Skiriame Kęstučiui Mažyliui
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?
Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi.
Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.
Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.
Ar tave spaudė pasirašyti į tokią misiją?
Manęs ne, patekau į ryšininkų ugdymo skyrių. Ten rinkdavo žmones iš aukštųjų, tad kontingentas buvo visai civilizuotas ir užduotys – sekti dangų su radijo lokatoriais. Turėjome dirbti su kosmoso lokatoriais, kur iš išdėstytų punktų rankiniu būdu kuriama signalo grandinė per kosmoso sluoksnį. Įsivaizduok, signalas kyla, lūžta, krinta, čia turi būti nepagaunamas ryšys, bet gali ir patys nepagauti, užtenka, kad koks vienas užmigtų.
Kur visa tai vyko?
Charkive mokiausi 6 mėnesius, po to pusantrų metų vadinamosios tarnybos prie Kyjivo, netoli Vasylkivo oro uosto (to paties, per kurį vyko Ukrainos puolimas karo pradžioje, kur rusai bandė išsilaipint, o ukrainiečiai juos naikino būriais). Ten irgi turėjom būti ryšininkais, bet mane pasiuntė būti dailininku: papuoliau į chozrotą (хозяйственная рота – ūkinė dalis).
Ką piešdavot?
Visą tą ideologiją. Tarnybos metu numirė Brežnevas ir tada visus agitacinius Lenino kambarius reikia perdaryt, šūkius perrašyt, pergrupuot esamus ir buvusius, daug parodomųjų elementų. Plakatai, šūkiai, nutarimai – be saiko. Mirė Andropovas, tada vėl iš naujo. Černenkа ir t. t. Iki Gorbačiovo.
Beprasmiškos veiklos būrelis.
Zampolito žmona buvo lietuvė, gal todėl jis mane pasikvietė ir pasiūlė būti viso dalinio paštininku. Sako, galėsi kiekvieną dieną išeit iš dalinio ir važiuoti pašto. O paskui po pietų parašinėsi mums ką nors. Na, gerai, nereiks man su visais žygiuot. Pasirašiau, iš pradžių tai labai gerai buvo: atsikeliu, padarau mankštą, pavalgau ir išeinu į miestą. 25 minutes važiuoju su električka į Kyjivą, paimu paštą, jis telpa į kuprinę. Grįždamas pereinu per visus knygynus. Pietums pareidavau, tada išskirstau per dalinius korespondenciją.Vėliau zampolitas atitįsė dar vieną menininką ir padarė iš mūsų brigadą, turėjom važinėti po visus dalinius agitacijos dalykų tvarkyt. Tada prasidėjo įvairios bjaurastys.
Ne tik po Vasylkivo kazarmas?
Po visą rajoną. Ir kaskart atsiduri naujoj aplinkoj su sava tvarka ir savais herojais. Kai kas karaliauja, kai kas ant galvos lipa, visur skirtingi marazmai. Vos ne kiekvieną kartą iki muštynių būdavo. Kartą su kažkokiu kalniečiu kaip susimušiau, tai siaubas. Draugo žmona atvažiavo aplankyt ir pasiūlė kultūrinę programą – į „Space“ koncertą Kyjive (elektronika, lazeriai). Kalbėjom, kalbėjom ir praeidamas kažką užkliudžiau, jis pradėjo rautis, kaip susikalėm. Kaip nepagalvojau, kad jis poste su automatu? Kai skyniau jį, tada kiti pradėjo eiti, tie kalniečiai, iš visur, daugiau nei dvidešimt jų apdaužiau, iš drabužių liko skutai, rankovės nudraskytos. Mano uniforma buvo laisvesnė, jie ten prisisiaurinę dėl grožio, nelabai turi judesiui erdvės. Prasiskyniau kelią ir išėjau. Tada girdėjau, kad manęs ieškojo visą naktį su peiliais, to prakeikto lietuvio. Rado traumpunkte, dažnai ten rytas ir pradedamas. Susibūrė, išėjo vadeiva, kažką pakalbėjo, sakė, supranta, būkim broliai…
Pasielgei bebaimiškai.
Kad nėra kur trauktis kartais. Po to gal ir pagalvoji, kaip čia galėjo viskas baigtis.
O kada, kur ir kaip sau darbus tapei?
Kai dirbi su lozungais, prisipjaustai kartoniukų visokių, lieka įvairių formų dalių. Ir darai sau, o apsimeti, kad tai, ko reikalauja. Buvau ir skulptūrėlių visokių prisidaręs. Bet mano kolega pavogė. Buvau radęs medžiagą, kuri saulėje tirpdavo ir gražiai suapvalėdavo, kažkokių angelų dariau, po to gipsą išliejau.
Mažuose tapybos darbeliuose naudojai laką, efektas kaip kokių miniatiūrų iš XVIII–XIX amžiaus.
Lako reikėjo, tai vienintelis būdas atgaivinti vaizdą, nes dažai prasti, vien vandeniniai arba acetoniniai. Baisūs, kažkokie guašai, pigmentai. Siųsdavau juos paštu namo, tačiau kartą „pasisekė“ padaryti parodą.
Turi galvoje tą įvykį, kai tavo pašto siuntą su kūriniais sustabdė?
Taip, kaip tik pavyko padaryt didesnę seriją darbų, kaip aš įsivaizdavau tada, labiau pavykusių. Perdaviau tokiam latviui, kur pavadavo mane, kad išsiųstų. Supakavau gražiai: sukaliau dėžutę, sudėjau dešimt darbelių. Išeina latvis, už dešimt minučių atbėga mano zampolitas, sako: „Ką tu čia siuntei, Sauliau? Vadas perėmė tavo siuntinį, krato. Dabar eik, atidaryk savo dėžę.“ Dauguma darbų tokie bendresnio pobūdžio, sunkiau nusakyti, apie ką jie ten, o vienas buvo akivaizdžiau iššifruojamas.
Neturėdamas ką veikti, nutariau išpaišyt visokias uniformas: nuo milicininko iki futbolo teisėjo, buvo ir karinių visokių su skiriamaisiais ženklais. Pritapiau jų gal 20 ant tokių liulančių figūrų. O figūrų galvos tokios neišsivysčiusios, tik akys įdubusios, tamsios ir jas dar prakrapščiau su adata. Virtinė zombių gražiai išėjo, bet dar atrodė liūdnoka. Tai uždėjau fone Kremliaus trafaretą. Dar fejerverkų.
Galvoju, kai atidarys dėžę, ar šitas bus viršuje, ar dugne. Kad tik būtų dugne, dar paslėpt galėčiau. Bet, aišku, pirmasis matėsi. Vadas kad pradėjo klykti: „Tuoj atiduosiu į ypatingąjį dalinį!“ Po savaitės teko eit aiškintis, o manęs laukia apie dvidešimt karininkų. Darbai išrikiuoti kaip parodoj ir aiškinkis dabar. Pradeda nuo linksmiausio.
Vyko praktiškai gynimai.
Panašiai. Ėmiau pasakoti, kad, juk žinot, tie lietuviai lengvai pamišę dėl krepšinio, va dabar buvo varžybos: „Žalgiris“ su CSKA žaidė. „Žalgiris“ pralaimėjo, bet mes taip nemanom, realiai teisėjai padėjo CSKA. Čia tokios nesveikos sportinės aistros, čia va teisėjas. Jo negali neklausyt, šalia – visos kitos tarnybos. Tai mano zampolitas atkuto: „Na va, juk sakiau, kad nieko čia baisaus.“ Vadas raudonas visas, išvijo ir baigėsi tuo istorija.
Sakyčiau, pasisekė. O kaip sekėsi su aplinka?
Gana neblogai. Juk susiduri su savo bendraamžiais, kurie klausosi normalios muzikos, radijo. Atrodo tokie kaip tu. Ir staiga išgirsti keistą reikalavimą: „Prisiek Konstitucija!“ Ir matai, kad jie iš kitos planetos, kitaip mąsto. Vienas labai stebėjosi, kad aš nenorėčiau į Gorkį važiuoti. Vėl turėjau išsisukinėti.
Bet buvo ir tokių, su kuriais pasauliai ne tokie paraleliniai?
Buvo, Charkive atvažiavo ūsuoti iš Azerbaidžiano. Nesiskuta protestuodami. Iš aukštųjų mokyklų visi, civilizuoti. Matai, kad gali susišnekėti. Kiti atvažiavo maskviečiai, irgi apsiskaitę. Nebuvo kivirčų.
Kai pasakoji, beveik net šviesiai atrodo.
Na taip, mus priskyrė ryšininkams, o ten papuola tikrai šviesesni, išsilavinę žmonės. Iš mokyklos veždavo į pagalbą statyboms, va ten iš strojbato (строительный батальон – statybos batalionas) tai tikrai atrodo, kad laukiniai. Tris kartus važiavom, triskart baigėsi muštynėm. Ten priekabės ir visi primityvūs dalykai. Mūsų mokykloj nesusiformavo senių kasta, nes greitai pakeičia į naujus šauktinius. Tik patirtys labai priklauso nuo karininko. Ten mokėmės su Vytautu Mikšioniu, jam priskirtas karininkas buvo baisus – badu marino. Iš šimtakilograminio vyro jis perpus sunyko. Atrodė kaip karo pabėgėlis: bėga lenktom rankom, uniforma tabaluoja. Šiurpas ėmė. Paskui jis išvažiavo į Moldaviją.
Esi minėjęs, kad skrandį ir tau sugadino kariuomenėje su tom skystom kopūstienėm.
Tas tai taip, bet kažkaip nebijodavau, pasikombinuodavau. Kepyklos atsidaro 6 val. ryto, perlipdavau per tvorą, nusipirkdavau bulkučių, nes ryte pusvalandis skiriamas teritorijos tvarkymui, tai ir sulakstydavau. Buvau ir Vytautui atnešęs, bet kaip perduoti? Visą laiką rikiuotėje. Bandžiau per oro padavimo skylę meduolių su kartim įkišti, bet tuo metu klasėj buvo ir jo baisuoklis karininkas. Moldavijoj Vytas truputį atsigavo. Buvo klaikių karininkų, vienas toks iš Lietuvos baisia morda lydėjo, rėkė, kad mano džinsai aprašinėti.
O žeminimo „kultūra“ tavęs nepasiekė?
Kad gal labiau gelbėjimo darbais užsiiminėjome. Vieną mūsų kartos žyduką labai niokojo. Gynėm, bet nepraėjo nė keli mėnesiai, ateina kita karta, tai jis pats pavirto į tokį sadistą… Kai pradėjo tyčiotis iš naujų karių, tada jį patį ėjom auklėti.
Pamatei visą procesą, kaip vyksta virsmas. Ir kokia sistema. Sunkiausia dalis, kad prieš „tarnavimą“ praradai toje pačioje kariuomenėje savo vyresnįjį brolį Kęstutį. Koks jis buvo?
Kariuomenė visą šeimą sugriovė. Mano brolis buvo labai gabus matematikai, fizikai. Mokėsi atmestinai, bet jį imdavo į visas olimpiadas. Jau buvo beveik į Kauno politechnikos institutą įstojęs, turėjo eit į mandatinę, bet dar svarstė, gal kažką ir pasakė. Ir, nors egzaminus buvo puikiausiai išlaikęs, jį pavarė ir paėmė į kariuomenę.
Kur?
Tarnavo Liepojoje, kiekvieną mėnesį nuvažiuodavom. Ir tvirtas bernas buvo. Rusų kariuomenė šventė 60-dešimtmetį, išvakarėse jis iš viso garnizono laimėjo bėgimo maratoną. Buvo bebaimis, galėjo su bet kuo muštis. Prirašė baisių laiškų, nuėjo į budėjimą ir nusišovė.
Laiškus kam parašė?
Tai buvo protesto laiškai, patriotinio turinio. Tyčia pasirinko kariuomenės jubiliejų. Po maratono su kitais lietuviais pasidalino gautą tortą ir išėjo. Buvo viską suplanavęs. Kalašnikovą nustatė automatiniu režimu, užsigulė, nuspaudė. 10 centimetrų skylė. Tėvas gavo telegramą, kai skaitė, tai nesu matęs tokio pilkumo žmogaus veido.
Ar matėt laišką?
Turėjo tėvas. Liepė pasirašyti, kad niekam niekas nepasakos. Skrido iš Maskvos komisijos žiūrėti, kas ten įvyko.
Ar atgavote jį (neatidaromame) cinko karste?
Ne, tiesiog karste. Tėvas pats važiavo su gamyklos kolektyvu jo parsivežt. Baisi lijundra buvo, pasaulio pabaiga.
Kokia oficiali versija?
Nusišovė.
Jis ne dėl kankinimų, o dėl prasmės nusižudė.
Liūdniausia, kad prieš savaitę (tais 1978 metais) buvom Liepojoj ir išleido jį į miestą. Kalbi su broliu ir tik paskui supranti, kad jis, brangiausias žmogus, su tavim atsisveikina, o tu nieko neįsikerti.
Niekas negalėjo nei pagalvoti, nei nujausti. Tai nesuvokiama. Kiek tau buvo tada metų?
Šešiolika.
Nepakeliamai skauda. Apie ką jis rašė?
Prieš rusiją, prieš kariuomenę, prieš Lietuvos okupaciją. Per Sąjūdį buvo renkamos nukankintų kareivių istorijos (dokumentai) į knygą, mama atidavė tuos laiškus, bet neišspausdino ir negrąžino. Mamai dėl to buvo labai skaudu. Nesupratom, kodėl nespausdino. Gal pabijojo tikro dokumento su politiniu išsišokimu…
Gal tai susiję su žeminimu?
Sunku suprast. Labai dažnai lankydavom, išleisdavo, vos ne dviem dienom atsiveždavom į Palangą. Du artimi jo draugai lietuviai ten pat tarnavo. Vienas tapo saugumiečiu, kitas – normalus. Jie sakė, kad nesitikėjo.
Kai patekai į kariuomenę, ar tau nesusijungė į vieną patyrimą šie dalykai?
Aš labai dėl tėvų jaudinausi, net ir nesakiau jiems. Tik parašiau iš kariuomenės. Pastačiau prieš faktą. Galvojau, kad viską galiu pakelt. Po metų labai supratau brolį. Jis tą padarė metus ištarnavęs. Atrodo, kad jau begalybę laiko čia praleidai ir dar tiek pat liko. Atrodo, niekad iš ten negrįši. Iš įprasto gyvenimo lieka tik sapnas.
Ar sapnuoji dabar anuos laikus? Kaip jauti tai, kas buvo?
Dabar viskas jau labai toli. Bet iš pradžių aš labai bijojau nubusti vėl kariuomenėj. Negalėdavau net šviesos užsigesinti naktimis. Norėjau atsimerkęs iš karto matyti, kur esu.
Kas tame košmare baisiausia?
Norėjau išlikt savimi, nedaryti kompromisų. Ir kaskart mane stebino, kad ta jų realybė visiškai man nesuprantama ir visiškai nesuvaidinta. Toks absurdas, į kurį jie įtikėję, konstitucijom prisiekinėja. Sunkiausia suvokti, kad jie tuo tiki. O aš elgiausi daugiau mažiau taip, kaip galvojau. Ką jie man padarys.
Prisiskaičiau bjaurių istorijų šita tema.
Na taip, toks Guzovičius buvo, jam labai nepasisekė pačią pirmą dieną. Juos išrikiavo į tankų diviziją. Atsitiktinai bedė pirštu į jį ir liepė tanką vairuot. Dar estakada liepė važiuot. Jis nei žino, kur žiūrėt, nemoka visai. Apvirto šonu ir iškart baudė, siuntė į disbatą (дисциплинарный батальон – baudžiamasis batalionas). Ten ir pratarnavo visą laiką tarp nusikaltėlių.
Minėjai, kad kariuomenėj vis pasislėpdavai ligoninėj pasigydyti?
Vieną žiemą dėl akių Charkive, o Kyjive irgi. Čia papuoliau pas profesorių Filipenką. Jis sako, nėra ko tau ten vargti, būk pas mane, rašysi dokumentaciją, pas mane šilta. Tai ir rašiau konferencijas visokias, kvietimus dailyraščiu. Niekaip negalėjo manęs iškrapštyt tas bjaurus vadas. Vis įgaliodavo ką nors ten keliaujantį parsivežt, bet Filipenka vis pasilikdavo. Senas gydytojas, labai inteligentiškas.
Keista buvo tai, kad siūlai, tvarsčiai toje ligoninėje buvo amerikoniški, dar iš pagalbos Antrojo pasaulinio karo laikais. Labai gražūs įpakavimai, negalėdavau atsižiūrėt. Dar padėdavau felčeriu: nuvežt į operacinę, palaikyt. Atveždavo visokių iš stroibatų su išdegintom akim ir pan.
O tavo darbuose kokie čia personažai?
Skenduolis – tai mano bendrakursis Mazūras, paskendo Palangoj. Dar diena prieš tai paplepėjom ir nuvažiavo, nuskendo. Puikus žmogus buvo. Kitur – kultūrinės reminiscencijos. Su kiemo draugais buvom F1 lenktynių fanai. Ėjom žiūrėti, kaip Nickyʹs Laudas ausį nusisvilino. Tai ta sutvarstyta galva galbūt kažkaip susijusi.
O čia jau laidotuvės?
Čia jau jų daug gali būti. (Patylime). Negalėjau ištverti brolio laidotuvėse, kai kareiviai (garbės sargyboj) šaudė. Pabėgau iš ten. Išėjau ir išėjau, vaikščiojau iki pat vidurnakčio. Ir vėliau laidotuvėse nelabai galėjau dalyvauti. Tėvas labai greitai po to susirgo kraujo vėžiu. O mama po 10 metų mirė. Po brolio mirties prasidėjo šeimos griūtis. Nebeįmanoma buvo atsigauti.
Labai užjaučiu tave. Tai yra žiauriai neteisinga.
Šis pokalbis yra parodos „Ne savo noru“ katalogo dalis.
Paroda veikia 2025 m. lapkričio 11 – gruodžio 31 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė).
Detalesnė informacija:
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
