Jis buvo mūsų teatro Elvis

Sekmadienį, šviečiant tūkstančiams Vėlinių žvakių ir aidint kardinoliškoms mišioms, į Vilniaus Antakalnio kapinių menininkų slėnį atgulė Kosto Smorigino pelenai.

Kosto (lai atleidžia man Artisto artimieji už šį familiarų kreipinį, kuriam jaučiu turįs teisę) mirtis sutapo su jo kursiokų, garsiojo Dalios Tamulevičiūtės auklėtinių pirmojo „dešimtuko“, penkiasdešimtmečiu.

Be abejo, jis buvo vienas iš to dešimtuko lyderių. Drauge su Algirdu Latėnu. Kostas ir Algis – tie du dešimtuko „garvežiai“, kurie stūmė visą tą talentų kompaniją į šlovę. Tik jų kūrybos keliai buvo labai skirtingi.

Kosto mėgstamiausias anekdotas buvo šis. Eina per senojo Akademinio teatro užkaborius didysis scenos grandas Stepas Jukna ir kaktomuša susiduria su jaunu aktoriumi, tuometinės Konservatorijos studentu. „Kas tamsta būsi ir ką čia veiki?“ – klausia to jaunuolio scenos grandas Jukna. „Esu šio teatro artistas!“ – išdidžiai pareiškia jaunuolis. Po ilgos artistinės pauzės grandas Jukna tąsyk pagimdė sentenciją: „Jeigu tamsta esi artistas – tai kas tuomet esu aš?..“

(Beje, kitas scenos grandas, pašlovintas Maestro Vladas Bagdonas liudija, kad būtent jis buvo tas „jaunuolis artistas“, tuo metu anojo Akademinio teatro scenoje vaidinęs diplominiame spektaklyje, Jerome’o Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, rež. Irena Bučienė.)

Grįžkime prie Kosto. Jo talentas buvo beribis, tai matė visi. Jis sulaužė visus ligtolinius „akademiškus“ standartus. Didysis scenos profesionalas Vytautas Čibiras, pirmasis kurso vadovas, išsižadėjo visos tos jaunų žmonių kompanijos, kurią jam į Konservatorijos kursą pririnko Dalia Tamulevičiūtė. Išties, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Dalia Overaitė ir kiti – kokie jie artistai (pagal tų laikų standartus)? „Negražūs“, nevikrūs, siaubinga tartimi (kas tuomet prilygta profesiniam netinkamumui).

Bet jie sulaužė visus standartus, vedami savo talentų, kuriuos juose įžvelgė režisierė pedagogė Dalia Tamulevičiūtė, turėjusi galingą talentą įžvelgti kitų talentus ir jiems beatodairiškai aukotis (pvz., Eimuntui Nekrošiui taip pat).

Kosto Smorigino aktorystė – tiek teatre, tiek kine – yra visų pirma teatrinio amato apraiška. To paties amato, apie kurį Nekrošius šių žodžių autoriui yra sakęs: „Teatras yra visų pirma amatas, įgūdžių rinkinys. Kaip civilinės gynybos instrukcijos ir veiksmai. O paskui jau visas tas menas...“ Kostas graužė tą scenos artisto amatą įnirtingai ir kryptingai. „Šefas“ Dalia Tamulevičiūtė reikalavo iš jo labai daug, kaip iš nieko kito. Tarp jų su dėstytoja buvo nuolatinė įtampa. Kostas turėjo krūvą sąsiuvinių, išrašytų jo personažų vidiniais monologais.

Pirmąkart mačiau Kostą vaidinantį Irenos Bučienės pastatytame studentiškame spektaklyje, Karojo Sakonio „Televizijos trukdymai“ tuometinės Konservatorijos mokomajame teatre. Mažytė salė būdavo sausakimša studentiškos publikos. Visi užgniaužę kvapą laukdavo, kada „suparalyžiuotas“ ponas Siučas (Kostas Smoriginas) pašoks iš invalido vežimėlio, pagautas stebimo per televizorių futbolo mačo azarto. Tai, kad šį stebuklą įvykdė Jėzus (Remigijus Vilkaitis), kitiems personažams buvo nė motais. Na ir, aišku, visi laukė Siučio-Smorigino replikos, kai jis, paragavęs Jėzaus-Vilkaičio vandens, paversto vynu, neatitraukdamas žvilgsnio nuo televizoriaus, sušukdavo: „O velnias, juk tai kadarka!“ Kiekvienąsyk prieš tą spektaklį grimo dėstytojas grafikas Petras Ilgūnas darė Kostui jo personažo pono Siučio vešlią garbanotą šukuoseną...

Po to prabėgo pusė šimtmečio... Kostas Smoriginas sukūrė ištisą galeriją puikių sceninių personažų, kurie svariai papildė Lietuvos valstybinio dramos teatro meno aukso fondą ir pelnytai buvo apdovanoti Nacionaline premija 2001 metais.

Iš tos visos Kosto sukurtų personažų galerijos išskirčiau du. Pirmas – tai Vilio Lomano vaidmuo Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“ (rež. Irena Bučienė, 1997). Teko matyti kelis šio spektaklio variantus. Pirmas suvaidintas Vilniuje, Jaunimo teatre, po to, kai spektaklis buvo jau keliskart išbandytas per gastroles periferijos scenose. Tuomet Kostas, vaidindamas Vilį Lomaną, dar nebuvo persijungęs į publikos numylėtinio koncertinę manierą. Teko stebėti, kaip Kosto vaidinamas personažas atkartoja jo tėvą – senąjį Kostą Smoriginą, prieškario Kauno visuomenės pažibą, moterų širdžių ėdiką, cirkininką, akrobatą, policininką ir slaptųjų tarnybų agentą. Kosto tąsyk suvaidintas Komivojažierius tikrai nebuvo nevykėlis. Tai buvo galinga, ūmi, despotiška vyriška persona, kuri įnirtingai ir galingai siekė vieno tikslo – įprasminti savo ir savo vaikų gyvenimą. Smorigino suvaidinta Komivojažieriaus tragedija buvo ne nevykėlio, bet galingo, brandaus, talentingo žmogaus, kovojančio su itin nepalankiomis jam gyvenimo aplinkybėmis, kryptingai, įnirtingai siekiančio savojo gyvenimo akivaizdžiai neįgyvendinamo tikslo, tragedija. Šia prasme Smorigino sukurtas Komivojažierius, šių žodžių autoriaus manymu, turi teisę lygia greta puikuotis ir šalia Alfonso Radzevičiaus, ir šalia Donato Banionio sukurtų Komivojažieriaus personažų.

Po to teko matyti, kaip Smoriginas tą patį personažą vaidina ir savo dažnai vartota palengvinta, „koncertine“ maniera, dėl ko buvo sulaukęs teisėtų kritikos rykščių. Spektaklis gyvavo neilgai ir buvo pašalintas iš teatro repertuaro.

Na, ir, be abejo, jo įkūnytas Makbetas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Pakartosiu tai, ką pasakiau Artistui 2023 m. gruodį per paskutinį mūsų pasimatymą „Meno forte“, per Nekrošiaus „Makbeto“ įrašo peržiūrą. Tarsi nujausdamas, kad tai gali būti mūsų, kadaise artimų bičiulių, paskutinis pasimatymas, pasakiau jam, kad mano, patyrusio teatro profesionalo ir kritiko, manymu, jo Makbetas yra ne tik jo asmeniškai, bet ir viso Lietuvos dramos teatro istorijos geriausias vaidmuo. Tai pasakiau nuoširdžiai, taip galvoju iki šiol.

Bet čia privalau pateikti kai kuriuos patikslinimus, kurie patiks tikrai ne visiems. Buvau liudininkas, kaip per repeticiją Nekrošius įvedė Smoriginą į Makbeto vaidmenį vietoje lig tol tą vaidmenį repetavusio Vytauto Rumšo. Tai buvo labai sudėtinga scena su veidrodžiu. Per tą vieną repeticiją Smoriginas, taškydamas prakaito purslus ir tuštindamas vieną vandens „bambalį“ po kito, „įvažiavo“ į visą tą neapsakomai sudėtingą piešinį ir tempą, kurį jam padiktavo Nekrošius.

Toliau jau Makbeto personažą tame spektaklyje repetavo Smoriginas, jis yra to vaidmens neprilygstamas atlikėjas. Bet, mano principingu profesionaliu manymu, Makbeto personažo sukūrimo garbę Smoriginas privalo dalintis – bent jau tam tikru laipsniu – su Vytautu Rumšu, kuris „užmaišė“ Makbeto vaidmenį, sukūrė to personažo „trampliną“. Dėl šio mano teiginio mudu su Kostu paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu turėjome šiokį tokį konfliktą, bet mano nuomonė, kad jo suvaidintas Makbetas yra geriausias viso Lietuvos teatro vaidmuo, yra kategoriška ir nuoširdi.

Mano galva, svarbiausia tai, kad Kostas Smoriginas ir jo artistinio meno viršūnės yra neatsiejama režisūrinio teatro apraiška. To teatro, apie kurį taip teisingai pasakė teatrologas, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga: Kosto Smorigino aktorinis scenos menas priklauso jau išeinančiai (pasibaigusiai) Lietuvos teatro epochai. Toji epocha prasidėjo nuo Juozo Miltinio ir eina link pabaigos su išėjusiais Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu ir tebegyvuojančiu Oskaru Koršunovu. Iškilių pavardžių daug, visų čia nepaminėsi. Jie labai skirtingi, bet juos siejo bendra teatro meno civilizacijos samprata. Ir Kostas Smoriginas, jo artistinis menas buvo viena tos civilizacijos viršūnių, viena tos kultūros „Cheopso piramidžių“.

Kiekvienas iškilus XX a. režisierius svajojo ir siekė, kad jo meninis metodas, jo meninė aistra būtų įgyvendinta per konkretaus aktoriaus kūrybą, jo sukurtus personažus. Toks buvo Kostas Smoriginas ir jo „Makbetas“ Eimuntui Nekrošiui. Aktorius turėjo ir įgyvendino neprilygstamą talentą ir improvizacijai, ir sceninei partnerystei. Jo duetai su Dalia Overaite (studentiška „Meška“, Nekrošiaus „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, Bučienės „Komivojažieriaus mirtis“), taip pat su Dalia Storyk („Makbetas“) – tai fantastiški sceninių duetų pavyzdžiai, kai dviejų aukščiausio lygio artistų sukurti personažai tarpusavyje meniškai taip surezonuoja, kad jų bendras įspūdis tampa keleriopai stipresnis nei jų kiekvieno personalinis, taip pat labai stiprus.

Palaidoję teatro artistą Kostą Smoriginą, mes laidojame ištisą teatro civilizaciją. Režisūrinio teatro, jame sukurtų unikalių sceninių personažų teatrą, tais personažais apgyventų sceninių įvaizdžių, sceninių melodijų teatrą. Smoriginas niekada neišeidavo į sceną šiaip sau, nenešdamas, nespinduliuodamas personažo ir jo istorijos. Kiekvienas jo išėjimas į sceną būdavo įvykis, ypatingas meninis įspūdis, ilgam išliekantis žiūrovų emocinėje atmintyje.

Kadaise spaudoje nuoširdžiai teigiau, kad Dalios Tamulevičiūtės auklėtinių aktorių dešimtukas buvo mūsų teatro bitlai. Šia prasme galiu teigti, kad Kostas Smoriginas buvo mūsų teatro (ir ne tik jo, bet ir kitokių scenų) Elvis – toks jo artistiškumas buvo muzikalus, užkrečiantis ir kartu dramatiškas, teatriškas. Kompozitoriai Faustas Latėnas, Audrius Balsys, muzikantas Petras Vyšniauskas, poetas Rimvydas Stankevičius jo dėka irgi sulaukė deramo populiarumo.

Tad atlasinė Elvio skraistė deramai puošia Kosto Smorigino kaklą. Jeigu ne šio pasaulio, tuomet dangiškojo teatro scenose – tai jau tikrai.

Ši publikacija yra autoriaus neatlygintina parama „7MD“ redakcijai.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama