Portretas istorijos fone

Lietuvos ekranuose sukasi nauja režisierės Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025). Filmo pavadinimas trumpas, bet asmenybė, apie kurią pasakojama, išskirtinė. Irena Veisaitė – germanistė, teatro kritikė, dėstytoja, Atviros Lietuvos fondo steigėja ir ilgametė vadovė, visada tvirtinusi, kad humanizmas ir atvira mintis gali keisti visuomenę. Išgyvenusi Holokaustą, netekusi artimųjų, ji neužsikrėtė neapykanta – išsaugojo orumą, gerumą, tikėjimą žmogumi. Apie šio filmo atsiradimą kalbamės su režisiere Giedre Žickyte.

Kaip į idėją, kad norite apie ją kurti filmą, reagavo pati Irena?

Mes su Irena jau bendravome. Tuo metu filmavau „Šuolį“ (2020), ir ji labai domėjosi filmo herojumi bei kūrybiniu procesu. Tada pagalvojau: štai čia, greta manęs, toks ypatingas žmogus, per kurio likimą veriasi XX amžiaus Europos istorija, domisi, ką aš kuriu apie kitus, o apie ją pačią filmo nėra.

Kai atėjau su filmo idėja, Irena jau žinojo mano apsilankymo tikslą. Tai nebuvo jai siurprizas. Irena sutiko, nes manimi pasitikėjo, ir tą aš nepaprastai vertinu. Tai tikrai didelė dovana. Žinoma, aš jai pasakiau: suprantate, kad taip nebus, jog ateisime su grupe ir po pusvalandžio išeisime. Nėra paprasta įsileisti kino filmavimo grupę į savo gyvenimą. Ir čia ne televizijos laidos filmavimas, prie kurio Irena jau buvo pratusi, pas ją labai dažnai atvažiuodavo žurnalistai. Aš tarsi norėjau šiek tiek daugiau.

Jeigu visiškai atvirai, iš visų mano herojų, kuriuos teko iki šiol filmuoti, šie filmavimai man buvo sudėtingiausi. Atsižvelgiant į herojės amžių, buvom labai apriboti trukmės, kiek galime filmuoti. Ir jei Irena turi jėgų tik dvi valandas, vadinasi, per tą laiką turi padaryti, ką tau reikia. Žmogui, nesusidūrusiam su kinu, atrodo, kad dvi valandos labai daug, o susidūrusiam – tai čia yra visiškas paviršius.

Juokauju, kad gal aš nesu tikra dokumentininkė, nes man vis tiek labiau rūpi žmogus nei filmo sukūrimas.

Pradėję filmuoti netrukus susidūrėte su dar didesniu iššūkiu – Irenos netektimi. Kaip keitėsi filmo sumanymas, kokias transformacijas patyrė?

Taip, maniau, kad vykstantys filmavimai – labiau Irenai mus jaukintis, kad ji per daug nepervargtų, priprastų prie kameros, prie mūsų komandos buvimo šalia. O antras dalykas – ir man pačiai reikėjo suprasti, koks filmas turi būti. Tai iš pradžių buvo tokie parengiamieji filmavimai, ir, aišku, nemaniau, kad jie virs visa turima filmo medžiaga. Turėjome nufilmuotas realiai tik tris pamainas.

Iš pradžių vysčiau mintį, kad noriu Ireną parodyti per įvairias situacijas, kur ji atsiskleistų. Ir kažkiek per pokalbius su kitais, galbūt po to ir su manim. Taip po truputį, kaip mozaika, susidėliotų jos gyvenimo istorija. Tikrai supratau, kad nenoriu jos sodinti prie stalo ir daryti interviu. Ji savo istoriją buvo daug kur pasakojusi, ir tokie viešo diskurso žmonės jau vis tiek turi tam tikrą nusistovėjusį savęs pateikimą. Todėl ieškojau kitų būdų jai atskleisti ir galvojau, kad noriu tiesiog būti šalia Irenos su kamera. Tie jos biografijos momentai vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįžtų, ir mes kažkaip natūraliai apie juos pakalbėtume.

Deja, tokių scenų filme nedaug, nes ji mirė tik pradėjus filmuoti. Turėjome tą įžanginę gimtadienio sceną. Tada važiavome nufilmuoti jai įteikiamo apdovanojimo ir kelionės į Estiją pas Arvo Pärto šeimą. Ir viskas. Visos tos scenos filme yra. Tas važiavimas į Estiją, kur Irena, atrodo, buvo pati laimingiausia, kur ji sutiko didžiausią savo gyvenimo meilę, buvo toks simbolinis. Važiuodami nežinojome, kad ji netrukus ten atguls amžino poilsio. Kai sužinojome apie Irenos mirtį, visa filmavimo komanda verkė tikromis ašaromis.

O paskui pandemija, karas... Man pačiai viduje filmas pradėjo visiškai keistis. Ėmiau gręžtis į visai kitus dalykus. Taip pat ir į archyvus. Nors pirminė mintis buvo, kad šitame filme – jokių archyvų. Turėjau sau tokį iššūkį. Visi mano filmai – su archyvine medžiaga, todėl norėjau sukurti filmą, kur yra praeitis, bet jeigu ten atsiranda archyvas, jis atsiranda realiu laiku, filmavimo procese: ar tai nuotrauka rankose, ar knygos maketas ekrane. Dalį tokių epizodų matome šiame filme.

Susidūrusi su medžiagos trūkumu jaučiausi taip, lyg turėčiau parašyti eilėraštį iš riboto kiekio žodžių, ir ieškojau būdų, kaip tą padaryti.

Filme daug archyvinės medžiagos – retos, įdomios, mažai matytos. Kokiuose archyvuose ieškojote, kaip sekėsi surasti reikiamus kadrus, fotografijas?

Galvodama, kaip užpildyti spragas, susirinkau viską, kas buvo susiję su Irena. Archyvus iš geto suradau jau po jos mirties. Aišku, iš vienos pusės, galvojau, kaip būtų įdomu su ja peržiūrėti juos, rasti tą kambarėlį, kuriame ji gyveno. O iš kitos pusės – gal tai jai būtų buvę per daug skausminga.

Tie archyvai labai ypatingi. Darbas su jais buvo nepaprastai ilgas ir kruopštus. Ieškojome tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų – iš visų įmanomų šaltinių. Didžioji jų dalis apėmė karo ir prieškario laikotarpį. Patiems reikėjo daug susigaudyti, konsultavausi ir su istorikais. Labai didelis darbas teko montažo režisieriui Danieliui Kokanauskiui. Iš pradžių dėliojomės visų įvykių chronologiją, kad rastume klaidas, nes archyvuose, muziejuose jų yra. Dažnai painiojama Lietuva ir Lenkija. Pavyzdžiui, daug kur rašoma, kad Vilniaus, o matomas Varšuvos getas. Pastebėjus tas akivaizdžias klaidas kilo dar didesnis noras tikrinti kiekvieną kadrą, kad jis būtų tikrai autentiškas, kad archyvai nebūtų tiesiog iliustracija.

Vienas iš mano šaltinių, kaip tyrinėti, kaip ieškoti archyvų, buvo Šarūnės Sederevičiūtės disertacija „Fotografija vokiečių okupuotoje Lietuvoje (1941–1944): tarp istorinio šaltinio ir interpretacijų“. Sužinojau apie C.H. Kadušino (vėliau pasikeitusio pavardę į George Kadish) archyvą. Jis kalėjo ir slapta fotografavo Kauno gete, kur buvo ir Irena. Apie jį yra išleista knyga. Pradėjau juo labai domėtis. Visiškai kita ir labai įdomi istorija, verta atskiro filmo. Pavienių kadrų iš jo archyvo daug kur esame matę, bet niekada nemačiau jo viso archyvo, ir man pavyko jį atkapstyti.

Kaip ir kur?

Archyvas buvo padalintas į tris dalis. Viena jų yra JAV Holokausto memorialiniame muziejuje (United States Holocaust Memorial Museum) Vašingtone, ji prieinama internetu. Iš čia daugiausia yra anksčiau matytų kadrų. Kita dalis – Simono Wiesenthalio centre Los Andžele, ten jie turi truputį mažiau, bet „gyvų“ fotografijų, todėl siunčiau žmogų jų skenuoti. O trečias, gal didžiausias atradimas buvo nedideliame ANU žydų tautos muziejuje (ANU – Museum of the Jewish People) Izraelyje, kur jie turi ir negatyvų, kontaktų. Susisiekėme su jais ir užsakėme būtent tų negatyvų skeną. Tai labai svarbi tyrimo medžiaga, nes buvo galima atsekti įvykių chronologiją, patikrinti tam tikrus faktus.

Pavyzdžiui, tai labai padėjo atsakyti į klausimus apie Didžiąją akciją. Daug kur naudojama nuotrauka – ilga žmonių eilė ir aplinkui labai daug sniego. Didžioji akcija vyko 1941 spalio 28–29 dienomis. Kaip čia gali būti sniegas? Atrodė, nesąmonė, čia kažkas kita. Su montažo režisieriumi Kokanauskiu bandėme tikrinti orų prognozes, bet neradome. Užtat atradome prisiminimų, kad tais metais prasidėjo labai ankstyvos didžiulės pūgos rudenį.

Atidžiai žiūrėjome tą nuotrauką, tikrinome visas kryptis, kur mažojo geto vartai ir t.t. Mūsų versija – nuotraukoje yra ne per Didžiąją akciją atrenkami žmonės, o greičiausiai jau atrinkti ir suvaryti iš didžiojo į mažąjį getą. Ten ne ta eilė, kuri stovėjo Demokratų aikštėje, bet jau atrinktieji ir tik kitą dieną sušaudyti. Nors nebėra ko paklausti, negali būti tikras iki galo. Bandžiau surasti dar gyvų Didžiosios akcijos liudininkų, bet neberadau. Vieno buvusi ten mama mirė, kitas jau nelabai atsimena. O ir pačios Irenos paklausti nebegalėjau.

Kadušino archyvas beprotiškai įdomus. Fotografuoti gete buvo mirtinai pavojinga, todėl tokia veikla buvo slepiama nuo visų. Kadušinas fotografavo slapta, pro skylę palte, mėgėjiška kamera. Yra atsiminimų, kad kai kurie geto policininkai numanė, ką Kadušinas daro, bet užmerkdavo akis. Jis nuotraukose fiksavo geto gyventojus, jų kasdienybę. Tai visai kita perspektyva, kitas žvilgsnis, nei nacių užfiksuotuose vaizduose, naudotuose propagandiniams tikslams. Pasaulyje yra išlikę tik du tokie archyvai, kuriuose matome tą insider’io perspektyvą, – tai Kauno ir Lodzės getuose.

Iš Brandeiso muziejaus (JAV) gavau filmuotą žydiškojo prieškarinio Vilniaus medžiagą. Atsiuntė mums vaizdus, kuriuose, pasak jų, Vilnius. Bet po poros kadrų matome, kad tikrai ne, neatpažįstame savo miesto gatvių. Pasirodo, 1938 m. jų komanda važiavo ir filmavo Vilniuje, Lodzėje ir Varšuvoje. Po to montuodami tiksliai nebeatsirinko, supainiojo. Ten yra toks nuostabus kadras stambiu planu – jauni besišypsantys žmonės. Taip norėjau jį dėti, bet išdidinus tikrai matyti, kad tai Varšuva. Svarstėme, gal vis dėlto įdėti dėl emocijos, bet pasitarę su Danieliumi nusprendėme, kad negali būti nė vieno melo. Net vienas toks kadras sugriaus visą filmą. Nors filmo juodraštyje jis buvo, vėliau išėmiau. Atrodytų, žiūrovas nepajaus, bet autentiškumas veikia pasąmonę.

Degančio Vilniaus kadrus radau Krasnogorsko, Latvijos ir Lietuvos centriniuose archyvuose. Daug mazgų teko atpainioti. Dirbome su archyvais kaip detektyvai.

Tada teko atsigręžti į Irenos liudijimus, ne žurnalistinius interviu, o būtent liudijimus, duotus Holokausto ir Šoa muziejams. Visai kas kita, kai klausinėja muziejaus darbuotojas, kuris gilinasi į detales, prašo jas patikslinti. Tas pokalbis Šoa muziejuje yra bene pirmas Irenos pasakojimas, labai autentiškas liudijimas. Ir nors tie liudijimai nufilmuoti nelabai aukšta kokybe, man ten svarbu užfiksuota Irenos veido išraiška, jos intonacija. Taip pat įdomu, kaip keičiasi jos portretas, nes ji ten jaunesnio amžiaus. Visa tai atpirko tą vaizdinę estetiką, kaip ta medžiaga buvo nufilmuota.

Kodėl atsirado jūsų užkadrinis tekstas filme?

Gal iš mano ilgesio, kad jos nebėra. Gal kad filmas būtų lyg laiškas Irenai. Norėjau parodyti tokią Ireną, kokią pažinojau. Ji buvo mano Mokytoja, iš kurios ir toliau mokausi. Man buvo svarbu suteikti asmeninę perspektyvą ir kartu savo kartos žvilgsnį.

Kokios filmo temos tapo svarbiausios?

Filme yra trys pasakojimo gijos. Aišku, beveik šimto metų Irenos istorija, kad suprastume, kas ją suformavo. Tada jos dabartis, paskutiniai gyvenimo metai. Filmas prasideda jos gimtadieniu, kai jai skambina iš viso pasaulio. Niekas negali sėsti ir švęsti. Toks dramaturginis sumanymas įtraukti žiūrovą, kuris nepažįsta, kas ta charizmatiška asmenybė, taip visiems reikalinga. O tada parodyti, kokia jos paslaptis. Per jos gyvenimą atskleisti tiek Lietuvos, tiek Europos XX a. istoriją.

O trečią temą atskleidžia filme skambantis estų kompozitoriaus Arvo Pärto, kurio citata ir prasideda filmas, kūrinys „Für Alina“. Siekiau, kad ši muzika virstų metafora apie ryšį ir atstumą tarp kančios ir atleidimo. Nėra atsakymo, bet filme keliame tokius klausimus.

Be to, su šiuo kūriniu susijusi ir asmeninė Irenos istorija. Norėjau ją parodyti kaip mamą, kaip moterį, su savo dramomis, o ne tik paminklinį žmogų. Savo pasakojimą veriu per motinystės temą. Pasakoju apie jos pirmos mamos netekimą ir ją išgelbėjusią antrą mamą, kurią vėliau ištrėmė į Sibirą. Filme labai ryškūs moterų portretai. Orių, drąsių, dvasios aristokračių. Tokių kaip Irenos mama, nacių nužudyta ir atsisveikinant davusi dukrai tokius esminius priesakus. Tokių kaip Stefanija Ladigienė, kuri be menkiausios abejonės priglaudė žydų mergaitę, rizikuodama ne tik savo, bet visos šeimos gyvybe.

Baisių kataklizmų fone tokie žmogiški poelgiai dar labiau išryškėja, atveria akis. Parodo, kiek tu išlieki žmogumi.

Šitas filmas – duoklė Irenai, kuri mane nepaprastai paveikė, formavo, augino. Tai ir paminklas žydų gelbėtojams, jų pasiaukojimui, gerumui, dvasios stiprybei. Tokių žmonių Lietuvoje buvo daug. Kurdama šį filmą labai daug į tą temą gilinausi. Manau, šis filmas yra apie žmogiškumą aukščiausia prasme. Šiais neramiais laikais turime į jį atsigręžti, nes kitaip tiesiog prasmegsime.

Filme dar svarbi ir Vilniaus linija. Kaip miestas keičiasi nuo žydiško prieškario Vilniaus iki šių dienų.

Filme labai svarbi muzikinė linija. Tiek Irenos paskutinis susitikimas su artimu draugu kompozitoriumi Pärtu, tiek jo muzika, skambanti filme, tiek ekrane vis pasirodančios skambinančio pianisto rankos. Beje, kas ten groja?

Petras Geniušas. Turėjau gauti „Universal“ leidėjų patvirtinimą, koks atlikėjas gros, nes turėjo būti jiems tinkamas pianistas. Norėjau, kad grotų pats kompozitorius, bet, deja, jau nebepavyko.

Kelionė į Estiją, aišku, buvo inicijuota filmo. Dabar tuo labai džiaugiuosi. Pärto šeimos Irena buvo nemačiusi bene dešimt metų. Tas nuvažiavimas, mylimo vyro kapo aplankymas, susitikimas su senais bičiuliais jai buvo labai brangus... Filmuojant reikėjo taikytis prie tam tikrų aplinkybių, bet jau vien kadre matyti jų veidus, jų prisilietimus – taip iškalbinga. Tas jų pakilimas į bokštą, medžiai, jūra – čia viso filmo kulminacija. Tai pats liūdniausias iš visų mano sukurtų filmų, bet kartu gal ir šviesiausias.

Man iš pradžių rūpėjo parodyti, kokia Irena moderni, šiuolaikiška, vaikšto į madų šou. Galvojau, kokia Irena įdomi dabartyje, bet ta dabartis, pasirodo, glaudžiai susijusi su praeitimi. Vakar buvo filmo techninė peržiūra, žiūriu degančio Vilniaus kadrus ir galvoju – ar aš čia nežiūriu ateities? Atpažįstu gatves, ir ar čia, neduok Dieve, nėra mūsų ateitis...

Kol Irena buvo gyva, dar visiems taip nesijautė, kad su pasauliu kažkas negerai. Tik paskui supratau, kad ji, išgyvenusi visus didžiausius XX a. kataklizmus, jautė tas vibracijas. Kurdama filmą pradėjau remtis į Ireną. Iš vienos pusės, labai spekuliatyvu spėlioti, o ką dabar ji pasakytų. Iš kitos – mums visiems reikia atramos taškų. Mano viduje nuolat vyksta pokalbis su Irena tam tikrais moraliniais klausimais ir apie tai, kas darosi mūsų visuomenėje.

Atsimenu, darbo montažinėje pradžioje kažkas užsukęs nusistebėjo: kas čia taip banaliai šneka pas jus – būkime geri, mylėkime vieni kitus... Dabar galvoju, kad tik apie tai ir noriu kalbėti, nebijau atrodyti nei naivi, nei vaikiška. Čia esminės, pamatinės vertybės. Tik Irena mokėjo taip žmones suburti. Prisimenu Irenos „ratelį“, kai visi susiėmę už rankų padėkodavome, kad esame kartu.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama