Universalus praeities ilgesys
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni? Kai esi suaugęs, lieka mažiau ateities interpretacijų, nes ateitis jau lyg ir atėjo. Praeitis tampa tašku laike, kai viskas buvo tiesiog paprasčiau. Tik ar iš tikrųjų? Turime įprotį prisiminimus romantizuoti, jie tampa geresnėmis, nei iš tiesų būta, realybės versijomis, galinčiomis virsti legendomis. O kadangi atgal nusikelti kol kas negalime, belieka čiupti jausmo užuomazgas galinčius atkurti laikotarpio ženklus: muziką, filmus, aprangos ir interjero elementus, knygas, žaidimus ir pačius įvairiausius artefaktus.
Juos naudoja ir Donatas Stankevičius Prospekto galerijoje veikiančioje parodoje „Legendinė praeitis“. Vis dėlto pirminis ir svarbiausias parodos elementas – fotografijose inscenizuota XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo pradžios kasdienybė, autoriaus vaikystės, paauglystės ir mokyklos baigimo metų patirčių rekonstrukcija. Atrinkti modeliai, vietovės ir estetika kuria vizualinį pasakojimą apie pažinotus žmones ir nutikusias situacijas. Daugiausia matome prieš kamerą pozuojančius tuometinius menininko draugus ar buitines mizanscenas: prie garažiuko veikiančią namudinę kirpyklą, maudynes, papildyti nešamą sifoną.
Per pokalbį su Gediminu Kajėnu (Gediminas Kajėnas, „Legendinę praeitį“ fotografijoje atkuriantis Donatas Stankevičius: sveiki sugrįžę į devyniasdešimtinius metus“, 15min.lt) Stankevičius teigė, kad „Šeimų albumuose iš šio laikotarpio galima rasti nuotraukų, kuriose užfiksuoti gimtadieniai, kelionės, naujo automobilio, dviračio ar sofos įsigijimas. Tačiau niekas nefotografavo savo vaiko, einančio į parduotuvę pakeisti sifono butelio – tai tiesiog neįsivaizduojama. Tai buvo pernelyg kasdieniška, įprasta ir nereikšminga.“ Nesutikčiau – gal tai ir nebuvo visai įprasta, bet nebūtinai neįsivaizduojama. Be gimtadienių, Kalėdų ir kitų įamžintų ritualų, turiu nuotraukų iš vaikystės, iš 2000-ųjų pradžios, kur paišau prie rašomojo stalo, mūvėdama iki kaklo užtrauktas pėdkelnes, arba kur tėvai ant sofos žiūri televizorių – užvalkalas, ant kurio jie sėdi, susijaukęs lygiai taip pat, kaip tėčio plaukai. Taip branginta juostelė buvo naudojama įvairiai – viskas priklausė nuo kontekstų ir matymo. Lygiai taip pat ir šiandien draugai, žaidžiantys su analogine fotografija, mėgsta įamžinti ne tik svarbesnius įvykius ar susibūrimus, bet ir iš suplyšusių kojinių kyšančius pirštus, susivėlusius plaukus ar šypsenas.
Tame pačiame pokalbyje su Kajėnu Stankevičius akcentuoja, kad siekdamas maksimaliai priartėti prie galimo laikotarpio vizualumo įdeda daug pastangų ieškodamas modelių, bando atkurti estetiką bei situacijas. Autorius taip pat naudoja kamerą, egzistavusią jau 8-ajame dešimtmetyje, taip leisdamas žiūrovui nors trumpam patikėti, kad fotografijos – autentiškas laikmečio dokumentas.
Viena vertus, kadruose gana sėkmingai užfiksuojama laikmečio atmosfera. Kita vertus, kadrai per daug švarūs ir kinematografiški, o apšvietimas juose pernelyg gerai apgalvotas, kad fotografijos išties galėtų priminti to laikotarpio dokumentus. Gal nebent tokius, kokius būtume matę spaudoje, tačiau menininkas juk nesitaiko į šios platformos atspindėjimą – jam rūpi kasdienybė ir jose glūdinčios situacijos, kurios dažniau būna kiek kreivai sukomponuotos, judančios, išsiliejusios, prastai apšviestos.
Ko neapima vaizdas, papildo aprašai, gana konkrečiai komentuojantys laikmečio realijas, situacijas ir epochai būdingus daiktus. Menininkas rašo apie riedlentes, automobilius, žaislą jo jo, kompiuterinius žaidimus – pastarieji siejasi su draugystėmis ir pirmosiomis simpatijomis, kai lengviau rašyti (tiesa, tuomet buvo rašomi ir perduodami iškvepinti laiškai, o ne žinutės) nei gyvai kalbėtis.
Be vizualinio ir tekstinio lygmens, yra ir fizinis, net jei pakištas po stiklu, – vitrinoje matome to meto žurnalus su Andriumi Mamontovu ant viršelio, „Chicago bulls“ ir Donaldo kepuraites su snapeliu, „Zhilton“ žaidimų konsolę, kelių rūšių cigaretes ir daug kitų artefaktų. Ant sienos už vitrinos taip pat kabo šiandien vėl madingi sportiniai kostiumai, kuriuos vilkint matome pačius fotografijų veikėjus. Rodos, pereinant nuo sovietmečio prie kapitalizmo labai svarbus tampa pats daiktas ir jo sukuriama vertė bei statusas. Būtent konkretus objektas virsta universaliai atpažįstamu atspirties tašku, suteikiančiu galimybę pasakoti, o tuomet tapatintis su laikmečiui būdingomis patirtimis, pramogomis ar netgi stygiumi, trūkumais. Pavyzdžiui, parodinėje erdvėje įkurdinta veikianti žaidimo konsolė, kuria laisvai gali naudotis lankytojai, man priminė, kaip vasarą, mamai išėjus į darbą, brolio draugas pas mus atsinešdavo savo „Segą“. Tuomet ji man atrodė pats kiečiausias aparatas, prie kurio aš, šešeriais metais jaunesnė sesė, galėdavau prisiliesti tik minimaliai. Turbūt todėl ir parodoje žaisti man visai nesisekė – reikėjo salės pagalbos.
Nepaisant jau minėto vaizdų sintetiškumo, savo funkciją jie atlieka. Matyti man tie kieti jaunuoliai su savo cigaretėmis, automobiliais, riedlentėmis, mopedais. Matytos ir merginos su maudymosi kostiumėliais, ledais, krepšinio kamuoliais, buteliais alaus – su tokiomis norėjau draugauti, tik buvau per maža. O kur pritrūksta autentiškumo, ten atsiranda daiktai ir pasakojimai, apipinantys vaizdus papildomais sluoksniais ir priartinantys juos prie žiūrovo.
Atrodo, kad šiandien tokios nostalgijos reikia, ji turi paklausą ir auditoriją. Tai rodo rekordus kino teatruose gerinęs filmas „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024) ir gatvės madoje matoma Y2K (Year 2000 trumpinys, žymintis nostalgiją šio amžiaus pradžiai) estetika, traukianti net ir tuos, kurie minėtais laikais nebūtinai buvo gimę ar pakankamai sąmoningi juos prisiminti. O tiems, kurie iš tiesų prisimena, praeitis gali tapti saugia priebėga krizių ir neramumų akivaizdoje.
Paroda veikia iki spalio 31 d.
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
