Tarp mito, gamtos ir poezijos
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ spalio 8 d. atidaryta Eglės Kuckaitės personalinė paroda „Meteorai kalne čiaudo“. Dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė kalbina menininkę apie parodą bei jos minties ir kūrybos horizontus.
Šios parodos anotacijoje tarsi sutelkti pagrindiniai parodos raktiniai žodžiai, nusakyti pačios: „Balansuoju ant gamtos sukelto linijų srauto. Linijos tankėja. Slystu į mito pasaulį. Ima jungtis ir kurtis vaizdų prasmės.“ Šis fragmentas lyg ir išduoda kūrinių atsiradimo intencijas ir pagrindinius motyvus – gamtą ir mitą, bet man vis tiek rūpi, kas konkrečiai įkvėpė šios parodos atsiradimą.
Kartais užlakavusi cinko plokštę pasiimdavau ją į kaimą ar prie jūros ir raižydavau vaizdus alla prima. Šviesa ir vieta netikėtai sustiprindavo akimirkos pamatymo pajautą. Pagalvojau, kad tokiu principu noriu sukurti ofortų ciklą: tai nebūtų tik gamta iš natūros, bet gamtos jungtis su vidiniais minties peizažais ir fantazijos etiudais.
Tiesą sakant, šiame cikle labai juntami gamtos motyvai, nors tai nėra vien darbas iš natūros, kaip tai darė XX a. pradžios impresionistai. Įdomu, kad gamtiškumas ofortuose stipriai kinta ir keičiasi, aiškiai jaučiamos visiškai skirtingos perspektyvos – vaizdas panardina tai į pievą, tai į aukštas žoles, kitur žvilgsnis netikėtai pakrypsta nuo kalvos žemyn, lyg būtų žvelgiama iš paukščio skrydžio. Greičiausiai tai lėmė ne tik skirtingos gamtos vietos, bet ir nuotaikos? Kaip gamtos motyvai susipynė su mitais? Kaip gamtiniai elementai diktavo mito atsiradimą?
Gamtos motyvų plastika kėlė man pačiai netikėtas asociacijas, kai vaizduojamose erdvėse įvesdavau žmogaus buvimo nuojautas. Kartais pievos smilgų tankumynas prašėsi besiganančio gyvulio. Be abejo, kūrybiniam srautui įtaką darė dabartinis neramus mūsų planetos laikas, kuris lyg spindulys įšokdavo į raižomą ofortą ir paradoksaliai apšviesdavo kuriamą vaizdą. Taip atklydo Jautis ir Moteris („Smilgose Europa jaukina Jautį“, 2024–2025). Jie daug mažesni už žoles – Europa ir Jautis lyg prašosi būti nematomi. Europa jaukina Jautį, tą graikišką Dzeuso galią, nors kažkada jis ją ir pagrobė... Mintys labai greitai sujungia vaizdus, iškart paaiškina jų prasmes, emocines vaizdinių jungtis, net komponavimo būdai suvokiami ir tik belieka tai įgyvendinti kūrinyje. O parašyti – gerokai sunkiau. Ieškau tikslaus žodžio, stengiuosi aiškiai pasakoti. Kodėl mane ištiko tokia vaizdų seka? Kodėl linijų tinklas retėja ar kodėl linijos taip tankėja?
Meteorų cikle susidūriau su stipriu linijų srautu. Dar yra ofortų, kuriuos noriu toliau tęsti, pildyti jų prasmių tankėjimą iki visiško cinko plokštės užtvindymo jomis. Linijose juda estetiniai nervų susilietimai. Linijomis rašomas tekstas. Dažnai ofortuose sujungiu kelis sluoksnius nesujungiamų pasakojimų. Juos iškart skaitau ir įvedu naujų detalių. Tarsi klojasi linijų nervai, nematomi neuronų srautai. Pokalbių metu, po parodos atidarymo, jau ir neuronai ėmė dalyvauti bandymuose atskleisti kūrybinius ieškojimus. Svarstau apie linijų potenciją daugintis. Vaizdas man pirmesnis už žodį. Gal nebūtas vaizdinių erdves dėliojau lyg numatydama būsimų neuronų naujas jungtis? Kol kas tai fantazija.
Oforte „Leda Sparčiai Minga. Šiurena orbitoje“ (2024) veiksmažodis „sparčiai“ lyg nuoroda į Spartos miestą. Mite Dzeusas pavirsta gulbinu. Mano kūrinyje jis – juoda gulbė. Pirmame plane būsimų Ledos dukterų kūnai dar tik formuojasi iš augmenijos plotų. Noriu minties, plūduriuojančios poetiniame lauke. Noriu minties be pabaigos. Nors linijomis užrašau vaizdų prasmes.
Tavo pasakojimas, kaip gimsta meno kūrinys, labai intuityvus, atrodo, kad tavo pojūčiai, impulsyviai kylančios mintys ar net nuotaikos diktuoja paties kūrinio atsiradimo motyvus, sukuria pasakojimą, net mitą. Prancūzų semiotikas Rolandas Barthes’as savo teoriniuose tekstuose suformulavo moderniojo mito sampratą, kurioje pabrėžė ne žodinę, bet vaizdinę pasakojimo galią iškraipyti regimojo pasaulio vaizdą. Tavo darbuose kuriasi savita mitologija, persmelkta žinojimo, nuojautų, asociacijų. Nori ar nenori, bet tavo pasirenkami mitai – Leda, Europos pagrobimas, Dzeusas – labai glaudžiai susiję su moteriškumu, feminizmu, moters balsu šiuolaikinėje dailėje.
Ypač dabar savo minties svoriu mane džiugina atlikėjos Giedrės Kilčiauskienės daina „Jei Dievui būtų gimusi dukra“. Graikų dievams gimė daug dukterų. Marijos Gimbutienės tyrimų erdvėje moterys dėliojo žmogiško pasaulio stebuklus. Esu laiminga nuo vaikystės jautusi mano giminės stiprią, moterų rankų brėžiamą liniją. Jutau didelį palaikymą. Tiek kasdienėse situacijose, tiek profesijos ieškojimuose. Svarstau, kad pasirinkusi menininkės kelią nuo pat pradžių ne kovojau, bet liudijau moters matymus, jausenas. Esu moteris. Maištas beveik visada pynėsi su iš vidaus einančiu taikiu noru kalbėti estetikos erdvėje, piešti, kurti veiksmą oforto technikoje, tapyboje ar kitose medijose, jis taip ir pakliūdavo į feminizmo lauką. Stengiuosi arti savęs laikyti harmoniją, skirtingas šio pasaulio vibracijas, bet ir matyti plačiau akies ar širdies spinduliu, kaip kūrinyje „Vabzdžio Širdies Žvilgsniu“ (2019–2025). Moters siluetas nusėtas žiogo kūno struktūromis, sparnų faktūromis, o šalia žmogaus kojytėmis skuba rožėmis vainikuota širdis. Gamtos formos yra užbaigtos, it tobulos. Todėl renkuosi kalbėti per jas. Spėju, kad jos kalba pačios. Man belieka išlaikyti nuostabą ir linijomis atkurti gamtos mąstymą, nors labai fragmentuotai. Subjektyviai. Intuityviai. Pagal gamtos plastiką susieju tą pačią akimirką galinčius būti kartu paros reiškinius su konkrečiu augalu ar gyvūnu, vabzdžiu ar žmogumi. Taip žalčiai, nusileidus saulei, slepiasi lapijoje su bundančiomis nakties plaštakėmis („Saulėlydžio Spiečiai Žalčių nakties Plaštakėse“, 2024–2025). Arba jūros žvaigždės pasitinka permainų vėją vakarį Zefyrą („Tau šoka Jūrų Žvaigždės Pursluos Pursluos Pursluos. Zefyro Plaučiuose Puotauja Vakarų kryptis“, 2024–2025). Arba dangaus kūnų švytėjimą įleidžiu į ežerą ir į eglių šakas („Meteorai skriejo Ežero Lelijų Eglynais“, 2024–2025). Atėjus pavasariui, virš obels leidžiu staugti su ragais ūsų vietoje Lewiso Carrollio katinui, kai nepastebimas leidžiasi Ikaras, atgijęs saulės spinduliuose („Češyro pavasaris Ikarui nusileidus po Obelim“, 2024–2025). XX a. gyvenusią ir žmones žavėjusią moterį slepiu po skarota egle, Antrojo pasaulinio karo metu ji dalyvavo rezistenciniame judėjime. Joséphine rūbo plunksnas išdidinu iki palmių tankmės ir įsuku viesulą, lyg Joséphine šokį, nors ne tik... („Viesulas burleskos Slėpynėse su Joséphine Baker“, 2024–2025). Kuriu su laiko ženklais, su šimtmečius prasmes atlaikiusiais simboliais. Ir su žmogų atlaikiusia gamta.
Aptarkime ir tavo kūrinių ciklo poetiškumą – juk tai neatsiejama parodos dalis. Poetiškumas ryškus tiek tavo pačios pateiktoje parodos anotacijoje, tiek parodos pavadinime, tiek kūrinių pavadinimuose, kuriuos pati kiek plačiau ir pristatei. Sakai, kad tave jaudina ir šiandienos pasaulis, jo kardinalūs pokyčiai, nesaugumo jausmas. Gal poetiškumas tampa savita maskavimosi forma? Bandymu pabėgti nuo tokios nejaukios kasdienybės?
Taip. Poetinė būsena leidžia viską pamatyti iš nuotolio. Ir gal keista, bet taip pat leidžia kuo arčiau savęs išlaikyti besikeičiantį matymo jutimą. Iš sublimuotų minčių, jausmų, emocijų sulydytą matymą. Jis beribis. Jis saugo žmogų ties nežinios praraja. Tai universalus matymas. Poetiškumas priveda prie simbolio, prie galimybės surasti daug atsakymų, prie sielą atspindinčių pasirinkimų.
Nemažai dienų bandžiau aprėpti ofortų ciklo vaizdus ir jų pavadinimus. Buvo vasara Preiloje. Į parodos pavadinimą norėjau įkelti žodžius Dangus, Žemė, Žmogus. Dar norėjau įkelti paslėptą pasirinktų žodžių prasmę. Meteorai Kalne Čiaudo. Kad nusikeltume į beribes erdves. Ir vėl žiūrėtume į save.
Žiūrint parodą norisi dar paklausti – kodėl ofortas? Be abejo, tai klasikinė grafikos technika, reikalaujanti daug profesionalumo, laiko, kantrybės, technikos įvaldymo įgūdžių. Šiais laikais dauguma menininkų renkasi daug paprastesnes vaizdų dauginimo technikas, o tu lieki prie raižymo, prie klasikinės grafikos technikos. Kodėl?
Norėjau grįžti į pradžią. Kai mokykloje svajojau apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. O oforto techniką visada mačiau kaip linijomis užrašytą tekstą. Ir tekstūrų gausą. Ofortas veda į sukauptą minties apžiūrą. Mūsų laikas fragmentuotas. Kūrybingas. Destruktyvus. Tęsiasi nenumatytomis delioziškosios rizomos kryptimis, kurios gali sukurti biologinę struktūrą, o ir jos chaosą. Norėjau dirbti su gamtos paviršiais. Kad laku padengtas cinkas paklustų adatos linijų gyliui. Kaip ranka rašytas plunksnos pulsavimas. Kai išsilieja mažiau ar daugiau to mėlyno rašalo. Gal todėl tiek daug mėlio šiuose ofortuose. Galvoju – kodėl po oda kraujagyslės melsvos? Man tiek rašymas, tiek ofortų raižymas yra tas pats tekstas. Galiu patirti daug laisvės. Kartu pakliūti į savo pačios sukurtą vergovę. Kūrybines kančias. O ilgas technologinis veiksmas... Per tuos metus jutau, kad prasilenkiu su laiko ritmu. Kartais nežinojau, ar pasimatys, ką rašau. Bet ofortas tapo laiko atstumu iki laiko.
Pagaliau prakalbome ir apie spalvą šioje parodoje, tai dar vienas svarbus jos dėmuo. Vien ofortai yra neįprastai paspalvinti – juose vyraujantys mėlynai pilkų pustonių niuansai išskiria juos iš ankstesnės tavo kūrybos. Spalvą paryškina ir pati parodos architektūra (parodos architektė Rūta Bagdzevičiūtė) – žydros spalvos sienos sustiprina ir pačių kūrinių spalvinę raišką. Kodėl tokia spalva?
Spausdama darbų ciklą maišiau ultramarino ir juodos spalvos dažus. Norėjau išgauti indigo atspalvius. Tai dangaus spalva, kai prieš audrą debesys tamsėja. Indigo galime rasti danguje, pievoje ar medžiuose vėlai vakare, jūroje ar ežere – priklauso nuo paros laiko, nuo apšvietimo, kur krinta šešėlis ar susidaro prietema, rūkas. Tai intymi gamtos spalva. Galerijos sienoms su architekte Rūta Bagdzevičiūte parinkome karališką mėlyną, taip ji vadinasi aliejinių dažų paletėje. Beje, šiuo metu Aušros vartų fasade, žiūrint iš Madonos pusės, išryškėja būtent ši spalva. Dvi mėlynos dera tarpusavyje. Sienų erdvės spalva siunčia atsitraukimą nuo įprastumo. Indigo – prislopintą švytėjimą iš debesų.
O kodėl keturi skirtingi kūrinių formatai?
Devyni peizažo siaurieji ofortai (7 x 32 cm) išilgai sienos sudaro greitojo akių žvilgsnio punktyrą. Aštuoni ovalai – orbitos (20 x 15,5 cm; 29,5 x 22 cm). Tai slaptos erdvės. Jos toli nuo mūsų. Kaip medžių nimfos driadės („Driadės Monijo Dreves. Plazdena orbitoje“, 2024). Arba trykštantis išminties šaltinis („Klusnus Vandens Poetas. Dulkia orbitoje“, 2024–2025). Dvylika atsivertusiųjų peizažų (32 x 42,5 cm). Juose veidrodinis atspindys stipriausiai verčia numatyti cinko plokštės vaizdą, atspaustą ant popieriaus. Ir keturi portretiniai peizažai (20 x 15 cm). Lengvi atodūsiai. Po ieškojimų. Raižinių formatai – tarsi polifonija ir laiko pauzės.
Ilgą raižymo laiką išduoda ir metai prie kūrinių: 2024–2025. Ar jie nurodo nenutrūkstamą procesą, ar prie kūrinių dirbai vis prišokdama, su tam tikrais laiko tarpais?
Dirbau su 47 cinko plokštėmis. Dalį ofortų pradėjau dar 2019 metais. Procesas užsitęsė. Užlakuoju metalo paviršių. Raižau. Išnuodiju Vilniaus grafikos meno centro laboratorijoje. Spausdinu. Yra begalė bandomųjų atspaudų. Sustoju. Imu kitą. Vežuosi į gamtą. Arba išfotografuoju, pavyzdžiui, Kačėniškės piliakalnį apsupusią pelkę („Briedis brido Tvaiskia Pelke“, 2024–2025). Vienu metu dėmesio lauke buvo trys keturios cinko plokštės. Vėl imu kitas. Raižau. Nuodiju. Grįžtu prie anksčiau pradėtų. Toks ratu įsuktas procesas. Žiūriu į atspaustus darbus, o jau raižau naujus. Spausdinu. Žiūriu. Grįžtu prie pirmesnių. Vyksta minties dėliojimas, jos suvaldymas, išvalymas. O mano viduje (mintyse) tekėjo lyg vienas nepertraukiamas pasakojimas. Parodai atrinkau 33 darbus.
Matau, kaip palaipsniui mūsų pokalbio tekstas tirštėja tavo kūrinių nuorodomis, prasmėmis, ieškojimais ir atradimais. Žiūrovas, be abejo, parodoje pajus bendrą nuotaiką, bet kartu greičiausiai ras ir tai, kas jam labai artima, gal net asmeniška. Akivaizdu, kad parodos kūriniai kažkaip palaiko labai artimą, gal net intymų santykį su žiūrovu. Todėl pabaigoje dar norėčiau paklausti, kaip tau pavyksta pri(si)traukti žiūrovą, laikyti jį už „trumpo pavadėlio“ ir akimirksniu įtikinti meno kūrinio galia?
Sunkiausias klausimas. Norėčiau sakyti – nežinau... Kūryboje dalyvauja jėgos, kurias maitinu tikėjimu. Jausmus verta suvaldyti. Pasitikiu vaizdu, kuris prateka linijų srautais. Nuo akių iki rankos. Nuo minties įjutiminimo akių tinklainėje, kai ji akimirksniu reflektuoja gamtos formas, meno istoriją ar iš jų išplaukiančią estetinę patirtį, iki rankos paslankumo. Sunku atsekti, kas pirmiau įteka į akių matymo lauką. Gal vaizdas? Gal viskas kartu. Likusios atsakymo dalys atsivėrė mūsų pokalbyje... Bet vis tiek kažkas lieka – nežinau...
Nežinau ir aš, bet nežinojimas šiandien jau yra galimas. Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad parodos žiūrovai atidžiau žvilgtelės į dailininkės Eglės Kuckaitės vaizdaraščius, pabandys įsigilinti į jų prasmes ir žodžių žaismes, o skaitytojams liks dar vienas dailininkės žodinis liudijimas apie savo kūrybą.
Paroda veikia iki spalio 31 d.
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
