Rožinė siela, palaidais plaukais, supasi lauro medžio viršūnėje

Šį kartą pradėsiu ne nuo meno kūrinio, o nuo asmeninio epizodo (leiskite man šiokią tokią knausgardišką prabangą). Kartais paprastas šeimos narių gestas – prašymas nuskenuoti senas mamos nuotraukas artėjančio jubiliejaus proga – gali išprovokuoti netikėtą susierzinimą. Ypač kai žinai, kad pati mama šventės nenori, o jubiliejus – dar po pusantrų metų. Tas skubėjimas, tas scenarijų rašymas už gyvą žmogų, tas entuziazmas kalbant apie formato galimybes, kai reali moteris tebėra gyva ir net nenori būti įrėminta... Atrodė, tarsi vyresnė sesuo ne tik bando surengti šventę, bet ir pažymėti teritoriją – jos prisiminimų forma tampa „tikresnė“, kaip ir jos prieiga prie motinos kūno, istorijos, net jos senėjimo vaizdinio. Galbūt visai normalu, kad ta pati motina gali būti prisiminta skirtingai – priklausomai nuo to, kuriuo jos gyvenimo etapu vaikas ją patyrė. Apie tai – skirtingas atmintis ir netiesioginį teritorijų žymėjimą – man priminė ir Miglės Križinauskaitės paroda „tarp-būviai“ Klaipėdos galerijoje.

Križinauskaitės paroda tiria tai, ką jos pavadinimas ir žada: ribas, perėjimus, nepilnos būsenos logiką. Būdama eksperimentinio kino kūrėja, autorė čia grįžta prie fotografijos ne tik kaip prie sustabdyto kadro, bet kaip prie trukmės nešiklio – kadrą užpildo judesio pėdsakais, o ne statiška prieiga. Technika paprasta ir radikali: kamera artėja prie motyvo, fokusas išardomas, kontūras ima virpėti. Šis sąmoningas neaiškumas nėra dekoratyvus „miglos“ efektas; tai kūniško žvilgsnio įrašas, kai fotografija tampa kinestetine praktika. Kadre lieka ne objektas, bet jo pasiekimo trajektorija – tarsi prisiminimo vektorius, o ne vien „kelionės nuotrauka“. Paradoksalu, tačiau būtent hiperraiškos epochoje – kai pigiausias telefonas be klaidos fiksuoja paviršių, šis atsisakymas būti „aiškiam“ skamba gaiviai. Ne kaip techninė nostalgija, o kaip etinė laikysena: vietoj akivaizdumo pasirenkama tarpinė būsena, kurioje motyvai ima artėti prie abstrakcijos. Geografija čia neteikia garantijų – kelionės išsiskaido į atlasą iš trajektorijų, šviesos bei paviršiaus atsitrenkimo į regą. Atpažįsti ne vietą, o būseną: vidinį kartografavimą, kai kūnas prisimena labiau nei protas.

Todėl šis menininkės „grįžimas“ į fotografiją iš tiesų yra kino laiko įvedimas į kadrą – trukmės, artumo ir pasikartojimo ritmai pakeičia įrodymo logiką reprezentacijos logika. Križinauskaitė parodo, kad tarp atpažinimo ir abstrakcijos, tarp kūno ir vaizdo esantis plyšys nėra trūkumas, – tai gyvybinė zona, kurioje rega dar mąsto, o atmintis pagaliau ima matyti. Įrėminimas čia sąmoningai „ekraniškas“: fotografijos atrodo lyg sustabdyto vaizdo įrašo kadrai, pauzės ženklai, o ekspozicija renkasi tylų montažą – kūriniai pakabinti ritmiškai, beveik kaip juostos kadrai. Paroda net turi savą garso takelį – Silbo Gomero švilpesių kalbą iš La Gomeros salos, ją menininkei įrašė vienas salos gyventojas; jis paprašytas iššvilpti konkretų tekstą: „Pasakojama, kad jei Garajonay nacionaliniame parke sustosi prie seno lauro medžio ir pabūsi vienumoje, gali išgirsti šnabždesius apie praeitį – lyg paties miško sielos kalbą, kurios negalima įrašyti ir kurią tik nedaugelis sugeba girdėti.“ Stebina ne egzotika, o semantika: švilpesių sistema perteikia ne tik topografiją ar kreipinius, bet ir abstrakcijas – „sielą“, atmintį, net veiksmo žodžių ritmiką.

Žvalgydamasi parodoje prisimenu seną posakį: keliaujant kūnas pirmas pasiekia tikslą, o siela atseka vėliau. Ta kūniškojo prado pirmenybė svarbi ir kitoje tuo pačiu metu Klaipėdos galerijoje veikiančioje Aušros Mačiulaitienės parodoje „Lobis“. Juvelyrikos ir instaliacijos paroda neatsitiktinai pristatyta spalį – krūties vėžio sąmoningumo mėnesį. Rožinė spalva, dažnai nuskurdinta „ambasadorystės“ retorikos, Mačiulaitienės kūriniuose įgauna kitą registrą: ne reklaminį, o liudijantį. Menininkė dirbtinių plaukų sruogas paverčia medžiaga, kurioje telpa laikas: išaustas moters torsas ne metafora – tai archyvas, kuriame susivynioja gydymo pauzės, ataugantys „daigeliai“, sugrįžtančio gyvenimo taktilika. Didžiosios instaliacijos – kasų vertikalės – kalba apie socialinę atmintį ir tęstinumą, apie tai, kaip kasdienybės gestai (šukavimas, rišimas, pynimas) tampa atsparumo ritmu. Juvelyrikos kūriniai su fosforiniais milteliais švytėdami tamsoje siūlo ne dekoratyvų efektą, o budėjimo metaforą: kai kūnas jau parvyko, tačiau siela dar pakeliui, švytėjimas palaiko kryptį. Pakabintas konsolinis stalas su stiklo gaubtais primena laboratorinį stalą ir relikvijorių vienu metu: „lobis“ čia saugomas, bet kartu ir eksponuojamas kaip kūno atminties preparatas. Svarbiausia – išvengiama sentimentalaus „įkvėpimo“ naratyvo. Vietoj jo – medžiagiška empatija: plaukai kaip išlikimo kalba, daigelis kaip tikslus augimo vienetas, rožinė spalva kaip asmens, o ne kampanijos koloritas. Kūnas liudija pirmas; prasmių audinys, atsilikdamas puse žingsnio, jį pasiveja. Ir būtent tame tarpbūvyje – tarp vėluojančios sielos ir jau grįžusio kūno – atsiveria tikras „lobis“.

Abi parodos įteisina trapumą. Viena – per užuojautą ir viltį, kita – per pauzę ir šešėlį. Mačiulaitienės parodoje rožinė laboratorija rodo, kaip intymus kūno darbas paverčiamas viešu liudijimu, o Križinauskaitės – kaip privati rega tampa bendru žiūrėjimo kampu. Parodos kalba apie slenksčius – tarp kambarių, tarp laikų, tarp kūno ir vaizdo. Ten, kur kitu atveju būtų dėmesio triukšmas, čia paliekama vietos tylai: tai būdas palaukti to, kas dar tik pasivys – kūno, sielos, prisiminimo. Vis dėlto Susan Sontag, ko gero, buvo teisi sakydama, kad fotografavimas turi savotišką moralinę įtampą – tarsi bandymą įamžinti tai, kas iš esmės nenori būti sustabdyta. Turbūt turėčiau sesei draugiškai atrašyti, kad neverta užbėgti įvykiams už akių ir kurti naminės „parodos“ mamos jubiliejaus proga, – gal geriau fiksuoti dabartį, o ne garbinti prisiminimą, kuris juk visada reliatyvus.

Abi parodos veikia iki lapkričio 22 d.

Klaipėdos galerija (Bažnyčių g. 6, Klaipėda)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama