Tai, kas nematoma, ir kitos istorijos

„Fjumė arba mirtis!“ („Fiume o morte!“, Kroatija, Italija, Slovėnija, 2025)

Po Austrijos-Vengrijos žlugimo Versalyje braižant naujosios Europos žemėlapį, į Fjumę (dabar Rijeka, Kroatija) pretendavo italai ir Serbijos, Kroatijos bei Slovėnijos karalystė. 1919 metų rugsėjo 12 d. miestą užėmė italų karo lakūnas, rašytojas, dekadentas, dendis ir nacionalistas Gabriele D’Annuzio, kartais vadinamas italų fašizmo Jonu Krikštytoju. Jis pasiskelbė niekieno nepripažintos Itališkosios Karnaro regentystės diktatoriumi. Iki 1920 m. gruodžio 30 d. Fjumėje jis praktikavo tai, kas vėliau tapo įprastais Mussolinio ritualais, – kalbėjimą iš balkono, paradus, teatrališką valdymą ir pan. Remdamasis gausiais kino ir fotoarchyvais, režisierius Igoris Bezinovićius pasiūlė šiuolaikinės Rijekos gyventojams suvaidinti ir reinterpretuoti savaip unikalų XX a. įvykį – miesto okupaciją, suteikdamas dokumentiniam filmui satyros apie didybės manijos ištiktą poetą, kuris paverčia miestą politiniu elektoratu, pobūdį.

„Ką palieka meilė“ („Ástin sem eftir er“, Islandija, Danija, Švedija, Prancūzija, 2025)

Lietuvių žiūrovai neliko abejingi islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono filmams „Žiemos broliai“ ar „Balta balta diena“. Naujasis jo kūrinys – intymus, jautrus ir pašaipus, melancholiškas ir jautriai reaguojantis į bet kokį, net menkiausią, grožio pasireiškimą. Režisierius rodo vienos šeimos irimą. Magnusas yra jūrininkas, menininkė Ana svajoja apie karjeros lūžį. Kiekvienas savaip bando suklijuoti šeimą, kurioje auga trys vaikai, bet Magnusas jaučiasi išmestas už borto. Skyrybos Pálmasonui yra proga įdėmiau įsižiūrėti į dreifuojančius, sutrikusius, naujų vaidmenų ieškančius vyrus. Tai ironiškas ir jautrus žvilgsnis. Įsižiūrėdamas į metų laikus, Islandijos peizažą ar mašinas, režisierius atranda vizualinius jausmų ir egzistencinio pakrikimo atitikmenis. Kartu šis filmas – gal vienas gražiausių himnų meilei.

„Kalbėk man, vėjau“ („Vetre, pričaj sa mnom“, Serbija, Kroatija, Slovakija, 2025)

Stefanas Djordjevićius sumanė sukurti dokumentinį filmą apie savo mamą. Šių žmonių susitikimas kino pasakojime atrodė dramaturgiškai įdomus, nes sūnus yra prisiekęs racionalistas, o mama linkusi į metafiziką. Tačiau į gyvenimą įsiveržus ligai režisierius priverstas atsisakyti ankstesnio sumanymo. Taip dokumentas pradeda pintis su fikcija, o pasakojimas apie pasaulėžiūrų susidūrimą užleidžia vietą išgyvenamo gedulo kronikai. Djordjevićius pirmiausia rodo kantrumo ir vilties kupiną mylimų žmonių paliktų pėdsakų paieškos procesą, įsižiūrėdamas į tikrovės ženklus, patirdamas anksčiau nevertintą artumą su gamta. Jis klausia, ar mama, kurią mintyse dažnai vadino „savo hipe“, nebuvo teisi teigdama, kad žmogaus valia gali kontroliuoti vėją.

„Kontinentalis, 2025-ieji“ („Kontinental ’25“, Rumunija, 2025), „Drakula“ („Dracula“, Rumunija, 2025) 

„Scanorama“ pristato du naujus vieno svarbiausių šių dienų Europos režisierių Radu Jude’s filmus. Juose rodomos mūsų dalies Europos problemos – neseniai nusikračiusios SSRS įtakos šalys jau ilgisi tvirtos rankos, bet kartu nori būti Vakarų dalimi. ...Dinozaurų parkas ir rinkimų plakatai su dievobaimingais politikais. Sparčiai kylantys naujų namų kvartalai, skirti turtingiesiems, ir ankšti butai, prisimenantys Ceaușescu laikus. Patriotiški vairuotojai rumunai ir jų nekenčiami dviratininkai imigrantai, pristatantys maistą į namus. Visa tai pamatysime Kluže, Transilvanijos sostinėje, kurios satyrišką, bet kartu žadinantį baimę portretą kuria Jude. Pasinaudojęs Roberto Rossellini filmu „Europa 1951“ kaip išeities tašku (Ingrid Bergman vaidinama šio filmo veikėja jaučiasi kalta dėl sūnaus mirties ir padeda gyvenimo nuskriaustiesiems), rumunų režisierius rodo šių dienų pasaulį kaltės jausmo persekiojamos antstolės Orsoli akimis. Ji jaučiasi prisidėjusi prie nugriauti skirtame name nelegaliai apsigyvenusio buvusio sportininko ir alkoholiko mirties. Nugriauto namo vietoje turėjo iškilti viešbutis „Kontinental“.

Komedijoje „Drakula“ Jude rodo, kad šiuolaikinėje Transilvanijoje vampyrų medžioklė neatsiejama nuo streikų, folkloro, fantastiško Vlado Palovniko sugrįžimo ir vis naujų jo istorijos interpretacijų. Tai montažinis filmas, išnaudojantis klasikinius filmus apie vampyrus ir kičines dirbtinio intelekto sugeneruotas istorijas.

„Naujoji banga“ („Nouvelle vague“, Prancūzija, JAV, 2025)

Richardo Linklaterio juosta – tai išskirtinis filmas apie filmą, odė prancūzų Naujosios bangos kinui ir kartu bandymas reaktyvuoti jo stilių, kuriam, pasak režisieriaus, būdingas kasdienybės stebėjimas, beveik dokumentiškos tiesos siekis ir atsisakymas moralizuoti. Pasakojime apie tai, kaip buvo filmuojamas naują kino erą pradėjęs Jeano-Luco Godard’o filmas „Iki paskutinio atodūsio“, tiksliai atrinkti jauni aktoriai (Guillaume’as Marbeckas-Godard’as, Zoey Deutch-Jean Seberg ir Aubry Dullinas-Jeanas-Paulis Belmondo) padeda sukurti menininko portretą ir atiduoti pagarbos duoklę Godard’ui, o kartu kiekvienam kino maištininkui. Regis, su juo susitapatina ir nepriklausomas JAV režisierius Linklateris. 

„Paslaptingasis Flamingo žvilgsnis“ („La misteriosa mirada del flamenco“, Čilė, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Belgija, 2025)

Debiutiniame trisdešimtmečio Diego Céspedeso filme susipina vesternas ir brendimo (coming of age) filmas, papročių drama ir pasakojimas apie kerštą. Veiksmas nukelia į 1982-uosius, į Čilės šiaurės angliakasių gyvenvietę. Vienuolikmetė Lidija auga queer bendruomenėje. Čia plinta nežinoma liga. Angliakasiai tvirtina, kad ligą sukelia Lidijos bendruomenės narių žvilgsniai. Céspedeso filmas skleidžiasi kartu su žiūrėjimo, žvilgsnio metaforomis. Pasitelkdamas vaikystėje girdėtus gandus apie AIDS epidemiją, režisierius kuria itin asmenišką istoriją. Ji ir šiurkštoka, ir poetiška, bet įrodanti, kad verta sekti iš paskos kiekvienam paslaptingam žvilgsniui. 

„Svajonės“ („Drømmer“, Norvegija, 2024)

Dago Johano Haugerudo filmo veikėja septyniolikmetė Johana įsimyli prancūzų kalbos mokytoją. Paauglės akyse mokytoja idealiai graži, protinga, jausminga ir puikiai rengiasi. Mokytoja mezga ir per jos rankdarbių pamokas yra šansas joms suartėti. Be to, Johana pradeda rašyti dienoraštį – begėdišką savo meilės ir troškimų kroniką. Kiek jame tiesos, o kiek fantazijos? Haugerudas leidžia savo herojei iš laiko distancijos pažvelgti į pirmąją meilę. Nostalgiškas filmas primena subtilius Érico Rohmero pasakojimus apie trapius jausmus, bet kartu fiksuoja mūsų laikų situacijas, skirtingų kartų pokalbius apie troškimus, prarastas galimybes ir kitokių kelių paieškas. 

„Sudužusio laivo triptikas“ („Das Schiffbruch-Triptychon“, Vokietija“, Nyderlandai, Danija, 2025)

Vaizduojamojo meno kūrėją ir režisierių Denizą Eroğlu įkvėpė Hieronimo Boscho paveikslas „Kvailių laivas“. Filmas susideda iš trijų skirtingų stilių ir epochų novelių apie įvairaus plauko atstumtuosius. Pirmoji nukelia į 9-ojo dešimtmečio globos įstaigą, kurios vyriškas personalas rengiasi švęsti Naujuosius metus. Antroji – į 10-ąjį dešimtmetį, išeivių iš Kongo namus, o trečioji – į viduramžius. Pastarosios veikėjai – atstumtųjų gauja. Šiame juodojo humoro prisodrintame filme Michaelis Haneke susitinka su Carlu Theodoru Dreyeriu, o Eroğlu klausia, kaip socialinę tapatybę formuoja atskirtis ir tai, kas griauna tos tapatybės pagrindus, – senatvė, liga, beprotybė ar odos spalva. Juk visada atsiras būdų pasmerkti ir išmesti kitokius žmones už visuomenės, bendrijos, tautos ribų.

„Traukiniai“ („Pociągi“, Lenkija, 2024)

Vienas svarbiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų (tai liudija ir gausūs festivalių apdovanojimai) kurtas ne vienus metus iš archyvinės medžiagos, kurios režisierius Maciejus Drygasas ieškojo beveik pusšimtyje kino archyvų. Tai kelionė po XX amžiaus Europos istoriją, bet kartu ir kartėlio kupinas pasakojimas apie žmogaus prigimtį. Traukinys filme tampa dramų, ilgesio, vilties ir skausmo prisodrinta amžinosios žmogaus likimo dramos metafora. Tai filmas be žodžių, pasižymintis iškalbingu garso takeliu, kurį sukūrė Saulius Urbanavičius. 

„Tylioji draugė“ („Stille Freundin“, Vokietija, Prancūzija, Vengrija, 2025)

Naujo Ildikó Enyedi („Apie kūną ir sielą“, „Mano žmonos istorija“) filmo istorijos vyksta 1908, 1972 ir 2020 metais, jas sieja veikėjų noras suprasti augalus ir jų ryšį su žmonėmis. Lunos Wedler vaidinama mergina – 1908-aisiais pirmoji biologijos studentė universitete – susiduria su protekcionizmu ir mobingu. Novelės apie 1972-uosius veikėjas pirmakursis (Enzo Brumm) atsiriboja nuo politiškai angažuotų savo draugų: laistyti augalus jam svarbiau, kaip ir eksperimento objektas – vazone auganti pelargonija. Seniai ekrane matyto Tony Leung’o („Meilės laukimas“) veikėjas neurologijos profesorius atvyksta į Marburgo universitetą iš Honkongo. Kai prasideda pandemija, jis per zoom’ą susidraugauja su Léos Seydoux vaidinama biologe. Neatsitiktinai pagrindine filmo erdve tapo Marburgo botanikos sodas, nes režisierė pabrėžia, kaip svarbu dabar tikėti universiteto institucija ir mokslu. Filmas taip pat primena kovido paliktą vienatvės žymę, kai pradedama kitaip žiūrėti į pasaulį ir po langu augančius medžius ar augalus – tylinčius mūsų draugus.

„Velnias rūko (ir renka degtukus atgal į dėžutę)“ („El diablo fuma (y guarda las cabezas de los cerillos quemados en la misma caja“, Meksika, 2025 )

Popiežius Jonas Paulius II aplankė Meksiką penkis kartus. Per vieną jo apsilankymą, kurį aistringai transliavo Meksikos televizija, penkis vaikus naktį aplankė velnias ir paliko jiems po batų porą. Bent jau tuo tiki ekscentriškos močiutės globojami vaikai. Ar tai padės, kai dingo jų tėvai? Žaidimai ir linksmybės susipina su augančia įtampa ir nerimu, ar sugrįš suaugusieji. Laikas prieš velnio pasirodymą mamos užfiksuotas videojuostoje, ir režisierius Ernesto Martínezas Bucio naudojasi šia estetika: stambūs planai ir ranka filmuoti judantys kadrai kuria maksimalaus realizmo efektą, tačiau jis tik paryškina vaizduotės, o gal ir magijos kupiną neįprastą filmo pasaulį.

„7md“ inf.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama