Mįslės tamsiam vakarui

1939-aisiais atostogų iš Paryžiaus į Varšuvą grįžusį studentą Leopoldą Tyrmandą Antrasis pasaulinis karas iš pradžių nubloškė į Lvovą, paskui į Vilnių. Jis gyveno dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, kur ir buvo suimtas NKVD. Iš Lukiškių kalėjimo atsidūrė traukinyje, vežančiame kalinius į Rytus. Traukinys nespėjo pervažiuoti Lietuvos sienos, nes vokiečiai užpuolė SSRS. Kalinius išlaisvino kaimiečiai. Žydas Tyrmandas bandė slapstytis Ašmenoje, Vilniaus gete, kol su naujais dokumentais, įrodančiais, kad yra prancūzas, nuėjo į įdarbinimo Reiche biurą „Arbeitsam“ Dominikonų gatvėje. Taip jis atsidūrė Frankfurte prie Maino.

Tai tikroji Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ (LRT Plius, šįvakar, 7 d., 21 val.) veikėjo, kurio prototipas yra po karo garsiu, net skandalingu rašytoju tapęs Tyrmandas, priešistorija. Filmas sukurtas 1961 m. pasirodžiusio autobiografinio romano motyvais. „Filipas“ prasideda 1943-iaisiais – veikėją matome Frankfurte prie Maino dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad jos neišdrįs įduoti jo gestapui – už ryšius su nearijais nukentės pačios. Eryko Kulmo tiksliai suvaidintas Filipas – filme svarbiausias. Vidinę jo įtampą tiksliai perteikia kūnas, judesiai, gestai. Filipas negali sustoti, nuolat juda ir net kai pasitelkęs tobulą padavėjo meistriškumą aptarnauja klientus, matyti, kad vidinė spyruoklė visąlaik įsitempusi, todėl su baime lauki, kada ji nutrūks. Judėjimo, transo motyvui paklūsta ir filmo ritmas. Beje, ką tik sukurtame naujame Kwiecińskio filme Kulmas vaidina Frédéricą Chopiną.

Gerai Skandinavijos gyventojams žinoma tikra istorija grįsta Magnuso von Horno „Mergina su adata“ (LRT Plius, 13 d. 21.33) – psichologinė drama, bet kartu ir trileris, nespalvotas film noir bei niūri pasaka. Veiksmas nukelia į 1919-ųjų Kopenhagą. Fabriko darbininkė Karolina (Victoria Carmen Sonne) skursta. Jos vyras dingo per karą. Kai ji užmezga romaną su fabriko savininku, atrodo, kad gyvenimas gali pasikeisti, bet Karolina laukiasi vaiko. Santuoka neįvyks, tačiau sugrįš dingęs vyras ir prasidės naujas košmaras. Karolina susipažins su Dagmara (Trine Dyrholm) – nelegalios įvaikinimo agentūros savininke. Ši pažadės, kad Karolinos naujagimis pateks į turtingą šeimą. Netrukus Karolina supras, kad Dagmara tiesiog žudo į jos rankas patekusius kūdikius.

Režisierius yra sakęs, kad kūrė žiaurią pasaką, o nespalvoto filmo „estetiką suformavo mūsų įsivaizdavimai apie tuos laikus. Įkvėpimo sėmėmės iš vokiečių ekspresionizmo ir to laiko fotografijų, bet taip pat iš Charleso Dickenso romano „Oliveris Tvistas“, Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“, iš Roberto Franko fotografijų ar Sergio Larraíno filmų. <...> Rėmėmės mūsų kolektyvinės atminties vaizdais, kuriuos daugiausia įamžino fotografijos. Nors dalis žiūrovų pastebės ir ankstyvojo kino citatas – konkrečias scenas, panašias kadro kompozicijas.“

Jei filmo sėkmę lemtų jį įkvėpusių kūrinių suma, „Paskutinė Demetros kelionė“ (TV3, šįvakar, 7 d., 22.30) laimėtų bet kokias lenktynes. Režisierius André Øvredalas, siekdamas reinterpretuoti literatūros klasiką, tapusią siaubo kino ištakomis, pasitelkė ne tik Bramo Stokerio pasakojimą apie vampyrą Drakulą, bet ir „Svetimą“, „Nostromo“ erdvėlaivio siaubą, filmus apie keliones jūromis ir net Guillermo del Toro palaiminimą. Veiksmas prasideda 1897 metais. Iš Europos rytų Anglijos link išplaukia škuna „Demetra“. Krovinys – įtartinai papuoštos geležinės skrynios.

Filmo pagrindas – septintas Stokerio romano skyrius: krovinį su vampyru Drakula gabenančio laivo kapitono dienoraštis. Filme pasakotojo vaidmuo teks personažui Klemensui (Corey Hawkins), kuris lyg „trys viename“ – gydytojas, filosofas ir detektyvas.

LRT šįvakar (7 d. 22.45) rodo debiutanto Dariuso Mardero filmą „Metalo garsas“ (2020). Jo herojus roko perkusininkas Rubenas (Riz Ahmed) praranda klausą, bet filmas bus apie muziką, meilę, praradimą, priklausomybes ir bandymus gyvenimą pradėti iš naujo. Įkalbėtas Lu (Olivia Cooke), Rubenas išbando terapiją negirdinčiųjų centre. Tik ten, visiškoje tyloje, jis norės suprasti savo gyvenimo sprendimus. Girdite kičo gaidą? Ji skamba, bet neskubėkite teisti – Ahmedui pavyks perteikti vidinį savo personažo konfliktą, o garso takelis filme taps Rubeno psichikos žemėlapiu.

Davidas Lynchas ieškojo metafizikos ten, kur iš pirmo žvilgsnio jos negali būti, kad ir nuobodžiuose Amerikos miesteliuose ar Holivudo studijose. Jis mėgo populiariosios kultūros klišes ir nuolat flirtavo su kiču. Lyncho filmų išeities taškas – gerai visiems žinoma realybė: kiaurai materialistiška, netekusi dvasingumo, racionali ir banali. Esmė ta, kad tai tik išeities taškas, bet judėjo Lynchas visai kitur.

Šiąnakt (7 d. 23.30) LRT Plius primins vieną svarbiausių Lyncho filmų – „Malholando kelią“ (2001). Jis gimė iš neįvykusio projekto – televizijos serialo, kuris turėjo būti „Tvin Pykso miestelio“ atšaka, esą todėl filme nėra atsakymų į klausimus, kas toji paslaptinga mergina, kuri po automobilio avarijos netenka atminties ir nori pradėti naują gyvenimą Holivude, kas tie avarijoje žuvę vyrai, kodėl policija įtaria, kad mergina buvo pagrobta, ar atsitiktinai jos gyvenime atsiranda pradedančioji aktorė Betė...

Gal neverta bandyti į juos atsakyti, nes Lyncho filmų tikrovė susideda iš kelių sluoksnių. Pirmas – iškart atpažįstamas, bet po juo slypi kitas, slaptasis. Kartais jis primena košmarą – keistą, iracionalų, pavojingą. Čia žmonės atskleidžia savo kitą, pavojingą veidą, įgyvendina slopintus troškimus. Keisčiausia, kad šis nekontroliuojamos pasąmonės pasaulis kiekviename žingsnyje persmelkia kasdienybę. Režisierius daugina paslaptis ir mįsles, bet neaiškina. Filmo pabaigoje jų net daugiau, tačiau juk svarbiausia, kad paslaptis egzistuoja.

Jūsų - Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama