SSRS maršalų Ustinovo ir Sokolovo kariauna

1984 metų žiemą, po karantino ir karinės priesaikos ištikimai tarnauti SSRS, buvau išsiųstas į karinį dalinį Nr. 1283 (nesukomplektuotą pėstininkų diviziją Pabaltijo karinėje apygardoje). Čia tarnavo apie 200 karininkų ir tiek pat kareivių. Tarp šių apie 20 proc. sudarė europiečiai ir 80 proc. azijiečiai iš Rusijos Sibiro. Karininkų tautinė sudėtis buvo marga: rusai, baltarusiai, korėjiečiai, kinai etc. Pagrindines pozicijas divizijoje užėmė ir jai vadovavo sovietinės tapatybės rusakalbiai ukrainiečiai. Divizijos vadas buvo pulkininkas Čekalenka, politinio skyriaus viršininkas – Kutrovskis, štabo viršininkas – Tvorogovas, pulkų vadai – Cimbaliukas, Derešas ir Ivanenka. Mano būrio vadas buvo praporščikas Petrusevičius. 

1984 metų Kalėdos

  1984 metų Kalėdas su tarnybos draugu (metus ištarnavusiu lietuviu) nutarėme atšvęsti kaptiorkėj. Ta proga, susitarę su dalinio paštininku (taip pat lietuviu), kasdien turėjusiu teisę išeiti už dalinio ribų, susiveikėme du puslitrius degtinės. Kūčių stalu jau iš anksto buvo pasirūpinę tėvai: atsiuntė gastronominių gėrybių sklidinus siuntinius. Po komandos otboj su tarnybos draugu slapta užsidarėme kaptiorkėje. Ilgai nedelsęs draugas išpilstė butelį į dvi 250 ml stiklines – granionus stakanus. Pasiūlė išgerti zalpom, be užkandos. Taip ir padarėm. Netrukus išpilstė ir antrą. Nugėręs trečdalį, čiupau dešros gabalą, tačiau buvau sudrausmintas: „Gal iš pradžių po plotkelę...“ Užkandus kalėdaičiu kaptiorkės kontūrai ėmė nykti. Užsirūkius „Primos“ norėjosi vemti. Kai ramstydamas sienas ėjau link savo gulto kazarmoj, buvau sustabdytas budinčio karininko. Iškvotęs, kas esu ir iš kurio būrio, paleido. Ryte, spiginant 20 laipsnių šalčiui, stovėjau rikiuotėj. Praporščikas Petrusevičius įsakė žengti du žingsnius pirmyn. Užsuko ausį. Ši atplyšo, ėmė kraujuoti. Nustebintas rezultato, praporščikas Petrusevičius piktai tarė: „Ką, kraujas teka... O kai tu vakar prisigėrei degtinės, galvoji, kad man širdis krauju nepasruvo?.. “

 Sovietų kareiviai

Tarp kareivių – rusų kriminalinio pasaulio pavyzdžiu – egzistavo griežta hierarchija. Karininkai tai toleravo. Paklusnumo piramidės apačioje stovėjo duchas (neištarnavęs pusmečio beteisis vergas), aukščiau už jį – molodoj (pusmetį ištarnavęs baudžiauninkas), tada čerpakas (metus ištarnavęs plebėjas), diedas (pusantrų metų ištarnavęs patricijus) ir dembelis (dvejus metus ištarnavęs pensininkas). Iniciacijos iš vienos kastos į kitą vykdavo naktį kareivinėse, slapta. Diedas pliekdavo diržu per nuogus sėdmenis ant pilvo paguldytam inicijuojamajam tiek kartų, kiek šis buvo pratarnavęs mėnesių. Po smurto nestokojančio ritualo liepdavo vienu mauku išgerti degtinės stiklinę. Tada pasveikindavo ir vėl įpildavo. 

 Nors dalinyje didžiausią kareivių dalį sudarė azijiečiai, kuriuos visi vadino čiurkomis arba čiurbanais, svarbesnių pareigų karininkai jiems nepatikėdavo. Todėl ištisus dvejus metus šiekaraliavo prie puodų virtuvėje ar šėrė dalinio pagalbinio ūkio kiaules. Virtuvėje jie tarnavo virėjais, duonos raikytojais, sviesto dalintojais etc. Laikėsi išvien, gaujoje buvo drąsūs, pavieniui tapdavo bailūs, imdavo inkšti, prašyti malonės.

Kažkurią dieną, gavęs iš praporščiko Petrusevičiaus nuobaudą (nariadą), atsidūriau tarp azijiečiųvirtuvėje. Nespėjęs apsiprasti, gavau ketaussamčiu per galvą. Paskui pargriovė ir, karingai pasišūkčiodami, puolė spardyti. Nebyliai stebint būrio čerpakams ir budinčiam virtuvėje praporščikui, nepasidaviau. Pašokęs pastvėriau virtuvinį peilį. Azijiečiams tai nepatiko. Atsitraukę grasino, kad naktį kareivinėse po otbojaus mane papjaus. Nenudžiugau. Susitariau su keliais lietuviais diedais, kad naktį – jei kas – ateis man į pagalbą. Nemiegojau, laukiau dūrio peiliu į pašonę. Paryčiais užsnūdau. Kai pasigirdo komanda podjom!, po gultais neradau savo apynaujų aulinių batų. Jų vietoje stovėjonuminti ir riebaluoti. Azijiečiaimanęs daugiau nebelietė, pagarbiai apeidavo lanku. Išvada: priešintis, nepaisant smulkių praradimų, visada verta. 

  Sovietų karininkai

Per SSRS karą Afganistane (1979–1989) į mano dalinį tęsti tarnybos atvykdavo ten kariavę karininkai. Didesnė jų dalis buvo su stipriai pačiuožusiais stogais, pažymėti raudonų ir geltonų juostelių antsiuvais ant kitelių – sunkių ir lengvų sužeidimų ženklais. 

 II pulko papulkininkis buvo kontūzytas, nepakaltinamas. Per mokymus poligone, gavęs AKautomatą, švaistydavosi juo ir gąsdindavo visus iššaudyti, jei jam kas nors nepatikdavo. Kiti karininkai neišsiblaivydami gėrė. Tankų pulko majoras, įvertintas Afganistane koviniais apdovanojimais, sugebėjo per pusmetį virsti vyresniuoju leitenantu ir dėl to nesuko galvos, uoliai gėrė toliau. Tačiau didžiausio atgarsio sulaukė įvykis, kai divizijos štabe budėjęs karininkas iššaudė visą žvalgybos skyrių – tris karininkus – ir nusišovė pats. Įvykio tirti sraigtasparniu iš Maskvos su ginkluota apsauga atskrido armijos generolas Ivašutinas – ilgametis GRU (Vyriausiosios žvalgybos valdybos) viršininkas. Tai buvo viena paslaptingiausių asmenybių Sovietų Sąjungoje. SSRS didvyris Ivašutinas, priešingai nei KGB pirmininkas Andropovas, būdamas GRU viršininkas, ant mauzoliejaus Maskvoje per paradus nestovėdavo, viešumoje nesirodė, žinojo begalę žvalgybos ir kontržvalgybos paslapčių. Visi karininkai, įskaitant divizijos vadą Čekalenką, jo bijojo it maro. Tad sraigtasparniui nusileidus dalinio aikštėje karininkai išsislapstė. 

Tuo metu tarnavau divizijos štabo operatyviniame skyriuje. Kad nekrisčiau armijos generolui Ivašutinui į akis, mane uždarė vadinamojoje mob. klasėje, į kurią turėjo teisę įeiti tik divizijos vadas, štabo viršininkas Tvorogovas ir politinio skyriaus viršininkas Kutrovskis. Kad nenuobodžiaučiau, davė spalvotų flomasterių, išskleidė didžiulį žemėlapį ir liepė ten vykdyti karinius veiksmus, „raudoniesiems“ ginantis nuo NATO „mėlynųjų“. Tuo metu buvau gerai įvaldęs karinių ženklų sistemą, tad be gailesčio sprogdinau tiltus, permetinėjau iš vienos vietos į kitą batalionus, o iškilus taktinėms problemoms panaudojau ir atominę bombą, kurios simbolis buvo punktyrinis apskritimas su riebiu tašku viduryje. 

 Kai į duris įsakmiai pasibeldė, buvau įsitikinęs, kad tai divizijos vadas ar štabo viršininkas. Tačiau tarpduryje stovėjo generalinis inspektorius Ivašutinas – nedidelio ūgio, rūstaus, pilko veido žmogysta su lampasais ir armijos generolo antpečiais. Pasiteiravo, ką čia veikia jefreitorius, o aš parodžiau išskleistą kelių metrų žemėlapį. Armijos generolas susidomėjo. Po keliolikos sekundžių supratęs, kad tai mano kūrinys, pratrūko stingdančiu kraują riksmu. Tačiau šaukė ne ant manęs, o ant divizijos vado, atseit, kur tai matyta, kad jefreitorius, pakėlęs visą karinę apygardą, ne tik vykdo karo veiksmus prieš NATO „mėlynuosius“, bet ir mėto atomines bombas. Galvojau, kad apkaltinę neregėto masto diversija mane sušaudys. Tačiau SSRS ginkluotojų pajėgų generalinis inspektorius Piotras Ivanovičius Ivašutinas pasirodė esąs kilniaširdis, įsakė manęs nebausti, o jį lydėjusius karininkus išsivedė rimto pokalbio, kuris lėmė, kad divizijos vadui pulkininkui Čekalenkai nebuvo suteiktas jo seniai trokštas generolo majoro laipsnis. 

  Ligos ir meilė

 Sirgti kareiviams sovietų kariuomenėje buvo griežtai uždrausta. Į aukštą kūno temperatūrą niekas nekreipė dėmesio, o gripas nebuvo laikomas liga. Dalis kareivių, primynę pūsles, vaikščiojo pūliuojančiomis kojomis ir tik prasidėjus gangrenai galima buvo tikėtis medicininės pagalbos. Nors tėvai siuntė maisto, jau po pusmečio dėl miego stygiaus ir pasibaisėtinos mitybos susirgau avitaminoze. Po jos sekė streptodermija – ant veido atsirado vandeningos žaizdos, kurių nepajėgė išgydyti jokie tepalai. Pabiro dantys. Pirtyje, kur buvo galimybė kartą per savaitę išsimaudyti karštame vandenyje, išsiskalbti autus ir pasikeisti apatinius baltinius, užsikrėčiau kirkšninėmis utėlėmis, mandavoškėmis. Jų neįmanoma buvo išnaikinti. Kiekvieną vakarą kūną uoliai įtrindavau žibalu, tačiau utėlių vis atsirasdavo. 

Po metų tarnybos pageltau. Kelis mėnesius vaikščiojau po dalinį it citrina, geltonais akių obuoliais. Užsiminęs savo viršininkui papulkininkiui Morozovui apie prastą savijautą, buvau griežtai perspėtas, kad nesugalvočiau kreiptis į medikus, antraip jis pasistengs mane išsiųsti į Afganistaną. Teko sukandus dantis kentėti. Tačiau atsirado geradaris – operatyvinio skyriaus majoras Višnevskis (baltarusis). Jis įsodino mane į kartą per mėnesį iš dalinio į karinę ligoninę vykstantį automobilį ir pažadėjo užstoti prieš Morozovą. Ligoninėje man nustatė geltą. Paguldė keliems mėnesiams į infekcinį skyrių, kuriame buvo gydomi ne mažiau pageltę šauktiniai. 

Du mėnesius praleisti karinėje ligoninėje buvo palaima. Čia niekas nevaikė, nežemino ir nesmurtavo, nes visi buvo lygūs – ligoniai. Jau pirmąją dieną infekcinio skyriaus tualete susipažinau su vienu lietuviu. Būsimasis medikas (oftalmologas) gulėjo su tokia pat diagnoze gretimoje palatoje. Susidraugavome. Po kelių savaičių jis man prisipažino, kad pasiskaitęs medicinos enciklopedijoje apie geltos simptomus įsilašino į akis jodo tirpalo. Kaip ir aš, „gydysis“ čia du mėnesius, vaikščios po parką, atostogaus...

 Kad pažabotų kareivių seksualinę energiją, virėjai – dalinio vadovybės nerašytu nurodymu – į arbatą, kompotą ar kisielių kasdien pildavo vadinamąjį antichuiną – seksualumą slopinančius miltelius. Visi tai žinojo, todėl per pusryčius, pietus ir vakarienę „pagardintų“ skysčių kareiviai apdairiai neliesdavo. Gerdavo vandenį iš čiaupo ar čepoke (kareivinių parduotuvėje) nusipirktą limonadą. Norėdami nuraminti per dieną susitvenkusią aistrą, po komandos otboj visi kareivinėse puldavo masturbuotis. Atsipalaidavę užmigdavo. Gavę kareivio algą azijiečiai – vakarykščiai elnių augintojai, beraščiai ruonių medžiotojai ir šamanų įpėdiniai – paslapčia naktį į dalinį atsivedę miestelio prostitutes pakaitomis mėgaudavosi jų paslaugomis. Tiesa, ne visada meilės reikalai vykdavo sklandžiai. Kartais prostitutės pasijusdavo nuskriaustos, pažemintos ar neįvertintos. Tada ieškodavo užtarimo pas dalinio vadus. Po kelių dienų kareivius išrikiuodavo aikštėje, o prostitutės, lydimos politinio skyriaus vadų, atidžiai ieškodavo savo skriaudėjų. Azijiečiai nespjaudavo ir į vyrišką meilę. Naktį ant gultų atėję vienas pas kitą, atsiduodavo oralinei ir analinei meilei. Nesusiradę pastovaus partnerio iš savo genties, pasikeisdami dulkindavo išvietėje palaužtos valios duchus, o tie kantriai kentėjo ir, antraip nei prostitutės, niekam nesiskųsdavo. Vėliau šie, tapę diedais ir tęsdami sovietų armijos tradicijas, tą patį darydavo su trumpiau ištarnavusiais duchais. 

Šis tekstas yra parodos „Ne savo noru“ katalogo dalis.

Paroda veikia 2025 m. lapkričio 11 – gruodžio 31 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė).

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama