Maži žmonės globaliame pasaulyje
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kad gyvename globaliame pasaulyje, rodo ir Lietuvos kino festivalių lietuviškų filmų programos. Į jas įtraukti filmai jau kurį laiką peržengia „nacionalinio“ kino suvokimo ribas, mat kūrėjai orientuojasi ne tik į lietuviškas realijas, juo labiau ir kūrybinės filmų grupės tampa tarptautinės. Šių metų „Nepatogaus kino“ lietuviškos premjeros šias tendencijas ir atskleidė.
Programoje iš viso parodyti trys dokumentiniai filmai. Pirmasis – Gailės Garnelytės, „Sutikau žmogų“ (Lietuva, 2025), pasakojantis apie fotografo, pasaulio piliečio Artūro Morozovo kelionę per Lietuvos regionus ir karo niokojamą Ukrainą. Režisierė bando jungti Morozovo humanistinės fotografijos tradiciją su stebimąja dokumentika. Filme matome Ritą – negalią turinčią trijų vaikų motiną, geografę Danutę, gyvenančią miško trobelėje, Ivaną, kurio namus sunaikino bomba. Tai tik keli pasirinkti fotografo istorijų veikėjai, o kiekviena istorija – tarytum liudijimas ir apie pažeidžiamumą, ir apie gebėjimą išlikti.
Vis dėlto filme trūksta vientisos dramaturgijos, nors jungiamąja grandimi ir turėtų tapti pats fotografas Morozovas, tad „Sutikau žmogų“ labiau primena atskirų epizodų koliažą nei kryptingą pasakojimą. Kiekvienas veikėjas atrodo tarsi atskiras pasaulis, kurio gijos tik fragmentiškai susipina su kitų istorijomis. Pirma filmo dalis, kurioje matome motiną su vaikais, primena improvizuotą stebėjimą, o vienos ilgiausių scenų, kuriose motina Rita supykusių vaikų vadinama įvairiaspalviais epitetais, galvoje veikiau deda klaustuką nei veda link aiškesnio emocinio ar prasminio tikslo. Maža to, pokalbiai tarp motinos ir vaikų nekelia gailesčio, o galbūt net atskleidžia kūrybinės grupės pasyvų laukimą, kol kas nors „nutiks“.
Antroji filmo dalis – šuolis į Ukrainą. Ten atsiveria platesnė Morozovo darbo patirtis, atskleidžianti jo gebėjimą išlikti „tyliuoju stebėtoju“. Vis dėlto ši tema atrodo įterpta labiau dėl aktualumo, o ne vientisai istorijai plėtoti. Karo vaizdai čia tampa paraleliniu pasakojimu, ne tiek papildančiu, kiek išbalansuojančiu filmo ritmą. Ukrainos segmentas, nors vizualiai stiprus, neužmezga organiško ryšio su Lietuvos istorijomis – žiūrovas lieka tarsi tarp dviejų dokumentinių teritorijų.
Trečioje dalyje, kurioje pasirodo buvusi geografė Onutė, Garnelytei galiausiai pavyksta atrasti toną, artimą humanistinei tradicijai, iš kurios kilo Morozovo fotografijos. Ši istorija turi daugiausia tylos, poetiškumo ir prasmės – ji leidžia žiūrovui patirti laiką, senatvės vienatvę, egzistencinį trapumą. Vis dėlto bendrame koliaže Onutės portretas tampa dar vienu mozaikos gabalėliu, o ne filmo kulminacija.
Akivaizdu, kad Garnelytė savo filmu norėjo perteikti paties fotografo stilistinį ir tematinį braižą, tačiau, regis, užsimojo per plačiai ir prarado pasakojimo centrą. Todėl šis filmas, nors ir siūlo autentiškų įžvalgų, labiau primena nuolatinį bandymą sutikti žmogų, tačiau paskubomis, nesistengiant jo pakankamai pažinti.
Antras programos filmas – „Merginos neverkia“ („Girls Don’t Cry“, Lietuva, Vokietija, 2025), bendras Linos Lužytės ir Sigrid Klausmann darbas. Lužytei socialinė dokumentika nėra svetima – ir ankstesniuose jos filmuose, kaip sako pati režisierė, dažnai atsiskleidžia žmogaus pastangos išlikti, kai gyvenimas balansuoja ties beprotybės riba. Šiame filme kūrėjos atsigręžia į paauglystę – etapą, kai turbūt aštriausiai išgyvenamas neteisybės jausmas ir tapatybės paieškos. Nuo pirmų akimirkų užkadrinis balsas įveda tarsi į pasaką, bet tai apgaulingas įsivaizdavimas. Švelnus pasakojimo tonas slepia pasaulį, kuriame mergaitės mokosi išgyventi tarp stereotipų ir socialinio spaudimo. Filmo struktūra aiški ir apgalvota – pirmoji dalis kaleidoskopiškai supažindina su šešiomis herojėmis, gyvenančiomis nuo Tanzanijos iki Pietų Korėjos. Jų istorijos ne tiek pasakojamos, kiek stebimos – režisierių kamera nesiveržia į dūšią, o būna tiesiog šalia.
Antrajame filmo etape išryškėja bendras visų merginų fonas – skirtingų šalių socialiniai kontekstai, skirtingos kovos už teisę į laisvę. Štai Sinai iš Pietų Korėjos išsiskiria drąsa išlikti savimi aplinkoje, kur plastinė chirurgija tapusi kasdienybe, o išvaizda – socialinio statuso matu. Selenna iš Čilės kalba apie savo trans tapatybę ir teisę būti priimtai, Nancy iš Tanzanijos – apie kovą su tradicija, mat moterų kūnai tebėra kontroliuojami bendruomenės. Lužytė ir Klausmann kuria ne tiek veikėjų portretus, kiek emocinius peizažus, tačiau būtent toks pasirinkimas kartais nuslysta paviršiumi: merginų balsai stiprūs, bet filmas ne visada leidžia joms „išsikalbėti“. Kai kurie tarpusavio pokalbiai atrodo lyg kruopščiai surežisuoti, o ne spontaniški. Vis dėlto tai nesumenkina bendro įspūdžio – šios paauglės tampa priešprieša popkultūros superherojėms, mat išdrįsta būti ne tik drąsios, bet ir tikros bei pažeidžiamos.
Režisierės sąmoningai vengia sentimentalumo – merginos neverkia ne todėl, kad joms neleidžiama, o todėl, kad jos jau išmoko suvaldyti savo pasaulį. Lužytės teigimu, tai merginų įgalinimo manifestas – priminimas, kad net jei teisės nėra suteikiamos, mergaitės gali jas pasiimti pačios. Tačiau tai nėra optimistinis moralas, veikiau – tylus tikėjimas savimi. Filmas veikia kaip globalus veidrodis ir nemažai pasako apie mūsų amžių, kuris, iš vienos pusės, garsiai kalba apie lygybę ir galimybes, o iš kitos – vis dar neleidžia būti silpnam, pažeidžiamam ar abejojančiam. Ar mūsų siekis būti nuolatiniais optimistais ir karjeristais netampa nauju spaudimu – ypač toms, kurios tik pradeda suvokti savo vietą pasaulyje?
Stipriausias programos filmas – Ivano Sautkino „Poema mažiems žmonėms“ („A Poem for Little People“, Ukraina, Lietuva, Vokietija, 2023), koprodiusuotas Artūro Jevdokimovo ir Ringailės Leščinskienės. Tai ne eilinė karo dokumentika, o etinė refleksija apie žmogiškumo ribas, kai realybė tampa akimirka. Filmo centre – savanorių grupės vadovas Antonas, rizikuojantis gyvybe, kad išgelbėtų civilius rytiniame fronte, ir dvi senyvo amžiaus moterys (mano asmeninės herojės) – Zinaida bei Taisija, nusprendusios nepalikti namų okupuotoje teritorijoje. Zinaida per užuolaidas skaičiuoja rusų tankus bei kitą karinę techniką ir perduoda informaciją Ukrainos kariams, o Taisija ginkluojasi žodžiu – specialiai rusų kalba kuria eilėraščius, kad galėtų kada paskaityti juos okupantams. Sautkinas iš šių istorijų kuria subtilią pasipriešinimo kroniką, kai karo realybė įgauna poetišką, bet kartu nepaprastai tikrą formą. Kūrėjas nesiekia šokiruoti – jo kamera seka gyvenimą taip, tarsi kiekvienas judesys, kiekviena tylos akimirka turėtų moralinę vertę. Būtent ši tyla tampa varomąja ne tik filmo, bet ir jo personažų jėga – joje telpa ir trapumas, ir pasiryžimas išlikti.
„Poema mažiems žmonėms“ yra savotiškas atsakas į karo reprezentacijos perteklių informaciniuose kanaluose. Dar kartu su kolektyvu „Babylon ’13“ nuo Maidano pradėjęs dokumentuoti Ukrainos realybę, Sautkinas deklaruoja sąmoningą atsiribojimą nuo masinės žiniasklaidos logikos – jis nekuria „naujienų“, bet perteikia žmogiškas būsenas. Filme nėra atviro smurto ar žuvusiųjų kūnų, nors karo pėdsakai matomi visur: tuščios gatvės, išdužę langai, tolumoje girdimi sprogimai. Tačiau ši tuštuma ir išryškina tai, ką režisierius vadina emocine tikrove, kuri jam tikresnė už faktus, nes neleidžia pasislėpti už ideologijos ar politikos. Tokia režisūrinė laikysena ne tik atskleidžia Sautkino jautrumą, bet ir rodo jo etinę atsakomybę – fiksuoti karo patirtį taip, kad ji nevirstų manipuliacija. Jo rankose kamera tampa pasitikėjimo, o ne kontrolės įrankiu: Sautkino filmo veikėjai ne stebimi – jie kalbasi su kūrėju.
Ir nors vaizduoja karo kasdienybę, Sautkinas sugeba įžvelgti poeziją net griuvėsiuose: žydinčios gėlės ant palangės arba kabinamos gyvų gėlių puokštės ant apgriauto namo sienų, siuvinėjimas, balandžiai danguje, šunys, nebereaguojantys į sprogimus. Tokie fragmentai, regis, liudija, kad išgyvenimo instinktas įrašytas į ukrainiečių tautos atmintį. Režisieriaus žvilgsnis paradoksaliai kupinas vilties: jis teigia, kad net ir karo sąlygomis galima kurti filmą apie laimingus žmones. Zinaida ir Taisija tampa šios vilties simboliais – jų kasdienybėje telpa tiek trapumas, tiek orumas, tiek begalinė meilė gyvenimui. Jos atkakliai laikosi kasdienių ritualų: meldžiasi, siuva, lygina, gamina, skaičiuoja tankus, rašo eiles... Kiekvienas šių gestų tampa ir pasipriešinimo aktu, ir tylia malda už išlikimą. Iš ukrainiečių mums vertėtų pasimokyti ne tik valdyti dronus, bet ir kaip, laviruojant ant beprotybės slenksčio, nenugarmėti į bedugnę.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
