Erdvė ir spalva
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kartais dvi ganėtinai skirtingos parodos lemtingai „sukrinta“ – nejučia jose pradedi įžvelgti netikėtų sutapimų, juolab jų autoriai panašaus amžiaus ir profesijos menininkai. Šįkart mano akiratyje dviejų skulptorių kūryba – Berlyne gyvenančios Elisabeth Sonneck įvietinto meno ekspozicija galerijoje-vitrinoje „apiece“ ir Vilniuje kuriančio Mindaugo Šnipo neseniai pasibaigusi personalinė paroda galerijoje „(AV17)“.
Erdvė ir spalva – svarbiausi šias parodas siejantys komponentai. Abu menininkai savaip įveikia duotos ar pasirinktos aplinkos keliamas problemas, kurdami vizualiai patrauklias ir įtaigias ekspozicijų situacijas, apgaulingai primenančias atsitiktinai sudėliotus vaizdinius. Manau, abiem autoriams aktuali rasto daikto estetinė imitacija ir paradoksai.
Elisabeth Sonneck kompaktišką instaliaciją „membrane“ interpretuočiau dvejopai. Viena vertus, čia dominuoja autorės kūryboje įsitvirtinusi tapyba ant popieriaus rulonų. Paprastai menininkė tapo ant studijos grindų išsitiesusi reikiamą atkarpą, kurią plačiu plokščiu teptuku metodiškai dengia ilgais horizontaliais potėpiais. Spalvų klojiniai ir persidengiančio kolorito juostos primena spaudos ruošinius, kuriuos Sonneck lanksčiai komponuoja erdvėje. Tokie „ritinių paveikslai“ nuolat kinta, naikinamos tradicinės tapybos, objekto ir skulptūros ribos.
Kita vertus, išsukti keturi intensyvių mėlynų, violetinių, gelsvų, rausvų ir oranžinių ruožų ritiniai, rodomi galerijoje „apiece“, iš tolo primena kažkieno seniai pamirštus, kadaise reklamuotus suskliaustus skėčius ar palapines, o gal atsitiktinai paliktas nuleistas vėliavas. Tokia kūrinių padėtis įtvirtina neįprastą statiškos dinamikos būseną. Todėl čia svarbus tamprumo ir įtampos tarp atskirų elementų momentas, nes tinklo arba pinklės efektas išgaunamas pasitelkiant papildomus ready-made intarpus, kasdienius buitinius daiktus ir urbanistines liekanas, tarp kurių seni metaliniai strypai, plytos, kempinės, žalia virvelė. Atskirų kompozicijos elementų sandūros „nervas“ ypač pastebimas naktį, kai galerijos vitrina kontrastingai apšviečiama.
Trapi erdvinių tapybos formų ir kasdienių medžiagų pusiausvyra Sonneck kūryboje kaskart kuria naujus konkrečios vietos nulemtus pasakojimus, kurių ištakas galime aptikti tiek „minkštojoje“ postminimalizmo skulptūroje, Roberto Morriso, Evos Hesse darbuose, tiek konstruktyvistiniuose El Lissitzky piešiniuose.
Pažymėtina, kad Sonneck „membrane“ yra pirmoji paroda, pradedanti bendradarbiavimą tarp dviejų visą parą viešojoje miesto erdvėje veikiančių galerijų – Vilniuje esančios „apiece“ ir Berlyne įsikūrusios, šiuolaikinio meno šiltnamiu vadinamos „super bien! Berlin“.
O Mindaugo Šnipo paroda „Skulptūros“, iki spalio 9 d. veikusi galerijoje „(AV17)“, – keliais požiūriais išskirtinis įvykis. Pirmiausia šis skulptorius personalines parodas rengia itin retai, tad po dvylikos metų pertraukos smalsu vėl pamatyti jo kūrybą, galvojant apie laiką, kurio nėra. Iš aštuonių eksponuojamų skulptūrų trys sukurtos 2013 m., o penkios – 2025 m., tačiau darbų stilistikos atžvilgiu dešimtmečio skirtumas visiškai nejuntamas. Akivaizdu, kad autorius iš esmės nesikeičia, jam nėra aktualus naujumo siekis, bandymas periodiškai keistis, – priešingai, matyti nuoseklus ir kryptingas judėjimas ta pačia įvaldyto braižo kryptimi, susitelkiant ties apibendrintais išraiškingų faktūrų monumentaliais pavidalais.
Šioje Šnipo parodoje reikšmingi vizualūs ir techniniai momentai – neįtikėtinai jautri šviesos ir spalvos pagava, perteikianti įsismelkiančios pilkumos atmosferą, pagaliau medžio skulptūrų archaika, senus rakandus primenančios formos ir grubiai tašyti paviršiai. Svarbi ir medžio, iš kurio sukurtos skulptūros, priešistorė. Tai pušiniai buvusio savanorio namo rąstai, liudijantys 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų laikus, kai savanoriškai įstojusieji į mūsų šalies kariuomenę gaudavo žemės ir galėjo statytis namus. Šio medžiagos kilmės fakto skulptorius, mano požiūriu, nesuabsoliutina, tiesiog išgelbsti medį nuo natūralios baigties, suteikdamas jam kitą būvį.
Vis dėlto vaikščiodama po ekspoziciją jutau slėpiningą eksponuojamų skulptūrų poveikį, tarsi žvelgčiau į savotiškus šiuolaikinius krikštus, bandydama atkoduoti jų simbolius, nors visa Mindaugo kūryba, mano manymu, pasižymi sakraliniams paminklams būdingu monumentalumu. Kita vertus, kirviu tašytos, plokščiais kaltais skobtos lakoniškos formos, dantytos detalės man primena iškilaus lietuvių liaudmeistrio dievdirbio Liongino Šepkos medžio skulptūras ir rumunų kilmės modernizmo klasiko Constantino Brancusi kūrinių plastiką.
Rasto daikto estetinė imitacija Šnipo parodoje ryškėja detaliau apžiūrint pavienių skulptūrų formas (jos unikalios, be ready-made intarpų) ir jų konstrukcines jungtis. Iš pradžių atpažįstame lyg kokio rakando dalį, kaimo buitį menančius dangčius, skydus, diskus, baldų fragmentus. Tačiau jų paradoksalūs junginiai akivaizdžiai naikina paskirties dėmenį, ir toks antifunkcionalumas kelia mano galvoje visišką sumaištį. Pradedu matyti net antropomorfines būtybes, tarsi atklystančias buvusių daiktų sielas, todėl stiprėja melancholijos jausena.
Šnipo skulptūros turi labai sąlyginius pavadinimus – elementarias nuorodas į vaizduojamus objektus („Dantys“, „Veidrodis“, „Medinė plunksna“, „Surinkta plunksna“), situacijas („Berankis bandė primušti vėją“, „Aukščiau“) ar žmogaus ir daikto santykį („Ne tas“, „Tas, kur visad“). Tai neprimeta išankstinės nuostatos, ką turi kūriniuose įžvelgti, priešingai – tai abstraktūs orientyrai ir minčių navigacijos ženklai. Įdomu, kad parodoje atsikartojantis plunksnos motyvas atkeliauja iš eskizų, autoriaus pieštų prieš dvidešimt metų. Tai rodo Šnipo kūrybos idėjų universalumą ir piešinio svarbą.
Nepaisant atsitiktinumo įspūdžio (lyg Algimanto Švėgždos akvarelėse, piešiniuose netyčia paberti rudeniškos gamtos mažmožiai), Šnipo „Skulptūrų“ ekspozicija labai apgalvota. Iš tikrųjų žmogaus pamesto, palikto, užmiršto daikto iliuziją menininkas kuria kruopščiai iš anksto numatydamas, kur kas galėtų ir turėtų būti, vietoje parinkdamas tinkamiausius kūrinių tarpusavio žiūros kampus, dydžių santykius, šviesos krytį.
Dviejose „(AV17)“ galerijos kamerinėse erdvėse išsidėsčiusi „Skulptūrų“ ekspozicija yra kaip niekad vientisa ir paveiki dėl visa vienijančios pilkumos. Spalvos požiūriu man tai artima monochrominiams Louisos Nevelson sukonstruotos skulptūros ir erdvės santykiams. Šnipo atveju pirmiausia ir svarbiausia – sidabriškai pilkšvi skulptūrų tonai, kuriuos autorius išgauna naudodamas geležies sulfatą, stipriai plikytą juodąją arbatą ir talko miltelius. Subtilus kūrinių koloritas ir rausvų, žalsvų, melsvų atspalvių įvairovė puikiai atliepia galerijos interjero detales (natūrali prislopinta rudens meto šviesa ir šešėliai, „tapybiškos“ pilkos grindys, jauki patalpa su židiniu) ir kuria nostalgišką nedalomos visumos pajautą.
Elisabeth Sonneck paroda „membrane“ veikia iki spalio 26 d.
Galerija „apiece“ (M.K. Čiurlionio g., Vilnius)
Mindaugo Šnipo paroda „Skulptūros“ veikė iki spalio 9 d.
Galerija „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)
Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
