„Tai ne Romeo ir Džuljeta“ pasakoja tūkstančių žmonių istorijas

Ką tik praėjo vienas svarbiausių šalies šiuolaikinio šokio renginių – tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „AURA 35“. Programoje buvo galima išvysti ir išskirtinio braižo danų choreografo Palle Granhøjaus kūrinį „Tai ne Romeo ir Džuljeta“. Kalbamės su šokėjais Povilu Jurgaičiu ir Dominyka Markevičiūte-Jurgaitiene, spektaklyje sukūrusiais jaunųjų Romeo ir Džuljetos vaidmenis.

Kokių emocijų esate apimti po ką tik praėjusio „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ spektaklio rodymo? Kaip jaučiatės būdami festivalio „AURA 35“ dalimi?

Dominyka: Esame buvę šiame festivalyje ir anksčiau, dar studijų laikais, tačiau dalyvavome kaip žiūrovai. Labai džiaugiamės suteikta galimybe pasirodyti, kuri netikėtai atsirado su šiuo danų choreografo Palle Granhøjaus statytu spektakliu. Jautėmės labai šiltai priimti. Pats festivalis – turintis senas tradicijas, jau įrašytas į Lietuvos šiuolaikinio šokio istoriją.

Povilas: Žinant, kiek per šio festivalio gyvavimo metus parodyta profesionalių spektaklių, kiek skirtingų, unikalių šokėjų, atlikėjų atvyko, kokia preciziška yra programos atranka, smagu, kad pakvietė būtent mus. Jungiamės prie plačios kūrėjų šeimos. Dėl to kyla ir atsakomybės jausmas, noras išlaikyti mūsų, kaip šokėjų, profesinę kokybę.

Pasirodote ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse scenose. Ką jums reiškia šokti Lietuvos publikai?

Povilas: Kaip tik prieš pasirodymą su šiuo spektakliu „AUROJE 35“ grįžome iš gastrolių Danijoje. Atrodo, šokti namie kur kas jautriau – stebi šeima, draugai, kiti artimos aplinkos žmonės. Jaučiu daugiau jaudulio, kūnas virpa. Vis dėlto esant tokiai kiek labiau pakylėtai atmosferai choreografinė medžiaga ir pats šokis tampa gyvesni. Kaip atlikėjas esu artimesnis publikai, nematomomis gijomis susietas ir net judinamas žiūrovų alsavimo, žvilgsnių.

Dominyka: Man taip pat šokti Lietuvoje yra jautriau, ir nors spektaklis jau buvo rodomas daug kartų, jaudinausi labiau nei įprastai. Šį kartą ir pats choreografas minėjo, kad mums šokant Lietuvoje matė daugiau įtampos, tačiau gerąja prasme – buvome labai susikoncentravę. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad spektaklį „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ pastarąjį kartą buvome šokę prieš pusmetį.

Kaip žiūrovai sutiko šį spektaklį? Ar pajautėte skirtumą tarp publikos Kaune ir kituose Lietuvos miestuose?

Dominyka: Tikrai pasijuto skirtumas tarp publikos. Rodėme spektaklį Plungėje, Žagarėje, Nidoje ir Vilniuje. Mažesniuose miesteliuose spektaklis sutiktas įvairiai: kai kuriuos žmones jis šokiravo, tikrai buvo ir nepatenkintų žiūrovų, kitiems patiko – išėjo šypsodamiesi, susidomėję, sužavėti. Kaune publika mus priėmė labai šiltai ir atvirai, palaikymas jautėsi tiek spektaklio metu, tiek po jo. Kiek rodėme šį spektaklį užsienyje, įsitraukimas taip pat kaskart būdavo skirtingas.

Povilas: Sutinku, žvilgsniai ir nuomonės įvairūs, bet, manau, to ir reikėtų tikėtis šiuolaikinio meno srityje. Šiuolaikinis šokis dažnai nėra patenkintas viena, atidirbta judesio pateiktimi, vis ieško naujo, unikalaus, kvestionuoti kasdienybę kviečiančio sprendimo. Pastebėjau, kad Danijoje publika įsitraukia į spektaklį juoku. Kartais atrodo, kad vyksta dramatiška scena, choreografo intencija tuo metu buvo surimtėti, suklusti, o žiūrovas nusijuokia, scenoje įžvelgia humoristinį atspalvį. Ir tai puiku. Lietuvoje juoko reakcijų mažiau, žvilgsnis labiau nukreiptas į giluminius prasmės sluoksnius. Tai išgirstu ir įspūdžiuose po spektaklio rodymo. Pats Palle Granhøjus sako, kad kartais būna nustebintas reakcijų: tikisi iš žmonių vieno, o jie reaguoja visai kitaip.

Kas jus atvedė į „Granhøj Dans“?

Dominyka: Mums dar studijuojant akademijoje choreografas Vilniuje surengė atranką, ieškodamas dviejų šokėjų naujam spektakliui. Lietuvoje atrankos į spektaklius vyksta retai, todėl norėjome pamėginti. Taip atsidūrėme šiame kūrinyje. Nežinau, ar „Granhøj Dans“ būtų galima vadinti trupe, nes choreografas spektaklius stato su skirtingais šokėjais. Spektaklio „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ kūrybinio proceso metu užmezgėme artimą ryšį su choreografu, tad su ta pačia komanda ir dar keliais menininkais jis pradėjo statyti naują spektaklį, kurį neseniai pirmą kartą parodėme Danijoje.

Povilas: Taip, „Granhøj Dans“ teatras veikia laisvai samdomų menininkų principu. Yra viena šokėja – Sofia Pintzou, kuri šoka keliuose spektakliuose, bet choreografas naujiems spektakliams dažniau kviečia vis kitus žmones. Tačiau su „Tai ne Romeo ir Džuljetos“ komanda per kelerius metus užsimezgė glaudus ryšys. Laisvai jaučiamės drauge ir už spektaklio ribų, per gastroles kartu patyrėme daug buities. Dabar dirbame prie naujo spektaklio „Tai ne Mårup bažnyčia“, džiugu, kad trupė išliko panašios sudėties. Atrodo, kad laikui bėgant atsirado tarpusavio supratimas, intuityviai galiu pajausti, kokius sprendimus muzikantai ir šokėjai priima atlikimo metu, tampa patogiau improvizuoti, interpretuoti. Dirbant ilgiau darosi lengviau suprasti ir choreografo meninės raiškos poreikius. Glaudesnis ryšys turi įtakos ir pačiai spektaklio kokybei, manau, ji dėl to tik gerėja.

Danų choreografas Palle Granhøjus yra pagarsėjęs itin glaudžiu darbu su atlikėjais. Kaip atrodė spektaklio „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ kūrybinis procesas?

Dominyka: Kūrybiniame procese turime labai daug laisvės, ypač pačioje pradžioje. Mes, šokėjai, kuriame įvairias judesio kompozicijas, o vėliau choreografas ieško ryšių tarp mūsų judesio sekų ir, pasitelkdamas obstruction techniką, kuria naujas prasmes. Ši technika veikia maždaug taip: mes sukuriame judesių sekas, tuomet mums pasiūlomas apribojimas, dažniausiai fizinis suvaržymas. Šokėjo tikslas visuomet būna nesustoti ir bandyti prisitaikyti, adaptuoti judesį, net kai tai beveik neįmanoma. Iš šio apribojimo bei pastangų kuriasi naujos idėjos, atsiveria naujos temos, nauji spektaklio sluoksniai, atsiranda įvairesnių jausmų. Spektaklyje „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ pagrindinis apribojimas buvo bučinys.

Povilas: Kai Palle pirmą kartą susipažįsta su tam tikra judesių seka, ji gali atrodyti be gyvybės. Kūrybinio proceso metu, kai judesys suvaržomas, atlikėjas neturi laiko permąstyti ir išreiškia autentiškus jausmus, nesuvaidintą emociją. Tada judesys tampa gyvas. Spektaklyje atsiranda papildomas emocinis sluoksnis ir žiūrėti šokį pasidaro kur kas įdomiau.

Dominyka: Iš to pačiame procese atsiranda labai daug atsitiktinumo. Choreografas, duodamas apribojimą, nežino, ką iš jo sukursime. Vėliau peržiūrėjęs vaizdo medžiagą, nufilmuotą per repeticiją, jis išsirenka dalis, kurios labiausiai „veikia“, ir sujungia vieną su kita. Kūrybiniame procese jaučiame labai daug atradimo džiaugsmo.

Esate jaunieji Romeo ir Džuljeta. Kokie jie?

Dominyka: Naivūs, įsimylėję, iš pradžių kiek nedrąsūs.

Povilas: Itin smalsūs. Jie tikrai dar labai jauni. Ryžtingai nusiteikę pažinti pasaulį, kuris visai ne toks, kokio tikėjosi.

„Romeo ir Džuljeta“ – itin dažnai statome pjesė, daugybę kartų ekranizuota kine, adaptuota skirtingų pasaulio teatrų scenose. Kuo šis spektaklis išsiskiria? Jau pats jo pavadinimas suponuoja, kad tai neįprasta Shakespeare’o pjesės interpretacija.

Povilas: Palle pasirinko skirtingų kartų „Romeo ir Džuljetos“ pasakojimą, ko originale nerasime. Jis parodo jaunatvišką porą, subrendusių šokėjų porą ir muzikantų porą. Toks būtų choreografo originalus požiūris į pjesę: kaip istorija galėjo išsiplėsti Romeo ir Džuljetai subrendus, jei jie nebūtų pabaigę savo gyvenimo tragiška mirtimi. Palle sukuria alternatyvų pasaulį.

Dominyka: Tačiau išlieka bendra meilės ir mirties tema. Čia nematome kitų „Romeo ir Džuljetos“ istorijos veikėjų, tik Romeo ir Džuljetas. Spektaklis susietas ir su karo tematika, nes kurti pradėjome tuo laikotarpiu, kai prasidėjo karas Ukrainoje.

Povilas: Nors pjesė turi pabaigą, joje rodomos temos išlieka realios, aidinčios. Manau, to Palle siekia – parodyti nenublankusį šios istorijos aktualumą šių dienų akimis. Šis spektaklis – būdas prisiminti, palaikyti atmintį gyvą ir taip prisidėti prie kolektyvinės atminties. Palle kostiumams pasirinko geltoną ir mėlyną spalvas, kurios tiesiogiai referuoja į Ukrainos situaciją. Manau, vien matant tai spektaklio metu sunku nedaryti sąsajų, tad asmeninės žiūrovo perspektyvos spalvos įrėmina būtent šią minties giją. Tūkstančiai kenčiančių žmonių, kaip ir tie patys Romeo bei Džuljeta, išgyvena meilę, pasipriešinimą, būdą išlikti, kovą. Vienas pirmųjų spektaklio rodymų buvo Nidoje, Thomo Manno muziejuje, ir repeticijų metu pasienyje įvyko sprogimas. Nors tai nebuvo jokia eskalacija, tik pratybų klaida, tą akimirką supratome, kaip arti yra karas, prie pat mūsų durų. Itin svarbu nepailsti skleisti žinią, domėtis ir įsitraukti.

Ką jums reiškia judesys?

Dominyka: Skirtingose situacijose į šį klausimą turbūt atsakyčiau skirtingai. Kūryboje judesys padeda kalbėti apie tai, ką sunku nusakyti žodžiais. Kūnas visa tai pasako pats. Taip pat judesys man padeda nurimti ir išsikrauti, atrasti ryšį su savo kūnu, aplinka ir kitais.

Povilas: Judesys, kad ir kaip stereotipiškai skambėtų, yra būdas patirti universalią žmonijos kalbą. Daug gestų, išraiškų, nepriklausomai nuo kultūros, rasės ar kitų skirtumų, yra bendras susiejantis aspektas, kuriuo galime patirti bendrystę ir pamatyti, kokie esame panašūs. Judesys yra tai, kas sujungia. Jei tik gebame pamatyti, įsiklausyti, įsigilinti, pajusti.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama