Pilyje debesuota

„Gebėjimas nusidėti, netobulumas, dviprasmiškumas, neaiškumas, netvarka ir galimybė klysti, daryti blogus dalykus – visa tai sudaro žmogaus laisvę, ir bet koks koncentruotas bandymas tai išnaikinti išnaikins ir tą laisvę. Jei nerasime jėgų ir drąsos pabėgti nuo Silicio slėnio mentaliteto, kuris skatina didžiąją dalį dabartinio siekio technologinio tobulumo, rizikuojame atsidurti politikoje, kurioje nėra nieko, kas daro politiką patrauklią, su žmonėmis, kurie prarado pagrindinius moralinio mąstymo gebėjimus, su nuobodžiomis (jei ne mirštančiomis) kultūros institucijomis, kurios nepriima rizikos ir rūpinasi tik savo finansiniais rezultatais, ir, kas baisiausia, su tobulai kontroliuojama socialine aplinka, kurioje nesutarimai taptų ne tik neįmanomi, bet galbūt net neįsivaizduojami.“

Evgeny Morozov

Vis dažniau girdžiu objektyvios meno kritikos lūkestį. Apžvalgų, kuriomis galėtume besąlygiškai tikėti, nuomonių, kuriomis pasikliautume be menkiausios abejonės. Skaidrumo poreikį keičia beveik primityvus troškimas pasitikėti aplinka. Neaiškios informacijos išvarginti žmonės brutalius objektyvumo kriterijus kartu su tiesos lūkesčiais atsineša ir į meno kritikos lauką, net nepastebėdami, kad spaudos pranešimų turinio tekstai tampa artimi dar ir dirbtinio intelekto estetikai. Kitas natūralus žingsnis būtų prastinti pačią žmogaus prigimtį iki technologinio racionalumo, uždarant jį mašininių pasirinkimų erdvėje, kurioje jau iš dalies ir esame.

Visiškai neobjektyvu apžvelgti meno kūrinius, kurių pozityviu vertinimu esu asmeniškai suinteresuota. Pirmąją Donato Norušio parodą pavadinimu „Intuityvios instrukcijos“ VDA galerijoje „Artifex“ kuravau 2021 metais. Juk tai, ką rinkausi kuruoti, apibūdina mano asmeninį skonį, o šiandien, po ketverių metų, grįžtu į toje pačioje galerijoje eksponuojamą Norušio parodą „Castles in the Sky“ („Pilys danguje“), kuruojamą Marios Luizos Serafim. Norušį, kaip garso menininką, visus tuos penkerius „nebūties“ metus toliau domino technologinė logika, nulių ir vienetų sistemos, tampančios erdvėmis, bei technokratų svajonėms nepasiduodančios tarpinės būsenos.

Donatas Norušis binarinėje būties ir nebūties Vilniaus šiuolaikinio meno sistemoje buvo iki 2021 metų, kol išvyko į Berlyno menų akademiją studijuoti garso meno magistrantūros. Po darbingos ketverių metų „nebūties“ menininkas grįžo tęsdamas skulptūriškus garso tyrinėjimus. Šį kartą jis atkreipia dėmesį, kaip technologinis racionalumas ieško binarinės sistemos klaidų. Arba, paprasčiau tariant, kaip technologinės sistemos reaguoja į nepažinią informaciją ir kartu – kaip mes patys reaguojame į binarinę įtampą.

„Castles in the Sky“ – pagrindinės parodos instaliacijos, pačios parodos ir trance muzikos kūrinio pavadinimas. Trance muzikos žanre aiškiausiai jaučiamas muzikinės įtampos kilimas – lengviausia pajusti išreikštą perteklių, po kurio įvyksta pokytis. Įtampa, kylanti prieš pokyčio momentą, ir nejaučiami žemės drebėjimai – pagrindinės šios konceptualios parodos idėjos, kurias „Castles in the Sky“ transliuoja garso bangomis ir kitomis vibracijomis.

Instaliacijoje galerijos seisminės bangos, kurių klausosi ant grindų esantis seismografas, yra interpretuojamos kompiuterio. Seismografas, parodos esminis objektas ir instaliacijos ašis, informuoja kompiuterinę sistemą apie galimą pokytį – artėjančią klaidą. Bent šiokio tokio fizikos dėsnių, elektroninės muzikos žanrų, technologijų ir tektonikos mokslų suvokimo reikalaujantis kūrinys – technopoezijos eilėraštis. Galvoju apie socialines erdves, drebančias kaip tektoninės plokštės, apie visuomenę, skylančią kaip dvi ledo lytys, desperatiškai įsikibusią savos tikrovės krašto ir laukiančią susidūrimo akimirkos.

Kuratorinis tekstas aiškina, kad trinties, spaudimo ir tempimo gestais parodoje kuriama laukimo architektūra, o užuot vaizdavęs griūtį (kaip tariamai neišvengiamą nekintamos sistemos pokytį), Donatas sutelkia dėmesį į tai, kas vyksta prieš ją. Paroda veikia lyg sustabdytos akimirkos prieš pokytį ekspozicija, leidžianti sisteminius, socialinius ar kitus pokyčius patyrinėti sterilioje, fizikinėje erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su žmogiškumu neturinti parodos tematika ir forma, kaip ir pats fizikos mokslas, ilgainiui pradeda piršti mintį, kad gali įminti tikras paslaptis ar bent išplėsti suvokimo, uždaryto į aiškias sistemines kategorijas, ribas.

Visa paroda, rodos, sukurta iš įtampos – ištempiamos lubos paryškina menamą architektūrinę erdvę erdvėje, kurioje nieko neturėtų būti. Ši erdvė, esanti virš galerijos lankytojų galvų, vietomis plečiasi varvėdama lašo formos lubomis (ar grindimis). Per ištemptų lubų plyšius išsitrina plonytė riba tarp pozityvios ir negatyvios erdvių, atsikvepia ir jas laikanti įtampa. Plyšiai, dėl kurių nebeaišku, kas kur turėtų būti, tampa objektais, o lubų drobėje jie suveikia kaip potėpiai. Galvoju apie pirminį impulsą apsitverti sienomis, tokiomis storomis, kad susidurti su kitu galimybė liktų tik teorinė. Mąstau apie erdves, viena nuo kitos nutolusias taip drastiškai, kad niekas paprasčiausiai nebevirpa. Tuo pačiu metu pradedu svarstyti apie pusiau pralaidžių membranų poreikį – juk socialinėms sienoms įgavus pralaidumo galbūt aš veidrodžiu atsispindėtų kaip kitas.

Įprastai technologinį racionalumą, technologinius įrankius ir garso technologiją išnaudojanti meninė Norušio praktika parodoje pildosi akmens skulptūromis ir piešiniais ant kalkinio popieriaus. Pilys danguje – tai menami objektai, esantys hipotetinėje erdvėje, kuri turėtų būti tuščia, pats jų tariamas egzistavimas kelia įtampą. Tuo metu galerijoje eksponuojami objektai stilizuotų buitinių sporto rakandų pavidalu kviečia patirti įtampą, sukurti ją per santykį su meno kūriniu (pvz., užsidėjus sunkiasvorį žiedą ar nukėlus karnizo formą palaikantį strypą), o net kūrinių „neišbandant“ – primena apie pačios įtampos potencialą.

Iš asociacijų sukurta paroda ir jos meninės formos artikuliuoja begalę temų, kurias vien garso kūnu išgirsti būtų sunku. Sunkiai įžodinama ir tai, kiek daug abstrakčių nuojautų paroda transliuoja. Viena jų – radikali sistemos griūtis.

Paroda veikia iki lapkričio 7 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama