(Ne)sutapimai

VDA parodų salėse „Titanikas“ spalį veikusias parodas – Tomo Martišauskio „Iš visos širdies“ ir Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (NMKČMM) Dailės skyriaus absolventų ekspoziciją „Difrakcijos žymės“ – sieja, atrodytų, tik vieta ir laikas. Martišauskio projektas, viliojantis nerūpestingu, lengvo skambesio pavadinimu, iš tiesų demonstruoja brutalius urbanistinės aplinkos elementus, paslaptingus, sunkiai įvardijamus objektus ir formas. Tai lyg ir visiška priešingybė M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventų kūrybos kolekcijai, kur greta tarpdisciplininių eksperimentų regime ir nemažai transformuotos, bet aiškiai atpažįstamos natūros, „tiesioginių“ jos įspūdžių, o menininkai ir jų žvilgsnių percepcija veikia lyg teleskopas, priartinantis ugdymo institucijos nubrėžtas trajektorijas ir individualias kūrybines paieškas.

Tačiau bent viena netiesioginė bendrystė neabejotinai buvo matoma stebint šių parodų lankytojus – jose nuolat šurmuliavo moksleiviai, paaugliai, jaunuoliai. Viena iš NMKČMM parodos kuratorių Rita Mikučionytė, parodą rengusi kartu su kolegomis Marija Šnipaite ir Vyteniu Baura, įvairioms mokinių grupėms ne kartą pasakojo apie jos užkulisius ir eksponatus. Iš antro „Titaniko“ aukšto būriai moksleivių keliavo ir į pirmąjį, kurio erdvėse pristatomas Martišauskio projektas. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos (VLVDM) mokiniai, vaikai ir suaugusieji, taip pat ne kartą čia „migravo“, nes formalųjį ugdymą papildantis dailės lavinimas, atstovaujamas VJVDM, visada yra greta formaliojo, tai abipusiškai aktualūs reiškiniai. O Martišauskis dar yra ir VJVDM mokytojas; Mikučionytė taip pat čia dirba.

Su Mikučionyte kalbėjomės apie tai, kad misija surengti meninio ugdymo instituciją reprezentuojančią parodą ne itin dėkinga, tačiau labai įdomi, siūlanti daugybę pasirinkimų. NMKČMM parodai pasitelkta difrakcijos reiškinio metafora iš fizikos mokslo pasaulio, kai „šviesos ar kitos bangos, susidūrusios su siaura kliūtimi ar praėjusios pro plyšelį, užuot ėjusios tiesiai, ima sklisti naujomis kryptimis“, meniniame kontekste skambanti kaip naujų kūrybinių strategijų paieška ir įtvirtinimas. Panašų galvosūkį 2018 m. sprendė ir VJVDM bendruomenė Kristinos Inčiūraitės kuruotoje parodoje „Šakotas“ (taip pat „Titanike“), skirtoje mokyklos 60 metų veiklos sukakčiai. Tuomet taip pat nebuvo bandoma parengti retrospektyvinės parodos iš gausaus mokyklos archyvo.

„Difrakcijos žymės“ iš tiesų sėkmingai nutolo nuo bet kokio chronologinio ar žanrinio mokyklos skerspjūvio. Nors ugdymo institucijai simboliškai atstovauja skirtingu laikotarpiu ją baigę menininkai, nuo žinomų kūrėjų iki jauniausios kartos autorių, parodos savitumą ir intrigą greičiau kuria technikų, žanrų, idėjų, kūrybinių strategijų junginiai, hibridai arba – savo tradicinį įvaizdį praradę meniniai eksperimentai, tokie kaip „negrafiška“ Mato Dūdos grafika bei tokia patraukli šio menininko nuosekliai plėtojama idėja, kad galima atspausti beveik viską, net įvairiausius mus supančius artefaktus; ar Julijos Skudutytės akvarelė, kurioje meistriška technika ir besąlygiškai savo tikrumu įtikinantys daiktai kuria animacijos kontekstu bei individo santykiu su daiktų pasauliu pagrįstą istoriją. Ne visai tradiciškai „grafiškas“ ir Elenos Grudzinskaitės amžinojo įšalo paveikslas, bylojantis apie gamtos virsmus, galbūt siekiantis Žemės istorijos laiką, kurį įmanoma rekonstruoti ne iš kolektyvinės atminties ar žodinių pasakojimų, o tik pasitelkiant geologinius, cheminius tyrimus, ir skambantis lyg niūri ateities pasaulio, krečiamo gamtinių ar žmogaus veiklos sukeltų katastrofų, vizija.

Parodoje nuolat ištinka malonūs dežavu, pavyzdžiui, Lauros Stasiulytės-Gudaitės dekonstruotas rištinis kilimėlis, menantis kruopštų trečiojo pasaulio šalių moterų rankų darbą, ar atpažįstamas Donato Jankausko-Duonio primatas, kurio kūnas taip pat tarsi suskaldytas užgriuvusios sienos ar kažkokios naštos. Tai jau anksčiau eksponuoti darbai, įgyjantys naujų prasmių greta kitų kūrinių ir parodos idėjos kontekste. Vėlgi drabužių dizainerio Giedriaus Paulausko instaliacija, nukreipianti mintį į XX a. pradžios migracijos istoriją, eksponuojama ne kaip kostiumas ant pakabos ar manekeno, o horizontalioje padėtyje: ant grindų sudėliotas „bėgančio“ žmogaus siluetas intriguoja ir tam tikromis kostiumo detalėmis – turbūt daugelio žiūrovų akys krypo į vyriškų odinių batų porą su keistomis skylutėmis pade, kurias menininkas panaudojo kaip rašymo priemonės laikymo vietą.

Parodoje esama ir „tapybiškos“ tapybos – tai rūsčios, galingos energijos pritvinkusios Agnės Kulbytės abstrakcijos. Tačiau žvelgiant į ekspozicijos visumą jos veikia labiau kaip savotiškas ekskursas į dailės istoriją, šiuo atveju – į tapybos kismą, panašiai kaip išraiškingas Jono Aničo skulptūrinis objektas, primenantis tą meno raidos etapą, kai banalus kasdienis objektas, daugybę kartų padidintas arba kitaip transformuotas, tyčia suteikiant jam „epinį“ skambesį, didingą mastelį, tapo populiaria išraiškos strategija.  

Vienas efemeriškiausių parodos eksponatų apgaulingai imituoja parodinės erdvės pertvaras – tai Jokūbo Griškos iš plonyčių popieriaus lapelių suręstos ir netgi smulkučiais varžteliais sutvirtintos konstrukcijos, veikiančios kaip metafora apie tikras ir tariamas užtvaras bei ribas.

Šalia daugiakrypčio ir daugiakalbio NMKČMM pasakojimo Martišauskio projektas, kuruotas Lino Bliškevičiaus, atrodo it paslaptingas sfinksas. Asociacija su Gizos sfinksu, turbūt vienu ikoniškiausių pasaulio paminklų, parodoje neatsitiktinė ir visai nebanali. Paroda „sfinksiška“, nes jos tekstinis pristatymas, nors pats savaime labai įdomus ir intriguojantis, nė kiek nepadeda orientuotis objektų visumoje (matyt, tai sąmoningas menininko ir kuratoriaus sprendimas). Kartu projektas veikia kaip įtaigus dabarties vaizdinių, nuojautų, medžiagų ir technologijų bei mitinių, archajinių formų, ženklų ir prasmių lydinys.

Vienas labiausiai sutelkiančių parodos momentų, bent jau man tapęs parankiu būdu „atrakinti“ jos pasakojimą, – serija fotografijų, menančių 2021 m. Martišauskio parodą „Salos“, įgyvendintą bendradarbiaujant su Laurynu Skeisgiela. Nors „fiziniai“ skulptūriniai objektai tąkart iš tiesų įsikūrė vadinamosiose eismo saugumo salelėse, buvo specialiai sukurta ir fotografinė parodos versija internetinio žurnalo „Artnews.lt“ teminiam numeriui „Parodų atvaizduotė“. Tikras ir menamas saugumo pojūtis, kaip ir interneto erdvėje sklindantys parodos vaizdai – vieniši, savo veidrodiniais paviršiais atspindintys aplinką, gaudantys gatvės apšvietimą ir pravažiuojančių automobilių šviesas, – siejosi su keistuoju kovido epidemijos laikotarpiu: izoliacijos, nerimo, netikrumo nuotaikomis. O pačios saugumo salos, pasak Jogintės Bučinskaitės, „čia virsta nuorodomis ne tik į šiandien aktualius saugumo ar apsaugos, bevietiškumo ar migracijos klausimus, bet ir saugius (menininkų) pasirinkimus, galerinių erdvių eroziją, laikinas ar sugreitintas meno patirtis“.

Taigi minėtos fotografinės dokumentacijos atveju menininkas tarsi „išvietina“ kūrinį, tačiau šios parodos erdvėje komponuojamos tikrų tikriausios eismo salos: iš specialios gumos pagaminti gerokai apgramdyti, nutrinti, aiškiai pagal paskirtį naudoti elementai sukeliami vienas ant kito, taip sukuriant savotišką podiumą arba neva dar didesnio saugumo zoną. Kitoje vietoje, salės kampe, atsiradusi dar viena tokia „sala“ taip pat kuria paradoksą: miesto eismo, inžinerinės detalės ne tik įsikuria netipiškoje vietoje bei kontekste, bet ir savo brutaliu šiurkštumu, tikra autentiška materija stipriai konkuruoja su menininko „rankų darbo“ kūriniais bei kalbasi su miesto aplinka, gatvės ūžesiu čia pat už galerijos langų. Martišauskis į parodos visumą mielai įsileidžia ir įvairius atsitiktinumus arba lyg ir nereikšmingus vizualinius akcentus, kurie taip pat tampa labai svarbūs. Guminio paviršiaus įdubimuose, įtrūkiuose besistiebiantys augalų daigeliai arba reljefinė forma vienos iš šių „salų“ centre, kur vaizduotė piešia susivijusią virvę ar susisukusį snaudžiantį roplį, regisi kaip stichiški gyvybės, gamtos intarpai į technogeninę šiuolaikybės terpę. Kaip pabrėžiama ir parodą lydinčiame tekste, šio menininko darbuose atsiveria bendramatis ir žmogiškas troškimas turėti vietą bei prasmę – kaip atsvara nužmoginančiai socialinei ar simbolinei galiai.

Parodoje veikia ir įvairūs stebukliniai ar net pasakiški elementai – tai virš kolonų, sumontuotų iš techninių gatvių įrangos elementų, tiesiog ore levituojančios, ratu besisukančios blizgančios formos, tarsi kažkokie stipriai sumažinto mastelio architektūriniai tūriai. Ir dar vienas vizualinis triukas: jeigu į tris aerografu nutapytus debesų motyvus žvilgtelime „antriniu“ būdu, kad ir paprasčiausiai nusifotografavę telefonu, naudojant blykstę, pamatome, kaip dingsta šaltos, ryškios, blizgios faktūros ir atsiveria dramatiškas juodų tonų piešinys, tarsi bylojantis apie sumaištį, audrą ar artėjančias negandas.

Išklausius menininko pasakojimą (Martišauskis diskutavo su VJVDM mokiniais parodos ekspozicijoje), tampa aišku, kad jam nepaprastai svarbios naudojamos medžiagos, jų savybės ir galimybės, technologiniai objektų sukūrimo aspektai. Parodos erdvėje išsiraitę tamsūs pailgi elementai, primenantys turėklus, funkcionuojantys ir kaip tam tikros užtvaros, ir kaip daiktas, į kurį galėtum įsikibti, prisilaikyti, iš pirmo žvilgsnio primena galbūt plastiką ar kažkokią kitą neorganinę medžiagą. Tačiau šiuo atveju panaudota uosio mediena, pasižyminti didele tvirtumo ir lankstumo pusiausvyra. Ji kieta ir tuo pačiu metu elastinga, o menininko pastangomis, naudojant specialias technologijas, išlenkiama iki įspūdingų, dinamiškų formų. Šių „turėklų“ dalių sujungimo elementai taip pat prikausto žvilgsnį blizgiu paviršiumi ir puošnia paviršiaus tekstūra. Pasak menininko, dirbtinio intelekto sugeneruotos jungiamosios grandys pasirodė primenančios vikingų laikų ornamentiką. Taigi, efemeriškas virtualaus pasaulio „protas“ kažkodėl nukrypo į archajinę, ankstyvųjų viduramžių Europos istoriją. Veržlūs senovės jūrininkai, kariai, pirkliai ir plėšikai, kadaise padarę didžiulę įtaką ištisų mūsų žemyno regionų, kultūrų vystymuisi, ilgainiui „apaugę“ romantizuotais mitais, (ne)tyčia tampa parodos pasakojimo tąsa.

Klajonių, ginties ir saugumo, pastovumo, techninio objekto ir gyvo, tikro kūno paraleles tiesia ir eksponuojamos paslaptingos kaulinės, organinės struktūros. Kaklinės stuburo dalies slanksteliai jungia galvą ir likusią stuburo dalį, vadinasi, laiko galvą, svarbiausią mūsų organizmo funkcionavimo centrą. O iš besikartojančių vidinių širdies ertmių skerspjūvių sukonstruoti bokštai, pasak paties Martišauskio, yra tolima Constatino Brâncuși „Begalinės kolonos“ replika, leidžianti pasižiūrėti ir į struktūros vidų, tai yra į ertmės ertmę, – tad kuria dar vieną vizualinį ir prasminį paradoksą. 

Grįžtant prie abiejų parodų (ne)sutapimų, ryškėja dar vienas netiesioginis ryšys – tai socialiniai, politiniai virsmai. Martišauskio projektas skatina „įžeminti“ vaizduotę, ieškoti saugumo, atpažįstamumo, pastovumo. O mokyklos absolventų paroda primena ir naujausią politinį spektaklį – marginalinių figūrų bandymą vadovauti kultūrai kaip institucijai. Taigi mokykla ne tik parodoje, bet ir gyvenime tik atveria uždangos kraštą, o kas vyks toliau – tai jau asmeninių pastangų ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas.

Parodos veikė iki spalio 31 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3 Vilnius)

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama