Miškas, kvėpuojantis žmogumi
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Turiu iš karto prisipažinti – imtis oratorijos recenzijos mane paskatino aplinkosauginių problemų reprezentavimo profesionaliame mene temos aktualumas. Pasirinkusi rašyti apie man tolimą žanrą, kuriuo nagrinėjama labai gerai pažįstama tema – miškas, nesiekiu pateikti išsamios muzikinės analizės, o verčiau keliu klausimus, kokias naujas perspektyvas gali pasiūlyti šis žanras bei kaip miško archetipas atsiskleidžia oratorijoje.
9-ojo šiuolaikinės operos festivalio NOA metu Sapiegų rūmuose pristatytos oratorijos „miške“ aprašymas siūlo miško archetipo sąvoką kaip apimančią miško vaizdinių įvairovę ir įtraukiančią daugybę laikui bėgant kitusių miško reikšmių. Iš tiesų, Lietuvos istorijoje miškas atliko daug skirtingų vaidmenų, literatūroje ir mene dažnai įgaunančių skaudžias ar nostalgiją keliančias konotacijas. Kol krašte dominavo gentys, miškas buvo pagrindinis gyvybiškai svarbių išteklių šaltinis, taip pat ir sakrali erdvė. Pagonims reikšmingos šventosios girios tapo krikščionybės atėjimo į Lietuvą pareikalauta auka, o deginami senieji ąžuolai – religinio virsmo paliktos traumos simboliu. Gūdžios girios ir neįžengiamos pelkės, saugojusios nuo priešų, paskatino ne tik Lietuvos kaimynų sąmonėje, bet ir lietuvių tautinės tapatybės apibrėžime ilgam įtvirtinti „laukinio lietuvio“ stereotipą. Tautosakoje miškas pasireiškė kaip išbandymų, galimo paklydimo ir pavojų vieta, o (neo)romantikai, kaip Antanas Baranauskas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jį pavertė estetinio pasigėrėjimo, žmogaus vidinių būsenų atspindžio simboliu. Miško kirtimai, aprašyti kanoninės literatūros autorių kūryboje, atspindi amžinąjį kartų konfliktą, vis nesibaigiančią vertybių degradaciją, didėjantį vartotojiškumą. Literatūroje gausu ir žmogaus bei medžio likimo sanpynų, kai vieno mirtis lemia ir kito baigtį. Ginkluoto partizaninio pasipriešinimo metu ši sąsaja dar labiau sustiprėjo, o miškas kolektyvinėje pasąmonėje virto prieglobsčio ir apsaugos simboliu. Atsigręžiant į praėjusį amžių, partizanų ir sušaudytų žydų kapai miškus pavertė istorinę atmintį saugančiomis vietomis. Galiausiai XXI amžiuje atėjusios antropoceno ir posthumanizmo sąvokos paskatino mišką suvokti ne tik kaip žmogui reikšmingą kultūrinį simbolį ar estetinio pasigėrėjimo šaltinį, bet ir kaip apsaugos nuo paties žmogaus veiklos reikalaujančią, kompleksišką ir dar ne iki galo pažintą aplinką.
Iš šios gausos galimų miško reikšmių oratorijos kompozitorius Albertas Navickas pasirinko tris vizijas, kurios turėtų atsiskleisti kūrinyje. Tai Čiurlionio simfoninės poemos reprezentuojamas romantinis žvilgsnis į mišką, istorines traumas atspindintis partizanų laikų miškas ir dabarties miškas, kaip politinių kovų ir rūšių nyksmo erdvė. Tokia imtis jau leidžia tikėtis dramatiškos, dinamiškos garso kompozicijos bei emocionalaus libreto ir skatina kelti klausimą, ar kompozitoriui pavyks išvengti romantinio gamtos idealizavimo ir sukurti šiuolaikišką, kompleksišką ir miško reikšmių visumą atskleidžiantį vaizdinį – perteikti miško archetipą.
Kūrinys sukurtas aštuonių solistų balsams ir erdvinei elektronikai, per kurią skamba garso įrašai – miško, paukščių ir vėjo garsai, žmonių balsai. Kūrinyje pasitelkiama vokalinė raiška įvairi – tai ne tik operinis dainavimas, rečitavimas, bet ir kvėpavimas. Kadangi oratorija yra ne sceninis, o koncertinis kūrinys, tai ir „miške“ sceninis pateikimas minimalus: juodai apsirengę aštuoni solistai, išsirikiavę eile pagal balsų aukštį, Sapiegų rūmų Menėje sukuria subtilią, tačiau kartu pakilią nuotaiką. Už jų nugaros – langai, pro kuriuos matyti Sapiegų parko medžiai, primenantys 2019 m. dėl kirtimų tarp gyventojų ir savivaldybės kilusį konfliktą.
Kūrinio pradžia iš karto atskleidžia idėją, kuri sieja atskiras temas. Oratorija prasideda abstrakčiu garsu, kurį sukuria solistų į mikrofonus pučiamas oras. Oro judėjimas žmogaus kūne ne tik garsiškai primena oro judėjimą tarp medžių, bet ir kuria metaforą, siejančią žmogaus kvėpavimą ir miške vykstančią dujų apykaitą. Šis garsas, kvėpavimas ir vėlesni epizodai, kai žmogaus vokalą papildo lauko įrašai (medžių traškėjimas, paukščių čiulbėjimas...), siūlo ansamblio kaip miško vaizdinį. Taip miškas personifikuojamas, o ši perspektyva išlieka per visą kūrinį – garsų tėkmėje išryškėjus žodžiams pasigirsta tokie sakiniai, kaip „ar tu girdi, ar tu jauti mane“, „aš esu tavo namų medis“. Pasigirsta ir žmogaus noras nebūti žmogumi, išreiškiantis negebėjimą susilieti, pamiršti gamtos ir žmogaus dualumą, „kodėl aš nesu medis; kodėl aš nesu žemė; kodėl aš nesu vanduo, kurį tu geri, kad jausčiau tavo lūpas“. Tikriausiai neatsitiktinai šie žodžiai rečituojami, taip, kad ima priminti kunigo kalbą, – juk miškai buvo pirmosios lietuvių bažnyčios, o dualistinį mąstymą, kartu su aiškia „gero ir blogo“ perskyra, atnešė krikščionybė.
Oratorijoje žmogus ir medis gretinamas pasitelkiant ne tik personifikaciją, bet ir dviprasmybę. Librete skambanti Salomėjos Nėries eilėraščio fragmento parafrazė gali būti interpretuojama kaip apibūdinanti ir žmogaus, ir miško būklę: „O, mylimas pavasari, kai vienąkart atjosi, tu manęs jau neberasi.“ Daug kartų kartojamas šis sakinys kviečia atmintyje aplankyti vieno numylėtus, kito nuniokotus miškus, iš kurių po žiemos lieka tik išvartyta miško paklotė, atverti, sakais pasruvę kelmai, sudarkyti krūmai ir prilaužytos, sudžiūti paliktos šakos.
Kūrinyje pasireiškia stipri sintezė ne tik temos, bet ir formos atžvilgiu. Epizodas, kai solistai kuria savo pačių balso įrašo aidą (iš kolonėlių sklinda balsų įrašas, o atlikėjai jį kartoja), sustiprina vientisumo tarp atkurto ir gyvai atliekamo garso įspūdį. Garsinė sąveika tarp žmogaus balso ir miško garsų įrašų bei semantinė paralelė tarp žmogaus (kultūros) ir gamtos atveria kūrinio branduolį – pastangą įveikti žmogaus ir gamtos skirtį. Tačiau kartu išryškėja, kaip giliai ši skirtis tebėra įaugusi mūsų sąmonėje: neužmerkus akių tai tik aštuoni solistai, bandantys kalbėti miško vardu.
Įrašo ir gyvo atlikimo pynimasis – pasikartojantis kūrinio elementas: kitoje dalyje iš kolonėlių sklinda moteriškas balsas, pasakojantis apie kaimynystėje augusio miško kirtimą, į kiemą bėgusius gyvūnėlius ir krintančių medžių garsą, o solistai sušukdami (Exclamatio) atitaria pasakojimą, taip sustiprindami jo dramatiškumą.
Panašiu dramatiškumo lygiu pateikiamas ir pasakojimas apie ryšininko kapą tarp medžių bei Petrą, išvežtą į Sibirą, kai šią istoriją papildo operinis dainavimas. Netikėta, tačiau dramatizavimas nebūtinai garantuoja, kad bus išprovokuota emocinė reakcija. Nors salėje teko pastebėti kelias nubraukiamas ašaras, man kaip klausytojai šis poveikis neįvyko. Galbūt dėl temos aktualumo – tokios istorijos jau per daug kartų girdėtos: kertami bendruomenėms svarbūs ar net partizanų žūties vietas saugantys miškai (naujausias atvejis – 2024 m. Daunoravos miško plynasis kirtimas). O galbūt dėl meninės išraiškos – šių, ir taip jautrių, istorijų pavertimas arijomis sukelia pompastiško siaubo / liūdesio įspūdį, todėl nepasiekia intymių sielos kertelių.
Vis dėlto oratorija bet kurį žiūrovą daugiau ar mažiau veikia savo prigimtine raiška – muzikos kalba, taip provokuodama iškilti asmeninius atsiminimus bei pažadindama asociatyvųjį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Oratorija „miške“, skatindama šią minties galią nukreipti simbolinio miško linkme, atveria galimybę susikurti emocinį santykį su dabarties bei praeities įvykiais.
Būtent dėl personifikacijos ir žmogaus bei miško sugretinimo, kai žmogus reprezentuoja mišką, o miškas atspindi jo nuotaikas, kūrinys išlaiko glaudžias sąsajas su romantizmu – kritinis santykis su šia kryptimi paminėtas tik aprašyme. Nors kūrinyje galima pastebėti pastangą tirpdyti žmogaus ir gamtos skirtį, oratorijos turinys vis dar išlieka žmogaus perspektyvos ribose – miškas neatsiskleidžia savo kultūrinių, istorinių, biologinių reikšmių visuma, o lieka į konkrečias patirtis nurodančiu simboliu. Tačiau gal būtent šis neįveikiamumas ir yra didžiausia kūrinio vertė – priminimas, kad tikrasis susiliejimas įvyksta ne scenoje, o žiūrovo (pa)sąmonėje.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
