Pokalbiai su šviesa, tiesa ir laisve
7 meno dienos
Turinį įkėlė
„Vilnius Jazz“ yra keisčiausias festivalis Lietuvos kultūrinėje panoramoje, savo prigimtimi susiejantis natūralų betarpiškumą ir ribinį elitizmą. Joks išsilavinimas neparuošia šiam potyriui: profesorius ir pirmąkart užsukęs smalsautojas vienodai leidžiasi užklumpami garsinių pasakojimų, kurių vieta kūrybinių vertybių hierarchijoje – vienu metu apačioje, garažo dirbtuvėse, ir viršūnėje, elegantiškoje kultūringo susibūrimo aplinkoje. Gaivališkas, intuityvus spontaniškumas reiškiasi išvien su itin išpuoselėtu meistriškumu bei intelektualia prieiga. Klausytojai prisiima riziką girdėti, muzikantai prisiima riziką skambėti, ir visi palieka šią nesaugią, provokuojančią susitikimo erdvę praturtėję bei pasikeitę.
Festivalis pastaruosius trejus metus išgyvena augimo spurtą, todėl aprėpti visą jo dosnią pasiūlą darosi fiziškai sudėtinga! Plečiasi ne tik muzikinė programa: nuo praėjusių metų „Vilnius Jazz“ pasipuošė kino dokumentikos ciklais – „Screen Beats“. Neringos Medutytės kuruojamos serijos nuostabiai nuoseklios ir sodrios. Praėjusiais metais parinkta Dicko Fontaine’o antologija, šiais – Roberto Mugge’s. Savito braižo, unikalūs, informatyvūs ir skvarbūs kūriniai, atrenkami neabejotinai gerai sritį išmanančios kuratorės, suteikia „Vilnius Jazz“ laiko perspektyvos dimensiją, nutiesia tiltą su praeitim, iškelia pamatines, nekintamas džiazo vertybes. Šios itin aukštos kokybės, gerai apgalvotos serijos galėtų tapti kanonine „Vilnius Jazz“ dalimi.
Tikrasis kanonas – tai veiksmas scenoje, kurio būta intensyvaus bei labai spalvingo ir kurį norėčiau aptarti nechronologine tvarka, nes kritikams irgi smagu pasinaudoti kūrybine laisve. Vilniaus triptikas „Pokalbiai su šviesa“ – festivalio užsakymas – prasmingas, išskirtinis, misijinis momentas. Įvyko trys dialogai su autoritetais, šviesuliais ir lyderiais. Tomas Kutavičius iškvietė savo tėvo Broniaus Kutavičiaus dvasią – kaip vaizdo projekcijoje pynėsi grafinės „pagoniškojo minimalizmo“ kūrėjo partitūros, taip garso erdvėje susijungė jo muzikos skambesiai su Tomo Kutavičiaus fortepijono pasažais ir balso giesme, išaugdami į ekstatišką, mistinį darinį – abiejų Kutavičių burtų švytintį susiliejimą. Arkadijaus Gotesmano dedikacija Rolandui Rastauskui iš mažos intrigos, pavienių blyksnių, abstraktaus pojūčio išsikerojo į eilėraščio laviną, virtuoziškai išartikuliuotą Pijaus Operos, kuris tapo dar vienu mušamuoju Gotesmano ritminėje karalijoje, drumsčiamoje Juozo Milašiaus gitaros. Vytautas Labutis, prieš pat koncertą atsiėmęs apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos džiazui, „kalbėjosi“ su Vladimiru Čekasinu – atsinešdamas niekada anksčiau neskambėjusią jo muziką ir surežisuodamas vientisą, labai čekasinišką skambesio spektakliuką su filosofiniu Lietuvos džiazo patriarcho pedagoginės išminties inkliuzu, Kristupo Giko DJ įstojimu ir euforine, bekompromise, totaline kulminacija.
Tą patį vakarą įvyko kitas istorinis festivalio momentas – Lietuvos publikos akistata su trimito legenda Wadada Leo Smithu ir šveicarų fortepijono virtuoze Sylvie Courvoisier. Šiuokart, kai kalbu apie virtuoziškumą, turiu omenyje aukščiausius galimus kriterijus pranokstančią meistrystę, kuria nė kiek nėra puikuojamasi, bet kuri paverčia muzikantus visagaliais. Wadada yra žmogus, pakeitęs trimitą – patį supratimą apie jo galimybes. Jų pokalbis su Sylvie – intelektualus ir įkvėptas, nenuspėjamas ir harmoningas, pilnas smalsios žaismės ir gylio – idealus sąskambis vienas kitą stimuliuojančių protų.
Visiškai kitoks duetas skambėjo Vilniaus senojo teatro scenoje diena anksčiau. Smuikininkas Dominique’as Pifarély ir pianistas François Couturier atliko kur kas labiau apibrėžtų formų kompozicijas, lyginant su atviromis, vartais į nežinią virstančiomis Smith–Courvoisier klajonėmis, – labiau išgražintas, nugludintas, įtraukdami netgi stilizuotus standartus, kaip „A Nightingale Sang in Berkeley Square“. Niuansuotas, detalių grožiu kviečiantis gerėtis atlikimas, vingriai nenuspėjamas ir trapus, galėtų būti pasiskolintas kokio nors akademinio festivalio, bet tarpinė ECM estetikos erdvė yra svarbi planeta džiazo visatoje, kurią – pažįstamą iš įrašų – visuomet ypatinga aplankyti gyvai.
„Bonbon Flamme“ – dar vienas džiaugsmas, pranokstantis įrašuose atspindėtus skambesius. Kvarteto nariai smaginasi, kombinuodami tekstūras, išrasdami anksčiau gamtoje neegzistavusius pasažus ir šarmingai pindami visokias keistybes su atpažįstamais šokiniais ritmais ar roko koncertui būdingais efektais, taip sėkmingai pateikdami ekstravagantišką kūrybinių minčių ekvilibristiką lyg lengvą pramogą. Programa „Calaveras Y Boom Boom Chupitos“ įkvėpta meksikiečių Mirusiųjų dienos, tačiau jokių tiesmukiškų iliustracijų, „apropriacijų“ ar egzotizmo – tik autentiškas įspūdis, tampantis nuoširdžia ir smarkiai savita kūryba, pilna veiksmo ir žaismės.
Hamido Drake’o, Cooperio-Moore ir Williamo Parkerio „Heart Trio“ muzikavime, atvirkščiai, nebuvo veiksmo, vietoje jo – būsenos, meditavimas su gausybe neįprastų liaudies instrumentų (tarp jų – lietuviškąja bosine birbyne!). Jų pinami ritminiai ornamentai čia tirštėjo, čia vėl išskaidrėdavo, plaukdami pastovia ir nuolat kintančia vaga, skleisdami tyrą darną. „Irreversible Entanglements“ taip pat surengė meditaciją, bet siautulingą, kunkuliuojančią nerimastingais improvizacijų šuorais, kurstančiais Moor Mother raginimo vienytis kovoje prieš blogį balsą. Savotiška būvio kontempliacija tapo ir Julieno Desprez „Apacaxia“ seansas, nors gal ir ne visi su tuo sutiktų. Svarbiausia raiškos priemonė šio trio kalboje – fizinė garso jėga, intensyvūs, netelpantys savo dažniuose, įtempti gitaros tonai, tačiau visi kiti muzikos dėmenys nuosaikūs, kompozicijos skaidrios, paprastos, bemaž asketiškos, paliekančios tam dideliam skambumui daug erdvės – todėl pojūtis tausojantis (garso režisieriams atskira padėka).
„Improdimensijos“ orkestras – dar vienas stambus lietuviškas (tarptautinis) projektas. Liudas Mockūnas su Marcu Ducret sumanė programą, kurios filosofinę ašį sudarė solisto individo ir grupės sąveikavimas. Praturtinta ekspresyvių, kūrybingų monologų, ji nuskambėjo kaip odė asmeniui, kaip tas žmogiškojo orumo gynimas pasitelkiant muziką, apie kurį po savo koncerto kalbėjo Hamidas Drake’as, kaip raginimas nepasiduoti, kurį deklaravo atsisveikindamas Desprez, o kulminacija tapo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Fugos b-moll parafrazė. Ją man jau teko girdėti įvairiais Liudo formuojamais pavidalais, šis buvo subtiliausias iš jų: orkestrinis daugiabalsumas įgalina išdidinti originalios temos elementus, sutirštinti polifoniją, ir tuo efektingesnis suėjimas į unisoną – neforsuotas, taurus ir tuo pat metu galingas. Nors pilna gražių momentų, programa stokojo tonuso, kokios nors „laimingos pabaigos“, draivo. Liko daugtaškio, nepasitenkinimo įspūdis. Gali būti, tokia ir buvo intencija.
„Llaki trio“, virtusio kvintetu, įtraukimą į „Vilnius Jazz“ programą laikau pozityviu žingsniu – festivalis įprastai neskuba jaunimui, skatintam konkurse „Young Power“, suteikti scenos, kai jie subręsta, tad svarbu, kad tokiems muzikantams, kaip Aurelijus Užameckis, Arminas Bižys ir Ignas Kasikauskas, ši scena ir toliau atsivertų. Tačiau muzikinis turinys nenustebino – tie patys dinaminiai kontrastai, hiperbolizuotos kulminacijos ir kampuotumai, šiek tiek perspalvinti bolivietės Flavios Huarachi etnoatmosferų, neveikė kaip galėtų, o tekstinis politinis pareiškimas (blogai „paslėptas“ dainos žodžiuose) nuvylė, nes padėtis Gazos Ruože yra skaudi ir nevienareikšmė, mūsų visuomenėje šiuo klausimu nėra konsensuso, o menininko priedermė – rasti būdų advokatauti Gėriui, bet ne atskiroms žmonių grupėms. Festivalyje nuskambėjo ne vienas gražus to pavyzdys.
„The Young Mothers“ tapo muzikinės dalies baigiamuoju aktu ir gardžiausiu desertu, kokio tik galima pageidauti: laisvos improvizacijos, repas, metalo proveržiai – viskas, ko dar 2017-aisiais per pirmąjį apsilankymą pamėgę šią grupę gerbėjai galėtų pageidauti, sukrauta nuostabiai spalvingoje, maksimaliai keistoje ir tuo pat metu nepaaiškinamai harmoningoje įtraukiančių, įvairių ir visą nuotakų spektrą apglėbiančių kompozicijų virtinėje, kurios baigiamoji kulminacija kompensavo bet kokių kitų kulminacijų stoką per visą programą.
Devynias dienas trunkantis kino, didžiosios scenos koncertų, naktinės scenos, konkurso perklausų ir diskusijų maratonas ima panėšėti į vidutinės apimties Europos festivalių grafikus, bet publika auga kiek lėčiau nei festivalis. Galbūt „Vilnius Jazz“ ims konkuruoti su kitais panašios krypties regiono festivaliais ir vilioti keliaujančią tarptautinę publiką – tai irgi galima strategija. Bet šių metų didysis įvykis buvo „Vilniaus triptikas“ – prasmingas, neeilinis, nuostabiai originalus ir gaivus Lietuvos korifėjų darbas. Ir jeigu savo darbotvarkėje europinis stilingas stiprus festivalis kasmet rastų resursų stimuliuoti nacionalinių premjerų gimimą – to vertė būtų neįkainojama.
Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
