Žiema artėja

Skaičiau ne visus Joe Nesbø romanus apie Harį Holą, bet mėgstu šį prasigėrusį, pavargusį, savo tautiečiais besišlykštintį ir egzistencinius klausimus užduodantį policininką. Kad tai vaidmuo Michaelui Fassbenderiui – net nesuabejojau. Švedų režisierius Tomas Alfredsonas 2011-aisiais sukūrė vieną geriausių Johno le Carré ekranizacijų – filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, todėl tikėjausi, kad ir „Sniego senis“ (TV3, 26 d. 03.15) jam pavyks, juolab kad tarp prodiuserių puikuojasi Martino Scorsese’s pavardė. Deja. Regis, kaltas filmo kūrėjų negebėjimas suprasti, kas jiems rūpi labiau – sudėtingų problemų persekiojamas policininkas, vaikystėje traumą patyręs žudikas maniakas ar šalčio ir sniego sukaustyta atvirukiškai graži Norvegija. „Sniego senyje“ daug Diono Beebe nufilmuoto balto sniego, panoraminių apsnigtos Norvegijos peizažų, kurių paslaptingumą, žinoma, pabrėžia už kadro skambantys Edwardo Griego „Norvegiški šokiai“. Bet visa tai primena, kad žiema artėja.

Žiemą smagu pasinerti į storus klasikinius romanus. Jei skaitymo malonumą kaip dažnas lietuvis ar lietuvė iškeitėte į nesibaigiančius serialus, gali padėti 1993-iaisiais Scorsese’s ekranizuotas Edith Wharton romanas „Nekaltybės amžius“ (LRT Plius, 25 d. 21 val.). Tai vizualiai, sakyčiau, pritrenkiantis filmas (įdomu, kas liks mažame ekrane), kurio veiksmas perkelia į XIX amžiaus pabaigos JAV ir vyksta tarp turtingiausių ir seniausių Niujorko šeimų. Jaunas, daug žadantis teisininkas Niulandas Arčeris (Daniel Day-Lewis) sielos gilumoje svajoja apie didžią aistrą. Tačiau išsižada geismų ir susižada su nelabai įdomia, bet gražia aukštos kilmės mergina Mei Veland (Wynona Ryder). Niulandas supranta, kad sužadėtuvės žada ramų ir nuobodų šeiminį gyvenimą. Todėl kai Niujorko operoje sutiks skandalo lydimą Mei pusseserę Elen (Michelle Pfeiffer), daug metų gyvenusią Europoje, Niulandas nuspręs surizikuoti ir patirti tikros meilės skonį. Dabar jam teks rinktis tarp pasaulio, kurį pažįsta, ir pasaulio, apie kurį galėjo tik svajoti.

Wharton romane rodomą pasaulį nekaltybės amžiumi pavadino, žinoma, ironiškai. Tame pasaulyje galioja griežtas socialinis kodeksas, reguliuojantis pokalbius, eiseną, susitikimus ir išsiskyrimus, pietus, įsimylėjimus ir santuokas. Nė vienas šio kodekso žodis niekur neužrašytas, bet žmonės jų mokosi nuo pat gimimo.

Kiekvieną net subtiliausią romaną ar filmą galima redukuoti iki siužeto aprašymo, bet per vieną režisūros meistriškumo pamoką Scorsese sakė, jog filme jis privalo papasakoti siužetą, kad pats geriau suprastų, kokius jausmus nori perteikti. Pasak režisieriaus, „Nekaltybės amžiuje“ jis pasirinko gerai žinomus jausmus, bet perkėlė į pasaulį, kurį norėjo tyrinėti ir analizuoti antropologijos požiūriu, pavyzdžiui, kaip herojų jausmus veikia prabangių interjerų raštai, porcelianas ar kūno kalbos formalumai ir taisyklės. Ir kartu patyrinėti, kaip emocijos lemia žmonių moralę, jų ilgesį, slopinamą aistrą: „Paėmiau visa tai ir pakišau po konkretaus sociumo presu. Nors jei paimčiau visus tuos personažus ir tą pačią istoriją, bet perkelčiau veiksmą į kaimą arba, tarkime, į Prancūziją ar Siciliją, viskas būtų kitaip.“

Panašiame pasaulyje gyvena ir austrės Marie Kreutzer filmo „Korsažas“ (LRT Plius, šįvakar, 24 d., 21.30) veikėja – Sisi vadinta Austrijos ir Vengrijos imperatorienė Elžbieta. Tai ne istorinis filmas, greičiau fantazija apie moterį, kuri bando išsilaisvinti iš laiko, žmonių ir papročių jai primetamo tabu korseto. Gražuolė ir elegantiškumo įsikūnijimas Sisi dar būdama gyva tapo populiariosios kultūros heroje, iškart sukeliančia asociacijas su įmantriomis ilgų plaukų šukuosenomis, liekna talija ir žirgais. „Korsaže“ tai visaip apžaidžiama, kartais pasitelkiant ironiją ar primerktą žvilgsnį iš dabarties. Bet nepaisant gana žaismingo požiūrio į istoriją ir jos personažus, kad ir į garsųjį Sisi pusbrolį Bavarijos karalių Liudviką, Vicky Krieps vaidina tragišką moterį: jos Sisi bijo laiko tėkmės ir vienatvės, ji nemoka mylėti savo vaikų, vis labiau tolsta nuo nepriimtinos tikrovės, kuri jai – tik negyvų aukštuomenės taisyklių rinkinys.

Pastaraisiais metais moterų istorijų kine gausu, bet, ko gero, įdomiausios tos, kurios neišgalvotos, juk gyvenimas – didžiausias fantazuotojas. Marielle Heller filmo „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (LRT, šįvakar, 24 d., 22.45) veikėja homoseksuali rašytoja Lee Israel praėjusio amžiaus pabaigoje išgarsėjo Holivudo žvaigždžių ar garsių moterų, tarp jų Katharine Hepburn, Estée Lauder, biografijomis. Tada ji gerai uždirbo, bet sėkmės ruožas baigėsi, ir patarta draugo Džeko (Richard E. Grant) vieniša, likusi be pinigų ir pamiršta Li nusprendė falsifikuoti neva jai skirtus garsių rašytojų laiškus. Li filme įkūnijo Melissa McCarthy, garsėjanti komediniais vaidmenimis.

Artėja bene svarbiausios lietuviškos šventės, tad grįžkime į Norvegiją. Pagal 2005 m. pasirodžiusią Johno Ajvide Lindqvisto knygą Theos Hvistendahl sukurtas filmas „Nesiilsėkite ramybėje“ (LRT Plius, 30 d. 21.33) nukels į Oslą, kur vieną naktį įvyksta energijos tinklų avarija. Jos pasekmės turės keistą poveikį miesto gyventojams: pas juos sugrįš mirusieji. Tačiau ką su jais daryti? Toks klausimas kils filmo veikėjai Anai (Renate Reinsve), kuri mirus kelerių metų sūneliui atsiskyrė nuo pasaulio ir pati labiau primena vaiduoklį nei gyvą žmogų. Kitiems filmo veikėjams – senstančiai Torai, negalinčiai rasti sau vietos po ilgametės partnerės mirties, nesugebančiam susitaikyti su mylimosios Evos išėjimu Davidui – netikėtas artimųjų prisikėlimas suteikia vilties atkurti ryšius su pasauliu. Bet ar forma, kurios mirusieji atvyko iš anapus, leis įgyvendinti svajones apie sugrįžimą į ankstesnį gyvenimą, lyg nieko ir nebūtų atsitikę, o mirtis tik pasivaideno?

Hvistendahl stebi gedulo procesą ir tai, kaip jis maitinasi likusiais gyventi. Maitinasi tiesiogine šio žodžio prasme, nes į Oslą sugrįžta žmogaus mėsos pasiilgę zombiai. Bet norvegų režisierė nenori sužadinti baimės. Ji ramiai kontempliuoja savo dirbtinę siaubo filmo ir pasakos realybę bandydama užfiksuoti tai, kas trapu ir laikina. Vieną populiariausių siaubo filmų motyvų ji paverčia rafinuotu lėto kino traktatu apie skausmą ir neviltį, susidūrus su mirtimi.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama