Tapyti amžinybę

Bandant retrospektyviai apžvelgti Povilo Ričardo Vaitiekūno nueitą tapybos (ir ne tik) kelią, tiesiog galima paskaityti apie jo kūrybą rašytų tekstų antraštes. Štai keletas jų: „Geri abu teptuko galai“ (Alfonsas Andriuškevičius, 1982), „Ranka, žerianti melsvas kibirkštis“ (Ibid, 1993), „Būtinoji gintis, arba P.R. Vaitiekūno tvirtovė“ (Leonardas Gutauskas, 2000), „Naktiraščių dangaus šviesoje“ (Eglė Kunčiuvienė, 2000), „Auksiniai angelai debesų properšose, arba nutapyti eilėraščiai“ (Viktoras Liutkus, 1991), „Požeminio šaltinio srovė“ (Augustas Ramonas, 1993), „Sutverto pasaulio vaizdai“ (Vika Ryžovaitė, 2004), „Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“ (Jūratė Stauskaitė, 2010), „Poezija tapyboje“ (Stanislovas Urbonas, 1970), galop „Tapytojas iš Dievo malonės“ (Augustas Savickas, 1991). Taip pat galima it kokius eilėraščių posmus rečituoti paties Vaitiekūno darbų pavadinimus: „Vyšnių raškymas Suvalkijoje“ (1981), „Ledkalnis bulvių lauke ties Žiūrais“ (1980), „Rikės maldininkės“ (1987), „Juodas angelas nulaužtu sparnu“ (1991). Praktiškai viskas ir pasakyta, nusakyta, apsakyta!

Iš šių pavadinimų galima suprasti, ką įsivaizduojame žvelgdami į Tapytojo kūrybos visumą. Joje susipina tiesa ir nuoširdumas, šviesa ir tamsa, Velykė ir piligrimas, medis ir kaliausė, natiurmortas ir peizažas, Pažaislis ir Mardasavas, tapyba ir poezija, linija ir dėmė, melsvumas ir žaluma, tai, kas regima, ir tai, kas jaučiama...

Vartant Vaitiekūno kūrybą aptariančias recenzijas gali kilti įspūdis, kad, bent jau mano kartai, pažintis su šiuo Tapytoju užsimezgė per „Vyšnių raškymą Suvalkijoje“ (pirmoji versija – 1981 m., vėliau sukurta kartočių). Anuomet, dar sovietiniais laikais, matant juodas-baltas ir spalvotas šios kompozicijos reprodukcijas žavėjo gerai struktūruota tapybos laisvė, absoliučiai lengvo piešinio nepriklausomybė, poetinis polėkis (juolab kad tai nėra Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ iliustracija, o kūrybinis dialogas). 2000 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre vykusioje retrospektyvoje sukrėtė gyvai pamatytos „Šermenys“ (1968). Buvo netikėta, kad taip gražiai ir jaukiai galima nutapyti niūrų dalyką... Dar natiurmortai, kuriuos sunku pavadinti tokiais žanro prasme: Giltinės akiduobės iš jų tikrai žvelgia, o kaulėtas jos pirštas iš tiesų liečia laikrodžius, maldaknyges, žvakes, saulėgrąžas ir kitus vaizduojamus objektus. Juose esama ir peizažinės struktūros, ir batalinių scenų įtampos, ir egzistencinio, psichologinio portreto įtampos. Natiurmortai ypač atrodo kaip savotiški tapybiniai manifestai, kuriuose pagarba klasikams ir seniesiems meistrams jungiasi su atviru, nebijančiu eksperimentuoti žvilgsniu į dabartį. Anais laikais, bastydamasis abipus Merkio nusidriekusiomis pušynais ir kadagynais apaugusiomis smėlėtomis lygumomis ir žvyringais šlaitais bei dubakloniais, iki kaulų smegenų jausdavau geliantį skausmą, nes atrodydavo, kad niekaip negaliu į save sugerti to sidabriško švytėjimo, sapniško žydro dangaus, jį atspindinčių vandenų ir nuolat kintančios žalumos santykio. O Vaitiekūnas tobulai (nebijau pavartoti šio patetiško apibūdinimo) tai perteikė savo „Vidudienyje“ (1975), „Kapinaitėse Dzūkijoje“ (1976), „Nemune ties Česukais I–II“ (1977) ir kituose darbuose. Regis, kad viskas buvo užfiksuota dar 1967 metų „Medyje“, kuriame į vieną rezginį susipynė tyras paprastumas ir tvirtas monumentalumas, net aristokratiška elegancija. Netgi pasakyčiau, kad jis gebėjo sustabdyti akimirką, suteikti amžinybės kintantiems ir dingstantiems dalykams. Lygiai taip pat Pažaislyje, žvelgdamas į kamaldulių vienuolyno kupolą, šią vietą matau ne kaip kitaip, o per transcendentinius Vaitiekūno akinius, įgalinančius pajausti transcendentinę spalvos ir šviesos vibraciją, jų galią įkūnyti Amžinybę. Dar – begalė piešinių ir objektų, įvairiausių tekstų – nuo naktiraštinės poezijos iki pasisakymų aktualiais kultūros klausimais.

Vilniaus dailės akademijoje pradėjau studijuoti tuo pačiu laiku, kada Vaitiekūnas tapo Tapybos katedros vedėju. Iš bendrakursių atsiliepimų, taip pat peržiūrų ir ypač diplominių darbų gynimų susidariau įspūdį, kad tai labai reiklus, kilus diskusijoms netgi aštriai, nepermaldaujamai savo tiesas ginantis pedagogas, bet turintis begalinį autoritetą tarp studentų, kai kurių – tiesiog adoruojamas. Vėliau apsigyvenau netoli jo namų. Beveik kasdien matydavau einantį į darbą su savo atributais – portfeliu ir lietpalčiu. Ar mieste, ar Akademijoje regėdavosi, kad žengia karalius, tapybos valdovas. Turint omenyje, kad tarp anuometinės jaunųjų tapytojų kartos ypač gyvas buvo „tapybos mirties“ klausimas, Vaitiekūnas savo asmenybe ir kūryba deklaravo priešingas tiesas. Be nereikalingų smulkmeniškų argumentų. Iš esmės. Tiesiog pačia tapyba.

Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus savo straipsnyje „Auksiniai angelai debesų properšose, arba nutapyti eilėraščiai“ („Kultūros barai“, 1991, nr. 2, p. 35) pateikė penkis postulatus, teigiančius, kad „P.R. Vaitiekūnas yra XX a. pabaigos romantikas. Todėl, kad jis: 1) yra pakilęs aukščiau triukšmingos minios ir politikos, visokios rūšies partijų ir lozungų; 2) mano, jog svajonė, paslaptis, nežinomybės pasaulis yra vertesni už klampią smulkmenų kasdienybę; 3) atsisako Kauno, Vilniaus įdomybių ir geriau jaučiasi kur nors Mardasave ar Pažaislyje; 4) dažnai perša savo pasiūlymus, projektus, ginčijasi, nes svajonėse aiškiai regi juos gatavus; 5) imasi darbų, kurie atlyginami vieninteliu pinigu – idealizmu.“

Kiekviena Vaitiekūno paroda būdavo didelė tapybos ir piešinio, asambliažo ir objekto šventė. Kiekviena jų rengta labai atidžiai, skrupulingai ir preciziškai, architektūriškai labai švariai ir išgrynintai. Šių metų vasarį–kovą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ veikusi, deja, jau paskutinė dailininko kūrybos paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ neatsitiktinai pasirodė kaip atsisveikinimas su draugais ir žiūrovais, gyvais ir mirusiais (Gražina Kliaugiene, Antanu Martinaičiu, Eimuntu Nekrošiumi, Algiu Skačkausku) bičiuliais... Savo ruožtu pamenu, kad irgi ne taip seniai, 2023 metų pradžioje, VDA parodų salėse „Titanikas“ veikiant impozantiškai Vaitiekūno piešinių parodai, žvelgiau į jo darbus ant popieriaus, į įvairiopą linijos gyvastingumą įkūnijančius piešinius ir pats bandžiau save provokuoti diskusijai – ar aktuali yra Vaitiekūno kūryba mūsų dienomis, ar bus reikalinga ji ateityje? Perfrazuojant paskutinės Tapytojo parodos mintį, galima atsakyti – o kaipgi gali būti kitaip, menininkui siekus kurti sveikus ir sielą turinčius kūrinius?

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama