Raudonų siūlų tinkle

Ivano Zajco Kroatijos nacionalinio teatro spektaklis „Banginio pilve“ („In the Belly of the Whale“) žvelgia iš distopinės ateities, 2054-ųjų, kai migracija tampa istoriniu duomenų rinkiniu, o mūsų dabartis – jau archyvuota žmonijos klaida. Migracija – tai universalus, nesenstantis reiškinys, ir toliau brėžiantis skiriamąsias linijas šiuolaikinėse visuomenėse. Tai, ką migrantai suvokia kaip nepasiekiamą svajonę, mokslas paverčia paprastai išmatuojamais duomenimis. Tai, ką migrantai laiko teisėta viltimi, teisinės sistemos susieja su kategorijomis: legalu ar nelegalu.

Spektaklio autorė – Tuniso teatro režisierė Marwa Manai. Dramaturgė Maja Ležaić, scenografas ir šviesų dailininkas Alanas Vukelićius, muzikos autorius Riadhas Bedoui, kostiumų dailininkė Sandra Dekanić, videodizaineris Souheilis Ben Hamida. Vaidmenis scenoje kuria aktoriai iš Tuniso, Kroatijos, Italijos ir kitų šalių: Sonia Zarg Ayouna, Mario Jovevas, Nadia Belhaj, Allamas Barakatas, Serena Ferraiuolo, Thawab Aidoudi, Edi Ćelićius.

„Banginio pilve“ įkvėpė kelių šiuolaikinių rašytojų, tokių kaip Iva Papić, Dorotea Šušak, Samia El Amami ir Mouna Ben Haj Zekri, istorijos. Šie įvairūs literatūriniai balsai suteikia skirtingų perspektyvų, kurios praturtina spektaklį transkultūriniu aspektu. Bene ryškiausiai sceniniame kūrinyje atsispindi Amami „The Incredible Story of Baao the Fulani and the Big Fish“. Tai istorija apie vyrą Pao, kuris, pabėgęs iš sunaikinto kaimo, perėjęs dykumą bei patyręs vergovę, bandė perplaukti jūrą ir buvo „prarytas didelės žuvies“. Jo istorija balansuoja tarp mito ir realybės; kūrinyje veikianti vertėja bando suprasti, ar tai traumos sukurta alegorija, ar išlikimo būdas. Galiausiai paaiškėja, kad Pao galėjo būti fikcinis personažas, bet, kaip sako vertėja, „Pao peržengė visas sienas. Jis suprato sistemos absurdą ir įtraukė mus į savo istoriją. Jis nekirto jūros banginio pilve – kirto ją kalba ir žodžiais.“

Spektaklyje derinamos skirtingos kalbos, keliami tapatybės, migracijos ir sienų klausimai. Tai ne dokumentinis pasakojimas, o poetinė, vizualiai turtinga alegorija apie žmones, įklimpusius tarp sistemų, ieškančius savo vietos pasaulyje. Marwos Manai spektaklis – lyg teatrinė meditacija apie žmogų, įstrigusį tarp struktūrų. Migracija čia tampa ne tema, o labiau būsena: tarp vietų, tapatybių, laiko. Režisierė kartu su dramaturge Maja Ležaić konstruoja fragmentišką pasakojimą, jame tyrėjos, siekiančios iššifruoti migrantų sulaikymo centro „B42“ taisykles, balsas susipina su gyvenančiųjų tame centre: tai žmonės, kurių gyvenimai nusėda institucinių protokolų eilutėse.

Pasakojimas balansuoja tarp racionalumo ir trapios, žmogiškos, kūniškos emocijos. Kaip rašoma Tuniso kultūros portale, spektaklis nagrinėja momentą, kai „mokslas ir įstatymai susiduria su žmogaus kančia“. Ši kolizija tampa varomąja jėga – racionalūs modeliai ima braškėti, kai susiduriama su gyvu, pažeidžiamu kūnu.

Spektaklio pavadinimas atliepia biblinį įvaizdį – pranašas Jona banginio pilve, priverstas apmąstyti savo būtį. Tačiau šiame kūrinyje „banginis“ – tai sistema: valstybė, institucija, biurokratija, įstatymų kūnas, prarijęs žmogų. Būti jo viduje – tai būti matomam, bet negirdimam. Viduje viskas stebima, klasifikuojama, išmatuojama, tačiau iš čia niekas negali ištrūkti. Būtent ši būsena skatina refleksiją. Spektaklis ne tiek demonstruoja bejėgiškumą, kiek ieško, kaip per meną įmanoma išlaikyti žmogišką ryšį.

Kūrinys išsiskiria vizualiniu intensyvumu ir fiziniu aktorių buvimu scenoje. Muzika, scenografija ir šviesos kuriamos taip, kad žiūrovas pats pasijustų esąs „banginio pilve“ – uždaroje, hipnotizuojančioje erdvėje, kurioje laikas ir tapatybė praranda aiškias ribas. Jis siekia veikti ne tik kaip socialinė refleksija, bet ir kaip jutiminis potyris.

Pasakojimo centre – veikėjai, kilę iš trijų skirtingų aplinkų: pirma, tai akademikė, kuri tyrinėja sulaikymo centruose vykstančią prievartą ir kuria bendrą istorijos giją, skelbdama pranešimą apie prievartą „B42“ centre. Antra, tai migrantų sulaikymo centro vadovas bei darbuotoja, atliekanti nelegalų apklausas. Pirmasis siekia išspręsti visų migrantų deportacijos klausimą, kad centras būtų uždarytas, antroji – per įnirtingas apklausas išsiaiškinti, įrodyti kiekvieno migranto pilietybę. Galiausiai regime tris žmones – Ali, Mariem ir Vodonosą, uždarytus migrantų sulaikymo centre. Jų istorijos išskirtinės, paženklintos tiek painiava, tiek melu, stengiantis išlikti. Siekiama parodyti, kaip globalios migracijos trajektorijos susipina su individualiomis istorijomis, kaip biurokratinės struktūros formuoja žmogaus likimą, o atmintis ir kūnas tampa pasipriešinimo priemonėmis. Kritikuojami prieštaravimai tarp tarptautinių žmogaus teisių įstatymų ir jų praktinio taikymo, kuris dažnai būna atitrūkęs nuo žmogiškosios realybės. Taip pat pabrėžiamas teisinių sistemų poveikis asmenims – migrantams ar šių sistemų darbuotojams, sukeliantis tapatybės ir priklausymo krizę, kai migrantai yra priversti neigti savo šaknis, kad turėtų nors kokią galimybę išgyventi. Tačiau ir patys migrantai, kaip dažna, čia nėra idealizuojami. Šis kūrinys kviečia žiūrovą išeiti iš savojo komforto zonos, suabejoti išankstiniais nusistatymais ir atpažinti žmonių likimų tarpusavio priklausomybę. Nes, kaip pabrėžia scenografija, mus visus sieja nematomos gijos, supintos mūsų pasirinkimų, veiksmų ir tylos.

Spektaklio kūrėjai scenos erdvę padalija konstrukcijomis / permatomais ekranais, sukurdami aplinką, kuri kinta pagal situaciją – nuo ​​akademinių tyrimų pristatymo ekrano iki skirtingų sulaikymo centro erdvių, skiriančių sulaikytuosius nuo centro pareigūnų. Scenografas Alanas Vukelićius kuria laboratoriją, archyvą, kalėjimą ir atminties kamerą vienu metu. Erdvė nuolat keičiasi: stiklas ir šviesa, vaizdo projekcijos ir šešėliai sukuria vizualų lauko ir vidaus susiliejimą. Šioje permatomoje erdvėje kūnai atrodo tarsi įrašyti į sistemą, išmatuoti, apibrėžti, bet kartu vis dar gyvi, kvėpuojantys, judantys prieš struktūrą.

Vienas iš subtilių, tačiau emociškai stiprių elementų – sceną kertantis raudono siūlo tinklas. Jis jungia skirtingus taškus, bet kartu įtempia visą erdvę, sukeldamas nuolatinės įtampos pojūtį. Tinklas primena tiek kraujagyslių sistemą, tiek neuronų žemėlapį, tiek migracijos kelių topografiją. Tai vizualus ženklas, primenantis, kad viskas – ir žmonės, ir istorijos – susiję nematomais ryšiais, kurie kartais jungia, o kartais pririša. Kiekvienas aktoriaus judesys, kiekvienas siūlo virptelėjimas primena, kad ryšys visada turi dvi puses: jis leidžia išlikti, bet kartu įkalina. Ši įtampa tarp ryšio ir laisvės tampa pagrindiniu spektaklio emociniu branduoliu.

Apšvietimo sprendimai lemia, kad barjerai nyksta, užleisdami vietą susipynusiems raudoniems siūlams, sudarantiems skirtingo dydžio trikampius, sujungiančius esamą pasaulį su naujuoju. Šios raudonos linijos signalizuoja apie gresiantį pavojų, draudimus, primena „raudonas linijas“, kurios tarsi lazerio spinduliai degina kiekvieną bandantį jas peržengti.

„Banginio pilve“ aktoriai – tarsi gyvi dokumentai, kurių judesiai, kvėpavimas ir balsas virsta liudijimais. Muzikos autorius Riadhas Bedoui kuria garsinį audinį, kuriame balsai tirpsta, skleidžiasi ir vėl dingsta – tarsi atminties aidai. Čia teatras tampa vieta, kur istorijos nėra vien pasakojamos – jos patiriamos kaip tas siūlo virpėjimas ore.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama