Iš klausinėjimų

Šaukimą atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje gavau 1984 rudenį, tik priimtas studijuoti Vilniaus dailės institute. Už dvi dėžes degtinės „Moskovskaja“ likau dalinyje Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Kareivio tarnyba vyko tarp Vilniaus dalinio, Pabradės poligono ir karinių bazių Rytų Prūsijoje, prie Širvintos (Kutuzovo) ir Lazdynų (Krasnoznamensko). Tarnybos pradžioje buvau priskirtas žvalgams, paskui, įtarus nelojalumu, dariau „karjerą žemyn“ – teko pabūti ryšininku ir galiausiai tapau paprastu pėstininku. Kadangi gerai šaudžiau, tai man ir leisdavo šaudyti per visokius mokymus poligonuose įvairiais ginklais. Ir dar gaminau plakatus maždaug pramoninio konstruktyvizmo stiliumi su agitaciniais tekstais ir panašiai. Vieną kartą surizikavo, liepė piešt Leniną, bet išėjo nepakankamai geras, tai šiuo klausimu daugiau neturėjau vargo.

Rimčiausiai buvau prisidirbęs per liežuvį ir fantaziją: dalinio klube-kine kitiems tarnaujantiems lietuvių tautybės asmenims papasakojau „planą“, kaip pavogti Lietuvos dailininkų sąjungos jachtą „Dailė“, kuria plauksime į Ameriką… Tada pakliuvau į specialųjį skyrių (oсобый отдел – maždaug KGB atitikmuo kariuomenėje). Pastatas buvo Verkių gatvės akligatvyje ties Lukšio gatve; vėliau liko tik mašinų stovėjimo aikštelė. Izoliavo kelioms savaitėms, tardymai vykdavo su prožektoriais į akis nuo maždaug antros iki penktos ryto. Iš įdomesnių tardytojų klausimų: „Ką jūs galvojate apie tokį kapitalizmo apologetą – dailininką Dalí?“

*

Tąkart saugumiečiai kaip netikėtai pričiupo, taip netikėtai ir paleido. Grįžęs iš atostogų zampolitas (заместитель командира по политико-просветительской и воспитательной работе – pulko vado pavaduotojas poliniam ugdymui) majoras Aleksandras Blinovas pasigedo eilinio Vaitekūno, kažkaip sužinojo apie mano bėdas su osobistais. Atėjo į jų pastatą, koja atdarė duris ir, pasisakęs visiems suprantama kalba что вы бляди моего солдата ебёте („ko jūs, kalės, mano kareivį dulkinate“), liepė tučtuojau mane paleisti. Iš Kaliningrado kilęs Blinovas buvo lyriškos natūros žmogus, mėgo poeziją. Jam gaminau tuos politinius plakatus, taigi tarp mūsų buvo užsimezgęs savotiškas merkantiliškai poetinis ryšys.

Saugumiečiai liko suglumę, nes keistų sutapimų virtinė aiškiai rodė bręstančią sovietų šalies išdavystę, kadangi tuo pat metu (kaip ir mano „planuotas“ LDS jachtos grobimas) vyko dar keli blogi dalykai: akumuliatorininkas D. A. (kaunietis) po apmokymų nugvelbė topografinius žemėlapius ir išnešęs iš karinio dalinio paslėpė tetos bute Žirmūnuose. Žemėlapiuose buvo pažymėtos puolimo kryptys, kas itin sunkino nusikaltimą. Jį susekė, atėmė žemėlapius, tardė dėl tikslų. Na jis ir paaiškino, kad Kauno mariose turįs nedidelę jachtą, po kariuomenės planavęs plaukti iki Kuršmarių, o žemėlapių jam reikėję, nes juose tiksliai sužymėta Nemuno vaga ir seklumos.

Tuo pat metu azijiečiai Pabradės poligone pavogė keletą „konservų“ (metalinių aklinų dėžių) 7,62 kalibro šovinių. Ir dar mano klasės draugas R. P., tuo metu irgi Šiaurės miestelio kareivis, kažką šiaip prisidirbo. Saugumiečiai viską subendrino, įžvelgė planuojamą diversiją, grupinį veikimą, visus uždarė atskirai ir tardė po vieną. Kaltino daugiausia antisovietine agitacija ir antisovietine propaganda (АСА, АСП), taip pat grasino išmesti iš komjaunimo (VLKJS) ir iš VDI. Kelis kartus švelniai siūlė bendradarbiauti, bet paskui nebekėlė to klausimo.

*

Areštinėje (гауптвахта, губа) teko praleisti 1985 m. Kalėdas ir sutikti Naujuosius Metus. Taip pat ir savo 20-ąjį gimtadienį. Uždarydavo už „savavališką pasišalinimą iš karinio dalinio“ ir, nors niekada nebuvau pričiuptas nusikaltimo vietoje, bausmei parinkdavo kokią išskirtinesnę „progą“. Sodindavo paprastai į vienutę, nes kažin kodėl rusams atrodė, kad vienutė yra didesnė bausmė už bendrą kamerą. 

Kamerų interjeras darė įspūdį. Spalvos, faktūros, kvapai, žinoma, savo ruožtu, tačiau progą per gimtadienį pasišnekėti su XIX a. sukilėliais supratau kaip ypatingą dovaną. Realiai – manau, kad ant tų sienų, durų, gultų ar rankenų galima rasti Konstantino Kalinausko pirštų atspaudų, nes areštinės niekas niekada nebuvo remontavęs (bent jau iki man ten pakliūnant). 

Neremontavo, tačiau dezinfekavo. „Cheminiai ketvirtadieniai“ buvo įsimintinos dienos. Procedūrą atlikdavo dviese, apvilkti maždaug Gagarino skafandrais ir apginkluoti slėginiais kanistrais su purkštuvais. Kalintį kontingentą išvesdavo į kalinių pasivaikščiojimo kiemą su dviem drugeliais*, kur eidavome ratu, o kameras pripildavo baisios smarvės. Ta taip įsigerdavo į odą, kad informacija apie buvimo vietą likdavo kelias savaites net ir išėjus į laisvę.

Areštinei atitekus Lietuvos nacionaliniam muziejui, buvau ten, tačiau į „savo“ kamerą nepakliuvau, ta dalis neatverta lankytojams.

*

Kaip tada atrodė, pagrindiniai pavojai buvo Afganistanas ir Černobylis. Į Afganistaną rinko tik kartą, 1984 metų vėlų rudenį. Atranka paprasta – kas trečias iš rikiuotės, o paskui ne vairuotojus paleido. Pakliuvo šalia stovėjęs estas Silgmaia (gal Silgmiaja). Taip didysis pavojus praslinko man prošal. 

Vėliau labai nuosekliai visus sėmė ropinėti po Černobylio reaktoriaus stogą. Ten jau buvau kone pakliuvęs: stotyje laukiau traukinio, bet ir vėl pasisekė – karinė vadovybė kažko nesusigaudė, nerado garvežio ar paties traukinio, paleido. Tas kartas pavojingiausias, nes dar buvo atomas neataušęs, maždaug 1986 metų gegužė. Vėliau, rudeniop, vėl rinko ten pat, bet tada lyg pavyko nusimuilint į Pabradės poligoną gaminti ideologinių atributų (полевая ленинская комнатa), taip ir vėl praslydau.

Visi kiti kasdieniai rūpesčiai ir pavojai atrodė blyškūs. Buvo šiek tiek muštynių, bet masinių ir rimtų tai ne. Gal ir dėl to, kad Šiaurės miestelio divizija buvo „kadrinė“, t. y. karininkų buvo visa sudėtis, o kareivių tik aptarnaujantis dalinį kiekis, tad visokius kivirčus karininkai greit nuslopindavo. Iš tokių rimtesnių, kiek pamenu, tai uzbekai valgykloje rusui Ivlijevui perskėlė kaukolę su didžiuoju samčiu. Jį demobilizavo, lyg pagijo, nemirė tąkart... Dar du pasikorė patys, bet jų nepažinojau, tik žinau, kad ne lietuviai. Du ar trys nuskendo žiemą su tanku Nemune ties Alytumi, pakeliui į Karaliaučių (nuo Alytaus senojo tilto niurktelėjo po ledu). Tik girdėjau, pats nemačiau. Tankistai būdavo iš Vidurinės Azijos, nes mažo ūgio, kad į tanką tilptų.

Manau, lietuvius kiek saugojo pats Vilnius, mat karininkams dalinio teritorijoje butų neužteko, reikėjo nuomotis mieste. Nuomojosi jie nebrangiai Fino ir Giedraičių gatvėse, Šanchajuje. Tai ten natūraliai kriminogeniškai be fanaro neapsieidavo, ypač jei prisivartoję. Paskui manydavo, kad kažkas iš vilniečių kareivių užsakė. Mes tokį manymą visaip skatinom, todėl jie nori nenori su lietuviais atsargiau elgėsi. 

Šiaip rasės, tautos ir gentys stengdavosi laikytis prie savų, dėl saugumo žinoma. Tarp savų turėjom kelis „pasportavusius“ žmones, tai beveik niekas ir negrėsė. Dauguma, kad išgyventų, turėdavo vaidinti „kietus“, be šito tai jau niekaip. Kietumą itin pabrėždavo apranga, jos dėvėjimo niuansai ir subtilybės: medvilninės apykaklės  (хебчик) pasiuvimas, antpečių, ženklų tvirtinimas – viskas galėjo lemti, kareivis „kietas“ ar ne. Batai, kepurės, diržai – viskas svarbu. Kita dalis – keiksmažodžiai ir kriminalinis žargonas, tai irgi liudijo statusą ir kareivio „pavojingumo“ lygmenį. Poetai, vienišiai, ištižėliai ir depresuotieji išgyvenimo mokykloje pasitelkdavo aktorystę. Na, o kas nesugebėdavo net to, tai tada jau šakės. Juos vadindavo чмо (человек, мешающий обществу) – žmogus, trukdantis visuomenei); grupinis žiaurumas atrodo tikrai baisiai.

Itin palaikydavo supratimas, kad esu priešo stovyklos viduje, kad misija yra simuliuoti, kenkti, vilkinti. Ir tuo pat metu pažinti ginklus, matyti silpnybes. Šia prasme buvo erdvės linksmintis, ieškoti ribos, kiek galima durnių volioti. Panašiai veikė ir mąstė mano bičiuliai iki šiol estas Raulis Vatsa ir Raimis Jakubauskas.

Būdavo muštynių ir tarp karininkų. Pavyzdžiui, kapitonas Nekrasovas, šiek tiek karatistas, bandė primušti vyr. leitenantą Slabuchą, o tas Nekrasovą nukovė taburete. Nežinau tiksliai konflikto esmės, bet spėju, kad dėl būtinybės pildyti beprasmį жрпвснтвч (журнал трегистрациипролёта вражеских спутников над территорией войсковой части – priešo palydovų, praskrendančių virš karinio dalinio teritorijos registravimo žurnalas). 

* Pasakotojas užsimena apie Vincento Van Gogho „Kalinių ratą“ (1890), kur nutapytame uždarame kieme skraido du drugeliai. Lukiškių kalėjimo kieme taip pat nutapyti drugeliai – uždaroje erdvėje jie tampa laisvės, vilties ištrūkti, trapaus grožio simboliu. (Sudaryt. pastaba)

Šis tekstas yra parodos „Ne savo noru“ katalogo dalis.

Paroda veikia 2025 m. lapkričio 11 – gruodžio 31 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė).

Detalesnė informacija:

www.graphic.lt

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama