Gyvenimas, išrašytas herojų likimais

„Čia jau paskutinė mano knyga, daugiau neberašysiu“, – rugsėjo 21 dieną pasakė septynioliktą knygą (šįkart apie legendinį Veisiejų muziką Juozą Neimontą) pristačiusi muzikologė, septyniolikos knygų autorė, LRT veteranė, radijo ir televizijos laidų autorė Jūratė Vyliūtė. Nepraėjo nė mėnuo, kai spalio 14-ąją pasiekė žinia, kad eidama 95-uosius ji paliko šį pasaulį. Rašymas buvo jos savastis, jos vidinis pasaulis, jos išsipildymas ir... jos gyvybės siūlas. Regis, prasmingai gyventa, daug padaryta, viskas, ko norėta, suspėta. Tai gal išties laikas leisti pailsėti? Tačiau jau tą patį vakarą prisiminiau porą dalykų, kurių nesuspėjau paklausti ir dabar jau niekas kitas negali į tuos klausimus atsakyti. Jūratė iki paskutinio atodūsio išlaikė šviesų protą ir pavydėtiną atmintį, amžius ir tolydžio prastėjanti sveikata netrukdė jos ambicingiems sumanymams ir skrupulingiems jų įgyvendinimams.

Knygų rašymas buvo muzikologės aistra, kuriai galėjo atsidėti tik nuo 1986 m., kai išėjo į pensiją po 26 darbo metų LRT radijo ir TV muzikos redakcijose. Kas yra dirbęs tokį darbą, žino, koks intensyvus ir sekinantis yra muzikos redaktoriaus darbas (Vyliūtė parengė per 400 laidų) ir kokios trumpos džiugesio bei prasmės pojūčio akimirkos, jei pavyksta parengti išties gerą laidą. Tačiau ir anuomet Jūratė nugvelbdavo laiko rašymui: 1983 m. pasirodė jos pirmoji knygelė apie legendinę operos solistę Eleną Čiudakovą, po kelerių metų – apie dar vieną solistą Valentiną Adamkevičių. „Darbas radijuje užimdavo visą dieną. Jei ką rašydavau – tai tik vakare, atsistojusi prie fortepijono, kad neužmigčiau“, – 2024 m. prisiminė Vyliūtė. Pensinis amžius ir pomėgis rašyti sutapo su Atgimimu ir nepriklausomybės atkūrimu, tad muzikologė sėdo lopyti Lietuvos muzikos kultūros istorijos spragų, supažindindama skaitytojus su lageriuose kalėjusiais, išeivijoje gyvenusiais ar sovietų valdžios persekiojimą tyliai kentusiais operos solistais Baliu Radžiumi, Vaclova Žiemelyte, Vladu Baltrušaičiu, Salomėja Vaidžiūnaite, iš Laikinosios sostinės Valstybės teatro ilgesio susikūrusia Čikagos lietuvių operos trupe, „dipukų“ stovyklose atsidūrusių lietuvių muzikų menine veikla. Jos pastangomis knygose įamžinta žymi vokalo pedagogė Elena Mažrimaitė-Dirsienė ir pirmųjų sovietmečio dešimtmečių primadona Irena Jasiūnaitė. Jaunystėje Vyliūtė pati svajojo tapti operos soliste, mokėsi dainavimo, tačiau patyrus balso stygų traumą svajonės teko atsisakyti. Meilė operos menui išliko visą gyvenimą.

Pagavus, šiltas autorės rašymo stilius, kruopščiai išstudijuota medžiaga įtraukia skaitytojus į vaizdingas, spalvingas istorijas. Sovietmečiu muzikologės rašytose knygose ir straipsniuose meistriškai apsieita be sistemos reikalautų klišių, ideologinių intarpų ir faktų iškraipymo, nevengta ir kritinio vertinimo, sąžiningų įžvalgų. Atkurtos nepriklausomybės metais rašytos knygos – tarsi romanai, kurių herojai lyg brangakmeniai atskleidžia savo skirtingas, ne visada spindinčias briaunas. Stulbinamu atvirumu ir aistringumu išsiskyrė Vyliūtės knyga apie jos sutuoktinį, didžiąją gyvenimo meilę kompozitorių Justiną Bašinską (2012). Kartkartėmis skaitant šmėstelėdavo mintis, kad taip apsinuoginti nedrįsčiau, – autorė rašydama, matyt, iš naujo išgyveno savo meilės ir kančios istoriją, išsipažino ir išsivadavo, o kartu atskleidė sudėtingo, kūrybos troškusio, bet sėkmės nesulaukusio kompozitoriaus tragizmą. „Pažinojau jo kūrybos „virtuvę“, viskas perėjo per mano dvasią“, – vėliau sakė Vyliūtė, gailėdama talentingo kompozitoriaus, kuris „gimė ne laiku ir ne vietoje“.

Dauguma Vyliūtės herojų – skaudaus likimo menininkai. Pati anksti netekusi represuoto tėvo, buvo jautri žmonių kančioms, todėl neatsitiktinai jos žvilgsnis krypo tremtinių ir represuotųjų link. Tėvui, karinės aviacijos kapitonui, pasipriešinimo sovietų valdžiai kovų dalyviui Ignui Vyliui, ir jo šeimos istorijai muzikologė paskyrė tris knygas, o monumentaliausias jos darbas – kartu su etnomuzikologe Gaila Kirdiene parengta monografija „Lietuviai ir muzika Sibire“ (2013). Tai tarsi alternatyvi lietuvių muzikinės kultūros istorija: tik saujelė sibiriokų galėjo siekti muziko karjeros grįžę į Lietuvą, daugumos sveikatą, talentą, o neretai ir gyvybę atėmė Sibiras.

Muzikologės darbai įvertinti Čikagos „Lietuvių balso“, Vytauto Landsbergio ir Onos Narbutienės premijomis, LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi bei LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Vyliūtės atminimas neišblės, nors ji itin kukliai vertino savo indėlį, tvirtindama, kad stokojo žinių, vargingai gyveno „dvasine ir materialine prasme, o norint ką nors viešai pasakyti, reikia daug dirbti ir daug žinoti“. Bet prie jos knygų grįš tyrėjai, ieškodami autentiškų duomenų, o tūlas skaitytojas, paėmęs į rankas bet kurią knygą, „užkibs“ už įtraukiančio pasakojimo. Kaip ir dauguma rašytojų, Jūratė Vyliūtė, apie ką berašiusi – rašė apie save, savo vertybes ir savo tikėjimą.

Ilsėkis ramybėje, darbščioji, kuklioji Jūrate...

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama