Sankcionuotas gedulas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
„Nepatogaus kino“ festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Klimato terapija“ kvietė pažvelgti į mokslininkus kitaip. Ne kaip į faktais grįstos tiesos atstovus, o kaip į žmones, kurių kasdienybę užpildo ne tik skaičiai ar prognozės, bet ir tylus egzistencinis nerimas. Filme grupinės terapijos sesija, iš pirmo žvilgsnio primenanti mokslinę konferenciją, virsta atvira kolektyvine išpažintimi. Atsiveria mažiau matoma pažangiausių pasaulio protų pusė: nesibaigiantis nuovargis, abejonės, bejėgiškumas, lydintis bandymus gelbėti planetos likimą, nuo kurio, regis, jau seniai nusisuko fortūna.
Panašias būsenas, tik kitomis meninėmis priemonėmis, tyrinėja ir Sapiegų rūmuose spalio 21 d. pristatyta organizuoto garso ir vaizdo paskaita „Sarabanda“. Šio kūrinio pavadinimas nurodo lėtą, iškilmingą barokinį šokį – tobulą susitaikymo su nepastovumu simbolį. Sarabanda čia netampa nei muzika, nei šokiu – tai veikiau mąstymo struktūra, perspektyva, iš kurios žiūrima į žmogaus ir planetos santykį. Renginys vyksta barokinės architektūros fone, tačiau tai ne tiek estetinė, kiek konceptuali aplinkybė: praeities stilistika tampa įrankiu apmąstyti dabarties krizę. Kūrėjai neatkuria baroko, jie pasitelkia jam būdingus bruožus – dramatizmą, kontrastą, laikinumo refleksiją – ir pritaiko šiuolaikinei ekologinei tematikai.
„Sarabandoje“ pagrindinė ašis – žmogaus laikinumo ir gamtos regeneracijos priešprieša. Tai naratyvas ne tiek apie artėjančią pabaigą, kiek apie poreikį išmokti nutildyti savo ego, atsitraukti iš centrinės pozicijos, kurią taip ilgai laikėme savaime suprantama. Kūrinyje svarbiausiu jausminiu tašku tampa paskaitos vedėja Lora Kmieliauskaitė. Ji čia ne tiek atlikėja, kiek liudininkė. Jos griežiamo smuiko tonai – cypiantys, skardūs, trapūs – primena emocinį disonansą, kurį kūnas jaučia anksčiau, nei jį pasiveja protas. Vietoj barokui būdingos religinės ekstazės čia pasirodo sąmoningas, struktūruotas gedulas. Tokia laikysena panaši į savotišką terapijos formą: kai nebegalime išspręsti, galime išgedėti.
Rimanto Ribačiausko sukurta paskaitos dramaturgija grįsta intertekstualumu – tai netikėtų asociacijų grandinė, jungianti uragano Lotaro, Jobo knygos, sengirių ir nemirtingosios medūzos motyvus. Paskaita nėra statiška. Ji prasideda kaip neformalus akademinis pranešimas, bet netrunka persikelti į performatyvią estetiką: per muzikinius intarpus, akvariumo su nemirtingosios medūzos užuominą, vaizdo įrašus ekrane (viename iš jų matome ir kūrinio kompozitorių Dominyką Digimą). Šios priemonės veikia ne kaip pagalbinės medžiagos, o kaip paraleliniai naratyvai, kurie plečia teminį lauką ir kviečia patirti turinį ne tik protu, bet ir kūnu. Pati paskaita virsta spektakliu, kuriame žodis susilieja su vaizdu, o faktas – su jausmu. Ji ne tiek siekia įtikinti, kiek perkelti žiūrovą į būseną, kai aiškumas tampa antraeilis. Netgi stalas, akvariumas, smuikas tampa nebe rekvizitu, o dramaturginiais ženklais. Viskas čia atrodo kruopščiai surežisuota, bet kartu paliekama erdvės nesusipratimui.
Paskaitos formatas pasirinktas ne kaip informacijos perteikimo būdas, bet kaip struktūrinė iliuzija. Tarsi kūrėjai sąmoningai imituotų bandymą išlaikyti tvarką – akademinę, racionalią, patikimą. Tačiau ši tvarka ima byrėti, vos tik pasirodo emocinis įtrūkis. Po faktais, terminais ir datomis atsiveria tai, kas neapskaičiuojama: liūdesys, kaltė, pavydas. Šis paskaitos principas paradoksaliai demaskuoja ne žiūrovo nežinojimą, bet žmogaus, kaip rūšies atstovo, godumą. Norą ne išsaugoti pasaulį, bet išlikti jame net tada, kai viskas aplink byra. Ekologinė kalba primena savotišką kolonijinę praktiką – net kalbėdami apie gamtą, vis tiek kalbame apie save.
„Sarabanda“ ne tiek siūlo atsakymus, kiek kviečia pažiūrėti į save veidrodyje. Žiūrovui paliekama erdvės reflektuoti, ar gebame priimti savo mažumą, ar vis dar mėginame grožėtis griūtimi iš stebėtojo, o ne dalyvio pozicijos. Tačiau kaip barokas mokė mus grožėtis akimirka, taip šis kūrinys moko išbūti nežinomybėje. Ne iš baimės, o iš nuolankumo. Ne todėl, kad turime sprendimą, bet todėl, kad vis dar turime klausimų. Ir tik tada, kai trumpam nutyla ego, galima išgirsti ne tik pasaulio triukšmą, bet ir jo pulsą. Galbūt todėl šis kūrinys ypač aktualus dabar, kai globalūs iššūkiai vis dažniau virsta abstrakčiu fonu, o ne asmeniniu rūpesčiu.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
