Muzikos grožis be jokių dviprasmybių

Du pastarųjų šeštadienių koncertai (spalio 11 ir 18 d.), nors ir būdami skirtingo žanro, susišaukė vidiniu turiniu, jo energija, subordinacija ir atlikėjų nuostatomis. Tai Estijos orkestro „Glasperlenspiel sinfonietta“ (solistas Hansas Christianas Aavikas, dirigentas Andresas Kaljuste) koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, skirtas Arvo Pärto 90-mečiui, ir pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ koncertų salėje. Pirmajame greta jubiliato Pärto „Orient &Occident“ styginių orkestrui skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 5 (KV219) bei jo Simfonija Nr. 29 (KV201/186a), dar įsiterpė Peeterio Vähi kamerinio orkestro kūrinys „Prayer-Wheel“, bet gi ir (sic!) Johno Cage’o „4’33“. Ir nors galėtume šią muziką įprastai skirstyti į klasikinės, šiuolaikinės bei avangardinės (arba avangardo klasikos) kategorijas ir kraipyti galvą dėl labai skirtingų kūrinių sekos, ją, ko gero, labiausiai suvienijo dirigento Kaljuste meninė valia, skonis, idėja ir jos traktavimas. Jokio žongliravimo dviprasmybėmis, kiekvienos stilistikos suvokimas pasitelkiant žinias ir atsakomybės palytėtą individualumą. Ir tai labai veikė publiką, kuri pasidavė meno ir kokybės įtaigai, patikimam „vedliui“ ir leidosi kelionėn nuo Mozarto iki Cage’o, suvokdama tarytum vis to paties tąsą. Tad ir Cage’o „4’33“, žinoma, ne be dirigento bei orkestro taiklios išmonės, itin santūrios gestikuliacijos, tapo labai adekvačiai, natūraliai ir žaviai suvoktas.

Būtent panašią būseną sukuria ir pianisto Daumanto Kirilausko koncertai, kuriuose irgi nežongliruojama dviprasmybėmis: ko čia turėtų būtų daugiau – manęs ar kompozitoriaus muzikos, intuityvios minčių „melodijos“ ar išmintingos stiliaus traktuotės? Ir jeigu ne iškart būtų paprasta apibūdinti šio pianisto skambinimo stilių vos tik išklausius jo koncertą, tai tas apibūdinimas kur kas greičiau susiformuluotų išgirdus jo įrašą, tarkim, per LRT Klasikos programą. O kadangi šioje programoje nėra „mados“ pranešti, kas ir ką groja, nustumiant tai į „muzikinės pauzės“ ar „intermezzo“ žanrų anonimiškumą (beje, ši pastaba netaikytina Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio laidoms, kuriose viskas detaliai pasakoma), tai klausytojas, jeigu tik panori, mintyse rašo muzikos diktantus. Tuose įvairios muzikos srautuose Kirilausko grojimo stilius atpažįstamas, besireiškiantis kaip jam būdingo skambesio pasakojimo upė, paremta užbaigtu ir užtikrintu dėstymu, aiškia muzikinių darinių sandara ir, kaip anksčiau sakyta, atsakomybės palytėtu individualumu. Štai tas individualumas ir yra paslaptis, be kurios sunku kalbėti ir apie savito stiliaus kompleksiškumą. Nesistenkime šios paslapties įvardyti, paversti žodžiais, sąvokomis, nes gal tada jos tiesiog nebeliks.

Kirilausko rečitalis vyko ypatinga proga, kurios svarbą (kaip ir rečitalio) suvokė labai gausi publika, visiškai užpildžiusi „Organum“ salę. Tą vakarą pianistas pristatė naująjį „Organum“ „gyventoją“ – koncertinį fortepijoną „Bösendorfer“ VC 280, kurio savybes pradžioje išdėstė vakaro vedėja Kamilė Zaveckaitė ir iš šio instrumento tėvynės Vienos atvykusi „Bösendorfer“ menininkų ryšių atstovė Marie Sophie Gross, be to, koncerto klausėsi Christianas Hinrichsas, „Yamaha Music Europe“ rinkodaros vadovas (Hamburgas), „Yamaha Music Europe“ atstovas Baltijos šalyse Gintas Dobbermannas (Ryga). Beje, instrumentą koncertui „sustygavo“ fortepijonų derintojas Darius Narmontas, atsižvelgdamas į pianisto Kirilausko nuomonę.

Kad ir ką gali žodžiai, kone poetiškai sudėlioti apie „Bösendorfer“ fortepijonų privalumus, vis dėlto tik skambant instrumentui, ir kai juo skambina meistras, galima artimiau susipažinti su instrumento charakteriu. Nepaisant to, kad „Bösendorfer“ įmonės veikla įsivažiavo po Beethoveno, Schuberto mirties, ir turint galvoje, kad šie kompozitoriai, ypač Beethovenas, bendradarbiavo su įvairiais fortepijonų meistrais, savo kūryba eskizavo, modeliavo būsimų fortepijonų skambesio vizijas, pirmiausia biosendorferiai siejasi su Vienos muzikiniu paveldu.

Per Kirilausko rečitalį šis paveldas įsikūnijo Beethoveno Sonatoje, op. 109, tačiau dar iki tol pianistas paskambino dvi Johanno Sebastiano Bacho Tokatas (BWV912, 914). Galvojosi, kad abu šie kompozitoriai, lydintys Kirilauską dažniau nei kiti muzikos autoriai, tapo ir jo mokytojais, perpratant bei jungiant esmingas muzikoje kontrapunkto ir generalboso patirtis. Žinoma, ne tik tai. Tačiau tos dvi patirtys vis dėlto paryškintos neatsitiktinai, juk būtent polifonijos ar homofonijos prioritetas brėžė ir stilistinių epochų skirtis. Jas puikiai suvokiantis Kirilauskas, interpretuodamas Bacho ir Beethoveno kūrinius, tarsi siekė ne kontrastais, o bendrais matmenimis juos susieti. Vienas tokių – ritmas. (Tai priminė vieną Stefano Zweigo citatą: „Kas gyveno Vienoje, tas tarsi iš oro įkvėpdavo ritmo pojūtį.“) Ritmo matmuo tapo tiesiog viso koncerto leitmotyvu. Ritminė gyvybė ir skaidrumas skleidėsi Bacho Tokatose. Gerokai intensyvesnis ritmo piešinys brandino Beethoveno Sonatos tragišką grožį, ypač įtaigiai zigzaguojantį finalinės dalies variacijose. O štai skambinami trys Čiurlionio Preliudai (VL 300, 302, 303), ne, ne tie populiarieji, o priešingai – tarsi netikėtai išnirę, ir vėl priminė ritmo galią, kuriančią charakterių didingumą.

Koncerto pabaigoje skambėjo nedaug praeityje Kirilausko grotas Robertas Schumannas, jo ciklas „Miško scenos“ („Waldszenen“, op. 82). Kaip ir daugumoje Schumanno ciklų pjesės tarsi balansuoja ties programinės ir absoliučiosios muzikos riba. Regis, pianistui buvo priimtinesnis ne poetinių pavadinimų scenarijus, bet tiesiog graži vidinė ciklo struktūra, sudėliota tonacijų ir charakterių arkomis. Viskam ir vėl vadovavo ritmas – skoningas jo pojūtis, kuriantis garsų potvynius ir atoslūgius, portretus ir peizažus, savitai išsišakojantis į atskiras pjeses, bet ir plėtojantis ciklą vienijantį naratyvą: nuo pirmosios pjesės „Eintritt“ iki paskutinės „Abschied“. Pianistas tik patvirtino, kad baigiamoji ciklo dalis – vienas lyrinių Schumanno šedevrų.

Bisui Kirilausko dar paskambinta Onutės Narbutaitės miniatiūra „Suvenyras“ iškart užmezgė vertybinį kontaktą su jau nuskambėjusia muzika ir tarytum pakvietė pratęsti simpatišką ryšį spalio 26 d., sekmadienio vakarą, vėlgi „Organum“ koncertų salėje, kur prisiminsime muzikologę Oną Narbutienę Jos gimtadienio dieną.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama