, regione, pasižyminčiame sudėtinga rumunų ir vengrų istorija. Pagrindinė veikėja Orsolija yra vengrė. Ar tai svarbi detalė?

Iš pradžių norėjau sutelkti dėmesį į universalų iškeldinimo ir būsto krizės siužetą. Tačiau kai Orsolijos vaidmeniui pasirinkau Eszter Tompą, kuri yra vengrų kilmės, istorija įgavo įdomų kontekstą. Transilvanijos praeitis audringa: ji priklausė Vengrijai, o po Pirmojo pasaulinio karo buvo prijungta prie Rumunijos. Šios įtampos jaučiamos iki šiol, laimei, civilizuota forma. Didžioji istorija daro įtaką mažoms, asmeninėms istorijoms. Radikalėjančios politinės nuotaikos Europoje rodo, kad visa tai turi didžiulį poveikį dabarties įvykiams.

Jūsų filmai apibūdinami kaip politiniai ir socialiai angažuoti. Tuo pačiu metu interviu teigiate netikintis, kad menas gali iš tiesų pakeisti pasaulį. Tuomet kokia yra kino funkcija?

Kino svarba neturėtų būti pervertinama. Jo funkcija yra labiau subtiliai testuoti visuomenę, užduodant klausimus ir priverčiant reflektuoti. Man kinas – mąstymo būdas, tyrimų įrankis. Mano filmuose dažnai nagrinėjamos temos, apie kurias kiti nenori kalbėti, pavyzdžiui, Rumunijos bendrininkavimas Holokauste ar romų vergovė. Tai darau, nes manau, kad šios temos kelia baimę bei kaltės jausmą ir nėra išspręstos. Tačiau išsigąsčiau, jei menas turėtų galią keisti pasaulį, – tai per didelė atsakomybė.

Refleksija, jei yra nuoširdi ir gili, veda prie pokyčių.

Žinoma, ypač todėl, kad istorija nėra užbaigtas skyrius; ji toliau formuoja ir netgi kuria mūsų tapatybę. Rumunijoje, kaip ir Lenkijoje, santykiai tarp visuomenės ir istorinės atminties įtempti. Žmonės dažnai suvokia diskusijas apie skausmingus įvykius, pavyzdžiui, pogromą Jasuose ar Jedvabne, kaip puolimą prieš jų nacionalines vertybes. Tačiau norint suprasti, kas mes esame šiandien, manau, būtina kelti šiuos klausimus. Jei apie tuos įvykius jau būtų sukurta dvidešimt filmų, aš tikriausiai jų neaptarinėčiau. Bet kadangi kiti apie tai nenori kalbėti, jaučiu poreikį pasisakyti.

Orsolijos motina atvirai reiškia susižavėjimą Viktoru Orbánu, o pati Orsolija jo valdymą vadina fašistiniu. Ar jūs pats taip pat manote, kad Vengrija fašistinė valstybė?

Taip, sutinku su šia nuomone. Ar tai provokacija iš mano pusės? Kad būtų brandi, visuomenė turi sugebėti priimti kritiką.

Kaip vertinate Donaldo Trumpo prezidentavimą? Ar augantis MAGA judėjimas daro įtaką nuotaikų pokyčiams Vidurio ir Rytų Europoje?

Trumpo sugrįžimas į valdžią kelia baimę, nes jo požiūris ir pareiškimai įteisina mąstymą, kuris iki šiol buvo laikomas nepriimtinu. Kai Trumpas kalba apie Grenlandijos aneksavimą arba siūlo paversti Gazos Ruožą rojumi amerikiečių nekilnojamojo turto vystytojams, radikalūs Rumunijos politikai jaučiasi skatinami svajoti apie Ukrainos teritorijų užėmimą. Tai beprotybė. Staiga liberalios demokratijos modeliai, kuriais kadaise tikėjome, pradeda nykti. Rumunijoje, kuri visada buvo tarp Rytų ir Vakarų, tokie modeliai ypač svarbūs. Rusijos propaganda ir ekstremistų pasisakymai pradeda rasti derlingą dirvą. Kai kurie jau sako, kad karą išprovokavo Ukraina. Tikiuosi, Ukraina laimės, bet situacija kelia didelį nerimą.

Gyvenate Bukarešte ir dažnai pabrėžiate savo prisirišimą prie šio miesto, kuris jūsų filmuose yra beveik atskiras personažas. Koks jūsų asmeninis ryšys su šiuo miestu?

Man labai patinka vaikščioti po Bukareštą, esu šiek tiek flâneur. Kadangi viešasis transportas prastas ir yra daug automobilių, stengiuosi vaikščioti pėsčiomis, jei turiu nueiti mažiau nei dešimt kilometrų. Tai leidžia pastebėti detales, kurios vėliau atsiduria mano filmuose. Iš tiesų Bukarešte daug žodinės agresijos ir frustracijos, kurią stengiuosi perteikti dialoguose. Tai miestas, kuriame viešoji erdvė iš gyventojų atimama – parkai, šaligatviai ir kiemai nyksta, užleidžiant vietą automobilių stovėjimo aikštelėms ir apgailėtiniems statiniams. Kai buvau vaikas, futbolą buvo galima žaisti visur. Šiandien, jei noriu žaisti su savo dviem sūnumis, turiu išsinuomoti aikštelę. Šis urbanistinis ir socialinis chaosas yra įdomus, bet ir slegiantis.

Kūrinyje „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018) apmąstoma meno reikšmė ir jo tikslai. Pagrindinė veikėja bando demaskuoti istoriją, teatrališkai atkurdama žydų žudynes, tačiau tai baigiasi farsu ir nesusipratimu. Ar tai yra abejonės dėl kino, kaip socialinių pokyčių priemonės galios, išraiška?

Taip, šiuo klausimu esu toli gražu ne optimistas. Kaip jau minėjau, manau, kad pernelyg didelis dėmesys menui yra klaida. Sutinku su Hannah Arendt: jei nori pakeisti pasaulį, eik į politiką, įkurk partiją. Rumunijoje prisijungimas prie partijos, deja, siejamas su prisijungimu prie mafijos, bet šalyse, turinčiose ilgesnę demokratijos tradiciją, tai normali pilietinė veikla.

Jūs dažnai sugretinate tragediją ir farsą. Netgi rimčiausioms temoms, pavyzdžiui, Holokaustui, galite pridėti juodojo humoro, kurį kai kurie galbūt laikys netinkamu.

Manau, kad žmogaus gyvenimas turi būti vertinamas kaip komedija ir tragedija; jos neatskiriamai susijusios. Šis komiškas, dažnai absurdiškas tonas leidžia mums pažvelgti į katastrofą iš kitos perspektyvos, atimant iš jos patosą. Kai filme „Man nesvarbu...“ žmonės žiūri archyvinę karo nusikaltėlių teismo medžiagą, jie juokiasi, nes nusikaltėliai atrodo lyg kvailių būrys. Humoras taip pat yra gynybos forma nuo bejėgiškumo istorijos, kaip begalinės žudynių serijos, akivaizdoje. Jis leidžia mums išvengti moralizavimo ir išlikti sveiko proto.

Savo naujausiame filme pasinaudojote Drakulos personažu – Rumunijos simboliu, bet kartu ir popkultūros kliše. Taip pat režisavote filmą „Aštuonios atvirutės iš Utopijos“ (2024), sudarytą iš archyvinių reklamų. Iš kur kyla jūsų susidomėjimas tokiomis įvairiomis, dažnai niekinamomis kultūros formomis kaip reklama, tiktokas ir vampyrų mitas?

Esu didelis socialinių medijų, ypač instagramo ir tiktoko, gerbėjas, nepaisant jų toksiškumo. Žiūrėdamas vaizdo įrašus iš viso pasaulio matau scenas ir personažus, kurių nerasčiau kine ar aukštojoje kultūroje. Tas pats ir dėl reklamos – ji daug pasako apie visuomenę, jos siekius ir baimes tam tikru istorijos momentu. Kinas patiria krizę, ir vienintelis būdas iš jos išbristi – atverti duris šioms naujoms formoms. Kalbant apie Drakulą, tai bandymas pasinaudoti mitu, kad papasakočiau apie patį filmų istorijų malonumą, bet taip pat ir apie tai, kaip Vlado Drakulos figūra šiandien naudojama kraštutinės dešinės. Mano filmas apie Drakulą yra tarsi šavarma, turtinga ingredientų, – jame sumaišau daug temų ir klausimų.

Lenkijos kritikai dažnai sako, kad jūsų filmai, nors ir giliai įsišakniję Rumunijos realybėje, puikiai atitinka lenkiškas realijas.

Manau, šių panašumų priežasčių yra daug. Pirma, mano požiūrį į kiną formavo lenkų moralinio nerimo kinas, todėl mūsų realybės suvokimas panašus. Antra, nepaisant daugybės skirtumų, mūsų visuomenės turi panašią istorinę patirtį. Po 1989 m. Rumunijoje vyko chaotiška privatizacija ir žlugo neefektyvios gamyklos. Tai lėmė rinkos ekonomikos atsiradimą, bet taip pat ir didžiulę nelygybę. 1990-aisiais ir 2000-aisiais Lenkija Rumunijai buvo ekonominės ir politinės transformacijos pavyzdys, nors jums taip pat nebuvo lengva. Rumunijoje viskas vyko lėčiau, be to, mes kovojome su galingu ekstremistų judėjimu. Abiejose mūsų šalyse buvo laikotarpis, kai žavėjomės Vakarais, tikėdami utopine kapitalizmo vizija, pagrįsta aspiracijomis, prestižu ir modernumu. Mums buvo sakoma, kad kiekvienas gali tapti verslininku ir kad to pakanka, jog būtum laimingas. Šiandien skiname šio proceso vaisius, tačiau Lenkiją ir Rumuniją stipriai sieja ne tik agresyvaus kapitalizmo patirtis ir jo socialinės sąnaudos.

Yra ir istorijos politika. Ar Lenkija ir Rumunija turi panašų „aukos mentalitetą“, kuris trukdo brandžiai vertinti savo istoriją?

Be abejo. Rumunijoje ir Lenkijoje kraštutinės dešinės politikai manipuliuoja faktais, neigdami savo bendrininkavimą nusikaltimuose. Kai minimas Jedvabnas, jie tai suvokia kaip puolimą prieš savo nacionalinę tapatybę. Liūdna, kad toks istorikas kaip Janas Tomaszas Grossas šioje bendruomenėje laikomas persona non grata. Ar taip elgiasi išmintinga visuomenė?

Parengė I. V.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama