Apie plenerus, jūrą ir bendrystę

Artėja šaltasis metų laikas, baigiasi ir dailės plenerų sezonas. Spalio 18 d. baigiamąja paroda su dalyviais ir žiūrovais atsisveikino 6-asis tarptautinis tapybos pleneras „Jūra. Simfonija. (At)mintis“, kuris, nurimus vasarotojų atplūdžiui, spalio 12–19 d. vyko vaizdingoje pajūrio teritorijoje – Nemirsetoje, kempinge „Compensa“, įsikūrusiame vos keli kilometrai nuo Palangos.

Lietuvoje plenerų ištakos mena XIX a. pabaigą–XX a. pradžią, kai vasaromis Nidoje kūrė vokiečių dailininkai, susibūrę į Nidos dailininkų koloniją. Ši tradicija atgimė 1995 m. tarptautiniame tapybos plenere „Nidos ekspresija“ (kuratorius Saulius Kruopis). Plenerų tradicijas tęsia ir Antano Samuolio vardo tapybos pleneras (nuo 1994 m.), ir Šilavoto Davatkyno pleneras (nuo 2005 m.) bei daugelis kitų. Tikslios statistikos nėra, tačiau per metus Lietuvoje surengiama nuo 15 iki 30 dailės plenerų, kuriuos organizuoja įvairios institucijos (pvz., Lietuvos dailininkų sąjunga), asociacijos, meno mokyklos, bendruomenės kultūros centrai, verslo atstovai ir privatūs asmenys (pvz., Dalia Gruodienė), o tapytojas Andrius Makarevičius-Makare rengia Vieno žmogaus plenerą, kuris šiemet įvyko jau aštuntą kartą.

Pats terminas „pleneras“ (pranc. plein air – atviras oras) suponuoja, kad pagrindinis menininkų su(si)būrimo pretekstas ir tikslas – kūryba gamtoje. Todėl dauguma plenerų vyksta regionuose, vaizdingose vietovėse, kurių Lietuvoje gausu. Galima paminėti ir kelis plenerus, rengiamus miestuose: Vilniuje – tarptautinis tapybos pleneras „Vilniaus spalvos“, kuris siekia atgaivinti dar sovietmečiu pradėtą Vilniaus miesto savivaldybės organizuotų plenerų tradiciją; Kaune – tarptautinis tapybos pleneras „Pelėdų kalno paslaptys“; Šiauliuose – „Šiaulių Monmartro Respublika“ ir kt.

Taigi, nuo 2020 m. Nemirsetoje rengiami tapybos plenerai (organizatoriai „Palanga Compensa kempingas“, „Art Compensa“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius) savo tradicijas dar tik kuria. Tačiau meno fondas „Art Compensa“, kaip ir dauguma plenerų organizatorių, kaupia plenero metu sukurtų kūrinių kolekciją. Kolekcionavimas, pasak šiuolaikinės meno mugės „ArtVilnius ’25“, kurios Projektų erdvėje rodytos kelios institucinės ir privačios kolekcijos, meno vadovės Sonatos Baliuckaitės-Arlauskienės, yra kur kas daugiau nei tikslas kaupti meno kūrinius. Tai – reikšmingas faktorius, veikiantis Lietuvos meno rinką, kuri, palyginus su Vakarų Europos ar pasauline, yra dar gana lokali ir fragmentuota. Pastaruosius kelerius metus ją formuojant matoma ir fondo „Art Compensa“ iniciatyva (nuo 2021 m. Vilniuje rengiamos meno mugės – „Art Compensa“).

Šių metų Nemirsetos plenere „Jūra. Simfonija. (At)mintis“ dalyvavo 14 dailininkų iš Lietuvos, Latvijos, Italijos ir Pietų Korėjos. Pasak jo kuratoriaus Bangučio Prapuolenio, vieno iš šių plenerų pradininkų, tarp renginio tikslų buvo ir paminėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Tačiau vertinant rezultatus, kurie eksponuoti vienos dienos parodoje, tiesmukų Čiurlionio kūrybos interpretacijų išvengta. Sąsajų galima rasti tik impresijose, kurias dailininkai patyrė unikalioje rudeninėje Baltijos pajūrio gamtoje. Todėl skirtingo stilistinio braižo tapybos ir akvarelės kūrinius, atsižvelgiant į autorių stilistiką, sąlyginai galima skirti į kelias grupes.

Nuo „plenero“ sąvokos nenutolo vienintelis iš Dusetų atvykęs akvarelininkas Alvydas Stauskas – tapė gamtoje iš natūros, siekdamas tikroviškai pavaizduoti matomus vaizdus ir perteikti natūralią šviesą, spalvas bei atmosferą. Jis tikras plenerininkas – per trisdešimt kūrybinės veiklos metų dalyvavo daugybėje plenerų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, pats buvo dvylikos tapybos plenerų organizatorius ir projektų vadovas.

Nuo natūros nenutolo, tačiau savaip ją interpretavo jaunosios kartos latvių dailininkės Kristīnė Guršponė ir Maija Muižniecė. Guršponė Nemirsetoje jautėsi patekusi į sau artimiausią aplinką: miškas, pajūris, kurio ūkuose ištirpsta vieniša figūra... O atmosferiški Muižniecės kraštovaizdžiai išsiskiria itin subtiliu koloritu ir kruopščiu tapybiniu potėpiu. Įkvėpimo gamtoje ieškanti Rūta Levulienė atskleidė peizažo motyvų ir erdvės ryšį. Rudeniško pajūrio skaidrumą klasikine „šlapios“ akvarelės technika, ekspresyviu gestu meistriškai perteikė akvarelininkė Jurga Sidabrienė. Akvarelės skaidrumas vyrauja ir latvės Jolantos Ābelės tapyboje – keliais potėpiais ji geba įkūnyti paslaptingą smilgų šnaresį kopose. Jai tarsi atitarė meditatyvios Prapuolenio akvarelės, lietos ne ant popieriaus, bet ant šlapios drobės. O keliasluoksnėse efemeriškose ir kartu paslaptingose šiauliečio Voldemaro Barakausko akvarelėse netikėtai išnyra įvairūs ženklai ar „veikėjai“, keliaujantys iš vienos kompozicijos į kitą. Tyrinėti pasaulį siekia ir Kristina Čivilytė, ieškodama priežastinių sąsajų tarp motyvo, spalvos ir struktūros.

Kitą plenero dalyvių grupę sąlyginai įvardinčiau kaip tapytojus, linkusius abstrahuoti regimą pasaulį. Šiaulių universiteto profesorius Ričardas Garbačiauskas keliais potėpiais meistriškai geba struktūruoti gamtos elementus, sukurdamas naujas jų dermes. Klaipėdoje gimęs, bet Vilniuje gyvenantis ir kuriantis Audrius Gražys tarsi turi įgimtą „jūros geną“ – jo abstrakcijose gamta ištirpsta tarp spalvų ir įgyja egzistencinės paslapties. Savo pasaulį kuria ir kaunietis Eimutis Markūnas. Su konkrečiu objektu ar motyvu nesiejamos jo tapybinės struktūros atskleidžia vidines kūrėjo būsenas, kurios mainosi nuo daugiasluoksnės juodos iki skaudžiai raudonos spalvos.

Į Nemirsetą iš Pietų Korėjos atvykusi Bosuk Lee Lietuvą atrado taip pat per tarptautinius plenerus, kur susipažino su lietuvių dailininkais Audriumi Gražiu, Antanu Obcarsku. Dailininkė dalyvavo keliuose pleneruose Lietuvoje (vienas jų – tarptautinis tapytojų pleneras „Šlavantas 2022“ Lazdijų r.). Bosuk Lee ne tik tapo, bet ir kuria instaliacijas, yra kelių tarptautinių menininkų asociacijų (21 Century International Creative Artists Association, World Culture Artists Association) prezidentė, parodų ir simpoziumų organizatorė. Menininkė į savo kūrinius integruoja korėjiečių abėcėlės (hangul) ženklus kaip vizualius elementus. Nemirsetoje nutapytose drobėse ji „užkodavo“ lietuviškas raides, kurios, ornamentiškai susiliejusios su spalva ir grafiniu piešiniu, suformavo menamą pajūrio peizažą, rudens nuauksintą augmeniją.

Klaipėdoje gimusi Viktorija Skafaru į plenerą atvyko iš Italijos, kur šiuo metu gyvena. Dailininkė studijavo dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje, vėliau tobulino įgūdžius Italijoje, o nuo 2012 m. aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose bei meno mugėse. Jos kūryboje savitai susipina kelių kultūrų ženklai – Italijos protorenesanso tapybos mokyklos ir japoniška sumi-e estetika. Abstrakčiose minimalistinėse drobėse, kurias pajūryje sukūrė Skafaru, netikėtai suskambo čiurlioniška gamtos ir žmogaus kaip visatos vienovės pajauta.

Apie keturiolika profesionalių dailininkų, dalyvavusių plenere „Jūra. Simfonija. (At)mintis“, galima papasakoti keturiolika išsamių istorijų. Visi jie – profesionalūs kūrėjai, aktyvūs parodų dalyviai, pelnę ne vieną įvertinimą, turintys savitą kūrybinį braižą. Nemirsetoje juos suvienijo ne tik užburianti rudeninė pajūrio gamtos magija, bet ir pozityvi psichologinė atmosfera, bendrystės dvasia, kuri neramiais mūsų laikais yra didžiulė vertybė. Ir tai neabejotinai plenero kuratoriaus Bangučio Prapuolenio nuopelnas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama